Paros laikas, kai miegoti dar lyg ir anksti, kažkuo užsiimti - per vėlu, o kosulys jau baigia uždusinti

Vis dažniau galvoju apie prasmę savo kasdienybės ir kur link veda dabartinis kelias. Kur link einu, kur link spaudžia sociumas, o kur link eiti noriu? Kiek man pasako, kaip aš jaučiuosi ar kokia esu, o kiek dažnai ir iš tikrųjų save jaučiu ir suprantu?
Ne paslaptis, visai ne per seniausiai pradėjau ropštis iš juodos, gilios, gličios ir smirdinčios egzistencinės subinės. Geriau jau dabar: vakarais nebeverkiu, apsimečiau šiokį tokį judėjimo pirmyn planą (ne visada ryžtuosi arba randu drąsos juo vadovautis, bet stengiuosi), būna, kad kartais tikrai nuoširdžiai juokiuosi, bet... vis dar vengiu žmonių, vengiu prisirišti ir įsipareigoti, vengiu svajoti apie viską, kas liečia jausmus ir įsitraukimą. Nieko nuostabaus turbūt - kai gerą dešimtmetį įgyveni lūdesį, vienatvę, atsitiktinius santykius su žmonėmis, kurių reikia vengti, o ne siekti,... tokį pat gerą dešimtmetį tenka išgyventi lauk su pasekmėmis.
Šie metai man buvo ypatingi. Pradedant nuo to, kad blokavau daugybę žmonių, kurie tyčia arba ne, bet skaudino. Blokavau FB, blokavau telefone, blokavau gyvenime. Kodėl tiek ilgai delsiau? Bijojau likti viena, niekam nereikalinga, niekam neįdomi, nors nė vienas tų žmonių manęs tikros taip ir nepažino. Aš, šiaip, labai puiki aktorė - prisitaikau tobulai prie kiekvieno pagal poeikį, deja, ne savo. Kas nutiko per +/- metus? O nutiko toks vienas dalykas: ėmiau augti :) Arba skleistis. Arba spinduliuoti. Nežinau tiksliai, kaip įvardinti, bet ėmiau užimti daugiau erdvė savo esybe. Išsitiesiau visa savo būtimi ir be gailesčio ėmiau blokuoti visus, kurie naudojosi, bet dengėsi prasme, savanoryste, draugiškumu, pagalba artimui arba tolimui. Užteks. Norėjau rašyti "atsiprašau", bet iš tikrųjų visai neatsiprašau, kad nedirbu daugiau, nei darbo sutartyje numatyta. Neatsiprašau ir už nutrauktus ryšius su žmonėmis, vadinusiais save draugais, ar daugiau, nei draugais. Neatsiprašau, nes mano draugystės/santykių apibrėžime žmonės dalinasi, pasakoja ir klausosi, dovanoja ir džiaugiasi dovanomis, yra tikri ir nori tikrumo iš manęs. Tikrumo su visa jėga, ugnimi pykti ir mylėti, liūdėti ir džiaugtis, svajoti ir mątyti skaidriai.
Ir žmonių sumažėjo. Ženkliai. Tik nebaisu. Erdvu, šviesu, švaru, saulėta ir jauku! Liko vos keli, su kuriais galiu pasikalbėti kartais, su kuriais esu savimi su visais savo jausmais, emocijomis ir reakcijomis. O vienatvės nėra. Tik atsipalaidavimas, nes mono spektakliai baigėsi ir nifiga aš nebeisiu iš jokių komforto zonų! Aš čia gyvenu :) Noriu, kad žinotum: jei tik jauti, kad esu Tau per daug - visada visada leisk sau išeiti. Žmogus yra ir turi būti laisvas kiekviename savo pasirinkime, žodyje, svajonėje. Tačiau, jei nusprendi likti, teks būti atviru, priimančiu, girdinčiu ne tik ausimis ir visokiais būgneliais, bet ir širdimi. Atverstom kortom. Arba geriau išvis be kortų - atvirais žvilgsniais ir šypsenomis.
Tad už besibaigiančius metus, atnešusius laisvės, spindėjimo, noro puoštis ir vėl reikia ilgo, kliošinio sijono! Už LAIMĘ galvoje ir širdyje! Už pradžias ir svajones! Už esatį ir būtį!

Maudytis egzistencijoje :)

Šiame gyvenimo etape yra taip, kad neturiu su kuo dalintis nei kasdiena, nei ypatingomis progomis. O šiandien man kaip tik viena nutiko - gavau paskutinį pažymį, reiškiantį, kad labai sėkmingai ir džiugiai užbaigiau antruosius studijų metus.
Bandžiau padžiūgauti darbe, tada kažkiek šeimoje... Nea, ne taaaip man reiškia džiaugtis. Džiaugtis man yra šventė, kai norisi eiti, daryti, spindėti, skambėti ir juoktis.
Tad ir nuskambėjau. Germante atidariau maudymosi sezoną - lyjant, kai visai ir šalta buvo. Bet užtat kiek šventės tame ♥

P.S. Ta Egzistencinė psichologija tai cool - atpalaiduoja ir taip norisi gyventi su savimi ir sau, kad net saldu :)

https://open.spotify.com/track/5LXj9Ch3O9ATm1NoHT8GXn

Apie norus ir šaltą naktį

Numigau ir atsibudau su noru parašyti. Nes noriu pasidalinti ir padėkoti, pasistebėti ir pasidžiaugti pastebėjimais.

