Kai šįryt atsikėliau ir stovėdama duše planavu dieną, norėjau džiaugsmo, norėjau pyragų, jaukumo, pokalbių, norėjau apsikabinimų ir juoko. Dar norėjau ruoštis rytojui - žuvies kotletai, biskvitas pačiam skaniausiam tortui Tetei gimtadienio proga. Norėjau, kad būtų šiesu ir taip paprastai gera, kai po pilnos dienos su šypsena krenti į patalus ir sapnuoji apie meilę.
Tai buvo lūkestis. Realybė šiek tiek kitokia - į virtuvę eiti negaliu, nes bijau sudėti liūdesį ir ašaras į maistą, kuris turėtų spindėti laime. Aš žinau, kad jums labai sunku ir nepatogu tokia mano būsena. Nereikia baimintis, aš visus jus apgausiu. Visus iki vieno. Rytoj aš vėl šypsosiuos, būsiu paslaugi, mandagi, nebebus baisu prašyti, klausti, aš visą save dalinsiu, galėsite duoti visus pasaulio darbus - už ačiū. Nors, ne - ačiū irgi nebus būtina sakyti. Tiesiog savaime suprantama, kad viską galiu - versti, teikti paraišks ir ataskaitas, piešti, kurti tinklapius, atvirlaiškius, skelbimus, dibrti su žmonėmis grupėje ir po vieną, rašyti visomis kalbomis - valdžiai ir jaunimui, fotografuoti, pristatinėti, jei reikia - ginti ir atstovėti pozicijas, rasti partnerius, valyti, pirkti, išklausyti, konsultuoti, orientuotis įvairiausiose pokalbių temose, lydėti, suvaldyti kofliktus, nutraukti neprasidėjusias muštynes. eiti miškais, orientuotis žemėlapiuose, plaukti, gaminti, darbo metu, po darbo, sirgdama, per atostogas, per sesiją. Iš tikrųjų galiu. Žymiai daugiau net.
Aš žinau, kad jums tą žinoti patogiau ir šventiškiau, be abejo, nei kęsti išsišokėliškus pareiškimus, kad - ė, šūds yra, kažkoks nelygus čia tas lygumas.
Ir aš meluosiu. Tikrai. Kokybiškai ir nuosekliai. Galiu, be abejo, kad galiu. Kaip ir visą kitą. O paskui tiesiog išeisiu. Bet kokios užtat gražios išleistuvės bus. Nuoširdžios tokios. Šiltos ir su šypsenomis.
Linksmų švenčių!
Tiem, kam sudužusios jos - susirinkit šukeles ir vis tiek džiaukitės. Taip reikia. Think positive - būk patogus!
https://open.spotify.com/track/6INX6gjqGXL5jDkt2IcdtU
