Du jausmai

Siaučiu siautulyje, riedu riedėjime, tirpstu garsuose, klegesyje, juoke... Tada viskas prityla, sulėtėja. Apžvelgiu, apžiūriu, pasidžiaugiu, nusišypsau ir vėl neriu į siautulį. Nardau emocijose, laike, azarte. Naujas jausmas. Pasikartojo du kartus per vakarą.

Atvažiuoju. Jau buriuojasi - laukia. Šypsenos tylios, bet giedros. Garsus džiaugsmas - ooooo... cukrus!!! Geras jausmas. Nedingsta.

Išvakarėse

Vis dar jaučiu nusivylimą, nes kai jau atėjo, sakykim, "reikalas", nesugebėjau išvardinti Seimo narių... Gėdelė per visą pilvą. Iš 141 vieneto smegenys neatgamino net dešimties...
Jaučiu tvirtumą, nes atsisakiau giedoti himną belekur ir belekaip. Taip nedaroma. Su visa derama pagarba šį veiksmą atliksiu rytoj.

Jaučiu šleikštulį, nes netyčia pažiūrėjau baisių nuotraukų. Mintis gera - gamta, keliukas, obelis, žirgas, dvi puikios merginos ir....... kažkokie aleliaudiški, absurdiškai trumpi sijonai, rankšluostiniai žiurstai, klumpės su rudom pėdkelnėm, vakariniai makiažai ir agresyviai raudoni nagai. Pritrenkiantis derinys. Vienas toks, sėdintis netoliese, sako - randi dėl ko nervintis - juk viskas, kas yra gražu, yra gražu. Tebūnie. Bet gaila sugadintų nuotraukų.

Jaučiu apmaudą. Būčiau Vilniuje - žygiuočiau. Neslėpdama veido.

Jūs kaip norit, o aš didžiuojuosi, kad esu kas esu.
Įrodymai:
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/lietuviais_bukime_is_visos_sirdies/

Flirtas iš oro

Situacija:
Išvažinėju sau ramiai iš tėvų namo kiemo. Pavasarinė saulė plieskia, muzika puikiai dera, paltas kabo, nes aš su striuke, plaukai - normaliai. Žodžiu, visiška teigiamybė. Nu, taip, norint išvažiuoti į gatvę, reikia prašokti atkarpėlę priešpriešio eismo juosta. Kokius juokingus 20 metrų. Įvažiuoju, o iš priekio įsuka kitas automobilis. Ką daryčiau šitoje situacijoje? Leisčiau išvažiuoti iš kiemo automobiliui, nes tai kaip ir garantuoja laisvą vietą. Ką daro jis? Lėtai lėtai juda pirmyn. Sustoja. Ką darau aš? Matau, kad pralįsiu, tad važiuoju pirmyn. Ką daro jis? Ogi šast ir parieda pirmyn tiek, kad jau niekaip nebepravažiuosiu. Ką darau aš? Pasižiūriu toooookiu žvilgsneliu, kad net pati suprantu, kaip grėsmingai piktai žaibuoju. Įsijungiu atbulinę pavarą. Ką daro jis? Šypteli ir parieda atgalios. Ką darau aš? Suprantu, kas vyksta, pažiūriu į jį ir išvažiuoju iš kiemo. Ką daro jis? Šypsosi. Ką darau aš? Jaučiuosi puikiai, be vieno pykčio, nes flirtai pažadina gal net labiau, nei rytinė kava. Ypač tokie - iš oro. Oro, kuris kvėpuoja netikėtumais.

Pastangos pasistengti

Tokiais rytais, kaip šis, vėl norisi tikėti, kad dabar sapnuoju, o sapne gyvenu iš tikrųjų. Iki tiek pasiekta jau anam gyvenime, kad didžiavausi gebėjimu susivaldyti ir nustoti savininkiškumo! Net prašmėžavo mintelė sapno realybės galvoje - ot, kaip gerai, kad mokymai buvo... pritaikiau, rodos, kritiškiausioje situacijoje :) Ir tada atsibudau. Nes kažkas ruošiasi ženytis ir, suprask, galiu pakonsultuoti apie žiedus. Nu, gal ne apie pačius žiedus, bet apie raštus ant žiedų - tiksliai. Gal ir galiu... Niekad nesusimąsčiau apie tai.
Bet ne apie tai norėjau rašyti. Jau gal savaitė ar daugiau galvoje sukasi mintis - jei užsispiri, jei sieki, tai būtinai ir gauni. Galiu papasakoti ir priešistorę šito ūžimo :)
Žaidėm su lazdelėmis (visai neatsimenu, kaip vadinasi tas žaidimas). Tikslas - paimti lazdelę nepajudinant kitų. Atsirado vienas visai dar tik pačiuose paauglystės pakraščiuose braidantis vaikinas, kuris išsikėlė tikslą - paimti, rodos, nepaimamą lazdelę. Ir bandė. Vis bandė ir bandė. Ir visi aplinkui jam kartojo - žmogau, tai neįmanoma. Bet jis bandė. Kuo baigėsi? Jis pasiekė savo. Atrado būdą. Ir privertė susimąstyti. Kodėl vaikystėje ir paauglystėje mes visi galėjome begalybiškai daug? Kodėl drįsdavome kelti, atrodo, neįveikiamus iššūkius? Kodėl nebijodavome nusivilti? Kodėl dabar atsargiai vertiname situacijas ir, nusprendę, kad rizikos yra per daug, išlemename NEĮMANOMA. Tada nusisukame ir ramiai gyvename. Arba nevisai ramiai - karts nuo karto pagalvojame - o kas būtų, jei būčiau išdrįsęs?...
Pagalvoju ir aš. Ir ne kartais. Ypač aktyviai galvojasi po lazdelių žaidimo. Kiek kartų esu atsitraukusi po minties NEĮMANOMA? Nenoriu atsakyti į šitą klausimą.