Po sudėtingo laiko, kai viskas buvo juoda, kai kas vakarą, o kartais ir rytais, rasojo akys, kai mintimis vis prašmėžuodavo klausimas - ką aš čia veikiu?, atėjo Tyla. Tokia paprasta, tokia rami, su stipriai išreikštomis spalvomis ir nauja pradžia be praeičių.
Taip jau yra, kad visada pajaučiu artumą Žmogui žymiai anksčiau, nei Žmogus pajunta artumą man. Pradžioje stebėdavausi - ei, ką čia Tu? taigi paprastai, tai atvirai. Ne visada pavykdavo. Dažniausiai likdavo daug nusivylimo ir kartais skausmo atstūmimo, nesupratimo, užtrenktų durų. Metai eina, o viskas yra taip pat - artumą pajuntu greitai, noriu šypsotis, noriu atvirai, noriu paprastai. Ir vis dar nepavyksta. Tik nusivylimo ir skausmo beveik nebėra. Nes lūkesčio neliko. Nė vieno. Taip, Tu gali nenorėti su manim būti atvirai. Tai pabūnam kurį laiką belekaip, bet turiu įpėti, kad jau einu aš tolyn. Būk. Aš Tau nusišypsosiu dar kartais.
Tai yra įprastas, kasdieninis mano gyvenimo scenarijus. Sutikti Kūnus ir nepasiruošusias arba išsigandusias, arba savęs nesuprantančias Sielas.
Iki visai nesenai. Tai turbūt vadinasi Pilnatve - susitikti visiškai nepažįstamą, kitaip kalbantį Kūną ir pajausti galingą artumą - atsakymą manajam. Tai turbūt vadinasi Laime - apsikabinti atsisveikinant, ašaroti ir stovėti tame gerume. Tai turbūt vadinasi Dovana - sutikti Sielą net ne per Kalėdas.
- Mes tikrai buvome kažkas vienas kitam praeituose gyvenimuose!
- Mes tikrai dar susitiksime šiame!
Ir tai nieko nieko nieko bendro neturi su seksualine trauka arba gyvenimo partnerio paieškomis. Tai buvo SUSITIKIMAS, kurio nenoriu pamiršti.
Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo...
