Smagumo linkėjimai simetriškai

 

Žinojau, kad turiu blogą, bet maniau, kad su vienu įrašu apie mėlynių pyragą. Prisimenu ašaras, kai rašiau. Pasirodo įrašų yra kur kaaaaas daugiau. Jei būčiau rašiusi vakar, tikiu, būčiau iškalenusi įrašą panašiai įsimintiną kaip mėlynės. Apie ekskursiją-tiesiog buvimą besikeičiančiose erdvėse, tekančiame laike ir norą, kad buvimas truktų tik ilgiau, tik ilgiau. Apie tylius žvilgčiojimus, apie užtrauktą žadą priartėjus paimti puodelio. Apie mintis, kad negi taip ir išvažiavo... Ir apie džiaugsmą, išvydus ateinant atsisveikinti. Apie apsikabinimą ilgesnį, nei draugišką, šilumą ir jausmą, kad esi su tuo, su kuo turi būti. Bet čia vakar būčiau išrašiusi. Šiam vakarui beliko stebuklingai stipriai į suknios rankovę įsigėręs kvapas ir balsas dainoje. Ir dar liko gėla. Dalis jau ištekėjo, tad mažesnė, nei vakar, bet liko. Tiesa, liko ir džiaugsmo, kad vis dar gali šitaip ištikti. Šitaip netikėtai atsirasti. Šitaip paprastai tapti aišku, kad esu ir būti norisi. Džiugu. Tik per ašaras.  

Kalbėjom apie Likimą daug. Ar Likimas yra nulemtas ir visiškai asmens nebeįtakojamas, ar Likimas susideda iš pasirinkimų. Aš, matyt, nemoku rinktis. Traukiu tai likučius, tai nuotrupas, tai žmones, kurie renkasi būti kitur, kitaip, su kitais. Sunku, iš tikrųjų. Nors... juk kitaip ir nėra buvę. Visi septyniasdešimti devyni blogo įrašai tai liudija. Laikas apsiprasti su vienišumu ir nebebraidyti nė po raudonas pilnatis, nė po naktines miglas, nė po Katedros varpų dūžius.

Aukso raselė užkrito - visa žolelė nuvyto.

Psichosomatika in the air

Tai buvo turbūt intensyviausia savaitė, kokią tik atsimenu. Tiek skirtingų emocijų, tiek sutelkto dėmesio ir įtampos protui ir kūnui...
Bet išlaikiau. Viską. Norą žeminti, ketinimą skaudinti, atvirą neapykantą, nepelnytą kritiką, išvarymą, vertinimą, sveriančią širdį, nuodingus spjūvius ir vieną egzaminą. Kai šitiek vyksta, laikyti egzaminus yra visai lengva - tokia net miela įtampa.
O dabar labiausiai norisi piktiems šios savaitės žmonėms palinkėti nusiraminimo, laimės mintyse, džiaugsmo kasdienoje ir gyvenimo pilno. Tikiu, kad kai emocinės asmens talpos bus perpildytos šypsenomis, džiugesiu, meile sau ir aplinkai, nebus vietos pykčiui, neapykantai ir norui sutrypti.

Kad ir kaip sunku būtų, labiausiai ačiū Tau, Gyvenime, kad galiu būti, kad aplink yra mylinčių, kad yra remiančių, kad yra kartu būnančių, žiūrinčių, merkiančių akį, klausančių, apkabinančių ir jaučiančių,

Pavargau. Ir vėl, atrodo, sergu.

https://www.youtube.com/watch?v=P3o2HvkVnMM

Apie liūdnus žmones

Ir tikrai su piktais žmonėmis yra sunku. Ir nepatogu. Ir vengti norisi. Bet kai pamatai iš po to didžiojo pykčio debesies šmėžčiojant liūdesio mėlį... kažkaip dar nepatogiau pasidaro. Ar protinga ir tikslinga pykti atgal ant liūdesy susikuitusio žmogaus?
Apkabinčiau. Bet gal tiesiog palinkėsiu tam liūdnam žmogui lengvumo (kaip cukraus vata) ir šviesos mintyse (kaip šalta kava per karštį tingiai linguojant hamake).

O sau pasirašysiu sekmadienio rytą Saulei tekant ant Raganų - felčerių kalno ♥
P.S. Ne taip ir anksti - Saulė pasirodo tik apie 6 valandą :)

Garai

Vakar išgirdau - Tu labai stengiesi išsiskirti (nors nesu tikra, kad buvo "labai", tikslumo vardan, prisiduodu). Atsakiau, kad aš niekda labai ir nesistengiau pritapti, nusijuokiau, o temos sugrįžo atgal į prisiminimų puslapius arba pasakojimus, kaip gyvena svarbūs (kažkam) žmonės.

