- Juk įžeidimas ir yra įžeidimas? Net jei tam ieškoma, atseit, kažkokių neįžeidiminių formų?
- Taip.
- Juk įžeidinėjame žmones, kurių negerbiame arba bent jau nelabai mėgstame?
- Taip. Sakyčiau, labiau kai negerbiame.
- Juk įsižeisti buvo ne isterinis sprendimas?
- Tikrai ne. Juolab, kad apie tai jau buvo kalbėta net ne kelis kartus.
- Ar kalbėti apie tai dar kartą?
- O kam? Juk nesiklauso. Vadinasi - neįdomu.
- Maniau, kad tai vadinasi draugystė...
- Jei tai draugystė, tada labai jau iškreiptos formos.
- Ką daryti, kad pasibaigtų įžeidinėjimai?
- Paprasta. Nebesusitikti nei gyvai, nei virtualiai. O jei korta lemia susitikimą, šalintis ir elgtis niekaip.
- Kodėl vyrai įžeidinėja?
- Vyrai neįžeidinėja. Įžeidinėja nesuaugę vyrai.
- ...
- Negi pirmą kartą? O be to, negi kas stūmė/liepė/skatino/kvietė? Pati gi. Bet..... ach, brangi, tai praeis - taip kaip šaltosios žiemos praeina.
Sapnavau batus. Daug batų. Gražių gražiausių. Tokių, kad manosios batų dėžės, girdžiu, rauda pasikūkčiodamos tokias šiurenas savyje laikydamos. Ėch, batai, batai... kada? Kad jūs žinotumėt, kaip aš laukiu, kada tas sapnas materializuosis su visai nebatine prasme. Taip, kaip išaiškinta buvo...