Vakar prie laužo galvojau – kodėl su vienais žmonėmis yra lemta tęsti pažintį, o kiti labai paprastai išeina ir negrįžta, net atsitiktinai. Kažkur skaičiau, kad visi esam susaistyti ir kiekvienas susitikimas yra kažkuriam iš susitikusiųjų pamoka, trumpa, vienkartinė, ilgai besitęsianti, auginanti. Taigi, sėdėjau, stebėjau Tave ir svarsčiau, ką aš Tave arba Tu mane turim šiam gyvenime išmokyti. Nes 10 metų atsitiktinių susitikimų, man atrodo, yra daug J Juolab, kad per tuos metus kaip ir niekad nebuvo emocionaliai stipraus prisirišimo, bet aš visada jaučiau Tau simpatiją.

Pirma mintis, kuri šauna į galvą, už ką norisi padėkoti – Tavo rūpestis ir atidumas. Paduota lėkštė, pasisiūlymas uždegti žvakes (net jei santykis tarp vėjo gausos ir žvakės ugnies pajėgumo yra visiškai nelygus J ), galantiškas užleidimas pirmyn – smulkmenos, kurių Tu gal net nepastebi, bet man tai yra labai daug. Aišku, keliu sau klausimą, kodėl pastebiu tai, ką pastebiu? Gal dėl to, kad pasiilgau ir alkstu rūpesčio, saugumo, apkabinimo. Gal. Ačiū, kad priminei, kad gyvenime taip būna J

Tavo ramumas yra antra žavinti savybė. Galvoju, kad traukia tai, ko pats neturi. Dėl balanso, turbūt. Kadangi Impulsyvus Emocionalumas galėtų būti mano indėniškas vardas J, buvo labai gera būt Tavo ramybėje. Ačiū.

Aš net neabejoju, kad jau kelis arba kelioliką kartų skaitydamas pagalvojai – bet tai kaaas čia? kaaam čia? Labai paprasta – seniau aš taip skubėjau gyventi, kuo daugiau patirti, pažinti, atrasti, kad nelikdavo laiko padėkoti, pasidžiaugti, vertinti. Dabar atėjau į gyvenimo etapą, kai noriu gyventi dabar ir čia. Noriu pasakyti žmonėms, ką jaučiu apie juos ir šalia jų. Noriu dalintis savo laiku su žmonėmis, su kuriais man gera būti. Noriu išgyventi kiekvieną akimirką tikriau, kaip tik galima ir dabar. Tai, va, o Tu kaip tik esi tas žmogus J

Matai, seniausiai traukinys išvažiavo, o aš sėdžiu, rašau, galvoju apie Tavo gerumą, kurį gavau šį savaitgalį ir džiaugiuosi. Šiaip, be vieno abejo, esu baisiai savanaudiškas žmogus ir norėčiau tame gerume pasilepinti dažniau, tad noriu, kad žinotum, jog esi laukiamas kavos, maudytis, laužų, pasivaikščiojimų, plepėjimo, sūrio pyragų, lietaus, šatrijų, stalo futbolo, šypsenų, tingaus pabuvimo nieko neveikiant kad ir kiekvieną dieną J

Ačiū Tau

P.s. Viskas, ką jie kalba apie Raganas yra grynas pramanas ir geriau tuo netikėti. Vietoj to, rekomenduoju pasistengti jas suprasti, priimti ir mėgautis kompanija :D

https://open.spotify.com/track/0FMjqbY3aWo1QDbo3GwXib

Namų darbai, Pavasaris ir vienas vainikas

Tu pirma padaryk Namų darbus, o paskui tik svajok. Padariau. Ir tikrai - dužo-žibo šipuliais. Ir net neskaudėjo. Tiesiog tiek aiškumo ir šviesos atsirado. Tokio žinojimo, kaip/kur man toliau gyventi. Ir taip laisva!
O tada buvau sutikusi. Jau šviesoje spindesio naujojo. Ir...nieko. Pastoviniavau iš mandagumo. Leidau padėti. Leidau pakalbinti. O tada nubėgau tirpstančiu ledu slysdama. Vat, taip - atvirai.
Žinai, kaip būna sankryžoje? Taip, kai jau esi įsukęs į pagrindinį, bet dar matosi šalutine gatve važiuojantieji. Trumpai taip žvilgteli ir spaudi pirmyn ♥ Pradžiai - pirmyn į Pavasarį. Taip šita gatvė vadinasi.