Atsibudusi šįryt vis dar apie tai galvoju. Ar noras gyventi, taip, kaip norisi, yra pastangos išsiskirti? Neeeeemanau :) Neturiu televizoriaus, nestatau namo, gyvenu viena, dažniausiai būnu tyloje, moku už galimybę klausytis muzikos, savaitgaliais ilgai nelipu iš lovos, skaitau (ne tiek, kiek galėčiau) mokslinę literatūrą, negeriu alkoholio, vengiu balių ir beprasmių kalbų, nesenai nusprendžiau ir dėl maisto kitoniškumo, neturiu ambicijų (ir atsisakau, kai gaunu pasiūlymų) užimti vadovaujančių pozicijų profesinėje sferoje, vis dar galvoju, ką noriu veikti gyvenime, dažnai apsinuodiju buvimu su žmonėmis, svaigstu savo vienatvėje, ilsiuosi joje ir mėgaujuosi. Išskirtiumo yra, bet dėl to nesistengiu specialiai. Tai yra gyvenimo etapas, kai šitos gyvenimo sąlygos teikia laimės, energijos mintims. O kur ta egzistencijos prasmė, - sakysite. Nežinau. Bet kažkaip jos dabar nelabai ieškau. Man atrodo, kad dabar labiausiai laisvės muzika groja. Nežinau, kaip jūs, bet aš tai tikrai dėl tokios laisvės kovojau :D

Atsibudau vėlai, geriu kavą lovoje, vėjas plazdena užuolaidas, neturiu jokio plano ir jaučiuosi laiminga. Šeštadienis.

Paros laikas, kai miegoti dar lyg ir anksti, kažkuo užsiimti - per vėlu, o kosulys jau baigia uždusinti

Vis dažniau galvoju apie prasmę savo kasdienybės ir kur link veda dabartinis kelias. Kur link einu, kur link spaudžia sociumas, o kur link eiti noriu? Kiek man pasako, kaip aš jaučiuosi ar kokia esu, o kiek dažnai ir iš tikrųjų save jaučiu ir suprantu?
Ne paslaptis, visai ne per seniausiai pradėjau ropštis iš juodos, gilios, gličios ir smirdinčios egzistencinės subinės. Geriau jau dabar: vakarais nebeverkiu, apsimečiau šiokį tokį judėjimo pirmyn planą (ne visada ryžtuosi arba randu drąsos juo vadovautis, bet stengiuosi), būna, kad kartais tikrai nuoširdžiai juokiuosi, bet... vis dar vengiu žmonių, vengiu prisirišti ir įsipareigoti, vengiu svajoti apie viską, kas liečia jausmus ir įsitraukimą. Nieko nuostabaus turbūt - kai gerą dešimtmetį įgyveni lūdesį, vienatvę, atsitiktinius santykius su žmonėmis, kurių reikia vengti, o ne siekti,... tokį pat gerą dešimtmetį tenka išgyventi lauk su pasekmėmis.
Šie metai man buvo ypatingi. Pradedant nuo to, kad blokavau daugybę žmonių, kurie tyčia arba ne, bet skaudino. Blokavau FB, blokavau telefone, blokavau gyvenime. Kodėl tiek ilgai delsiau? Bijojau likti viena, niekam nereikalinga, niekam neįdomi, nors nė vienas tų žmonių manęs tikros taip ir nepažino. Aš, šiaip, labai puiki aktorė - prisitaikau tobulai prie kiekvieno pagal poeikį, deja, ne savo. Kas nutiko per +/- metus? O nutiko toks vienas dalykas: ėmiau augti :) Arba skleistis. Arba spinduliuoti. Nežinau tiksliai, kaip įvardinti, bet ėmiau užimti daugiau erdvė savo esybe. Išsitiesiau visa savo būtimi ir be gailesčio ėmiau blokuoti visus, kurie naudojosi, bet dengėsi prasme, savanoryste, draugiškumu, pagalba artimui arba tolimui. Užteks. Norėjau rašyti "atsiprašau", bet iš tikrųjų visai neatsiprašau, kad nedirbu daugiau, nei darbo sutartyje numatyta. Neatsiprašau ir už nutrauktus ryšius su žmonėmis, vadinusiais save draugais, ar daugiau, nei draugais. Neatsiprašau, nes mano draugystės/santykių apibrėžime žmonės dalinasi, pasakoja ir klausosi, dovanoja ir džiaugiasi dovanomis, yra tikri ir nori tikrumo iš manęs. Tikrumo su visa jėga, ugnimi pykti ir mylėti, liūdėti ir džiaugtis, svajoti ir mątyti skaidriai.
Ir žmonių sumažėjo. Ženkliai. Tik nebaisu. Erdvu, šviesu, švaru, saulėta ir jauku! Liko vos keli, su kuriais galiu pasikalbėti kartais, su kuriais esu savimi su visais savo jausmais, emocijomis ir reakcijomis. O vienatvės nėra. Tik atsipalaidavimas, nes mono spektakliai baigėsi ir nifiga aš nebeisiu iš jokių komforto zonų! Aš čia gyvenu :) Noriu, kad žinotum: jei tik jauti, kad esu Tau per daug - visada visada leisk sau išeiti. Žmogus yra ir turi būti laisvas kiekviename savo pasirinkime, žodyje, svajonėje. Tačiau, jei nusprendi likti, teks būti atviru, priimančiu, girdinčiu ne tik ausimis ir visokiais būgneliais, bet ir širdimi. Atverstom kortom. Arba geriau išvis be kortų - atvirais žvilgsniais ir šypsenomis.
Tad už besibaigiančius metus, atnešusius laisvės, spindėjimo, noro puoštis ir vėl reikia ilgo, kliošinio sijono! Už LAIMĘ galvoje ir širdyje! Už pradžias ir svajones! Už esatį ir būtį!

Maudytis egzistencijoje :)

Šiame gyvenimo etape yra taip, kad neturiu su kuo dalintis nei kasdiena, nei ypatingomis progomis. O šiandien man kaip tik viena nutiko - gavau paskutinį pažymį, reiškiantį, kad labai sėkmingai ir džiugiai užbaigiau antruosius studijų metus.
Bandžiau padžiūgauti darbe, tada kažkiek šeimoje... Nea, ne taaaip man reiškia džiaugtis. Džiaugtis man yra šventė, kai norisi eiti, daryti, spindėti, skambėti ir juoktis.
Tad ir nuskambėjau. Germante atidariau maudymosi sezoną - lyjant, kai visai ir šalta buvo. Bet užtat kiek šventės tame ♥

P.S. Ta Egzistencinė psichologija tai cool - atpalaiduoja ir taip norisi gyventi su savimi ir sau, kad net saldu :)

https://open.spotify.com/track/5LXj9Ch3O9ATm1NoHT8GXn

Apie norus ir šaltą naktį

Numigau ir atsibudau su noru parašyti. Nes noriu pasidalinti ir padėkoti, pasistebėti ir pasidžiaugti pastebėjimais.

Vakar prie laužo galvojau – kodėl su vienais žmonėmis yra lemta tęsti pažintį, o kiti labai paprastai išeina ir negrįžta, net atsitiktinai. Kažkur skaičiau, kad visi esam susaistyti ir kiekvienas susitikimas yra kažkuriam iš susitikusiųjų pamoka, trumpa, vienkartinė, ilgai besitęsianti, auginanti. Taigi, sėdėjau, stebėjau Tave ir svarsčiau, ką aš Tave arba Tu mane turim šiam gyvenime išmokyti. Nes 10 metų atsitiktinių susitikimų, man atrodo, yra daug J Juolab, kad per tuos metus kaip ir niekad nebuvo emocionaliai stipraus prisirišimo, bet aš visada jaučiau Tau simpatiją.

Pirma mintis, kuri šauna į galvą, už ką norisi padėkoti – Tavo rūpestis ir atidumas. Paduota lėkštė, pasisiūlymas uždegti žvakes (net jei santykis tarp vėjo gausos ir žvakės ugnies pajėgumo yra visiškai nelygus J ), galantiškas užleidimas pirmyn – smulkmenos, kurių Tu gal net nepastebi, bet man tai yra labai daug. Aišku, keliu sau klausimą, kodėl pastebiu tai, ką pastebiu? Gal dėl to, kad pasiilgau ir alkstu rūpesčio, saugumo, apkabinimo. Gal. Ačiū, kad priminei, kad gyvenime taip būna J

Tavo ramumas yra antra žavinti savybė. Galvoju, kad traukia tai, ko pats neturi. Dėl balanso, turbūt. Kadangi Impulsyvus Emocionalumas galėtų būti mano indėniškas vardas J, buvo labai gera būt Tavo ramybėje. Ačiū.

Aš net neabejoju, kad jau kelis arba kelioliką kartų skaitydamas pagalvojai – bet tai kaaas čia? kaaam čia? Labai paprasta – seniau aš taip skubėjau gyventi, kuo daugiau patirti, pažinti, atrasti, kad nelikdavo laiko padėkoti, pasidžiaugti, vertinti. Dabar atėjau į gyvenimo etapą, kai noriu gyventi dabar ir čia. Noriu pasakyti žmonėms, ką jaučiu apie juos ir šalia jų. Noriu dalintis savo laiku su žmonėmis, su kuriais man gera būti. Noriu išgyventi kiekvieną akimirką tikriau, kaip tik galima ir dabar. Tai, va, o Tu kaip tik esi tas žmogus J

Matai, seniausiai traukinys išvažiavo, o aš sėdžiu, rašau, galvoju apie Tavo gerumą, kurį gavau šį savaitgalį ir džiaugiuosi. Šiaip, be vieno abejo, esu baisiai savanaudiškas žmogus ir norėčiau tame gerume pasilepinti dažniau, tad noriu, kad žinotum, jog esi laukiamas kavos, maudytis, laužų, pasivaikščiojimų, plepėjimo, sūrio pyragų, lietaus, šatrijų, stalo futbolo, šypsenų, tingaus pabuvimo nieko neveikiant kad ir kiekvieną dieną J

Ačiū Tau

P.s. Viskas, ką jie kalba apie Raganas yra grynas pramanas ir geriau tuo netikėti. Vietoj to, rekomenduoju pasistengti jas suprasti, priimti ir mėgautis kompanija :D

https://open.spotify.com/track/0FMjqbY3aWo1QDbo3GwXib