P.S. Tada eilinį kartą buvau pasiklydusi Kosmonautuose. Dar kartą užsitikrinau, kad nėr ten man ką veikti.

https://open.spotify.com/track/1u4xNnCCaTEcfkknALyWOF

Laiškas į mintis

Kodėl nusprendžiau rašyti? Apie tai svarstau jau kurį laiką. Mintyse šis tekstas perkratytas, šifruotas, filtuortas, redaguotas, išbraukytas ir pridėtas jau tikrai ne dešimt kartų. Daugiau. Prieš užmiegant, atsibudus, duše, vairuojant, muzikoje.
Vis nesiryžau. Tai aišku, kad drąsos rekia. Tai aišku, kad baisu išsiversti vidum į išorę. Tai aišku, kad visiškai nesaugu. Tai aišku, kad atstūmimo aspektas irgi pasvertas/įvertintas. Jis ir yra baisiausias. Bent jau bauginantis ir turintis didžiausią skaudinimo galią.
Žadėjau raštą paversti kalba. Juolab, kad ne iš vieno asmens girdėjau - kalbėk, sakyk, atvirumas įveda aiškumo ir struktūros. Visą tą aš senai žinau ir patariu. Tačiau kai atsistojau prieš faktą pati... nu, ir virpa keliukai :)
Bet pakalbėti noriu. Pasirinkau tai daryti raštu dar ir dėl to, kad šiuo metu tai yra pagrindinė Tavo ir mano komunikacijos forma. Matyt, dabar ji yra patogiausia. Pasirinkau laiško formatą, nes taip turiu daugiau laiko, galiu nutrinti ir vėl parašyti, galiu apgalvoti ir rinkti žodžius, kurie labiausiai reišktų tai, ką iš tikrųjų noriu pasakyti. Kalbant man dar taip nepavyksta. Be to, lyg ir gaunasi įpareigojimas - pakviesti pokalbiui, paimti laiko, paimti energijos, paimti dėmesio. Šiuo gyvenimo metu labiausiai noriu, kad žmonės norėtų spręsti patys. Žinoma, aš nežinau ir nesimu svarstyti, kas būtų, jei būtų - gal ir visai daug džiaugsmo nutiktų, bet... tebūnie laiškas. Šįkart.
Pasirinkau rašymą, nes, ne paslaptis, kartais kalbėtis yra sunkiau. Arba supasuoju ir pakalbu labai išsamiai ir dailiai apie nieką. Gynybiniai mechanizmai man irgi veikia. Man baisu, nedrąsu, reik lipti per įsitikinimus, ramybę, mintis, galvoje sumodeliuotus scenarijus.
Pakalbėti noriu ir dėl ramybės. Savo. Aš nežinau, kaip Tu mane matai ir jauti, bet aš esu ta, kuri daug galvoja, analizuoja, dar daugiau jaučia ir išgyvena. Emocionalumas yra stipriai dominuojantis. Nepatiriu sunkumo įsijausti į situaciją ar žodžius tiek, kad apsiašaročiau. Tuo pačiu lygiai taip pat giliai jaučiu džiaugsmą. Arba liūdesį. Arba laimę. Čia kai paimtum skalę nuo -100 iki +100 ir bandytum matuoti. Apie vidurį mane rastum kai miegu :) Dažniausiai gyvenu pakraščiuose. Ir taip yra. Nemoku jausti mažiau, galvoti mažiau, matyti mažiau, girdėti mažiau, stebėti mažiau, duoti mažiau, spindėti mažiau. Niekaip. Su tuo taikausi ir priimu kaip esamybę. Tiesiog taip yra. Vienintelė mano užduotis - susivaldyti ir neskaudinti žmonių. Tik tiek.
Norėjau tai paaiškinti, nes tai turėtų duoti šiek tiek supratimo, kodėl svarbu man žinoti kryptis.
Aišku, galima viską, ką dabar parašysiu ir paneigti. Ir tas yra gerai. Visi atsakymai ir reakcijos man yra priimtini ir tinkami. Tiesiog jaučiu šilumą iš Tavo pusės. Kartais rūpestį. Kartais smalsumą. Jaučiu, kad kartais flirtuoji (nekalbu apie tai - sąmoningai ar ne). Jaučiu, kad atreaguoju. Jaučiu, kad šypsausi Tau. Jaučiu, kad patinka ir gera man dėl to. Bet tuo pačiu metu jaučiu, kad vis labiau klimpstu ir užsiveliu. O turint omeny anksčiau aprašytą ribinį būvį, man tai nėra sveika. Nežinomybė degina. Ir aš nenoriu vėl į tą ugnį patekti. Man per sunku. Per skausminga. Per ašarota. Per ilgai ir per sunkiai gyja tie išdegimai. Todėl saugodama save rašau Tau. Todėl prašydama aiškumo rašau Tau.

Jei turi minčių/norų/svajonių/įsivaizdavimų, susijusių su manimi - prašau, visais Tau priimtinais būdais, reišk tai intensyviau. 
Jei minčių/svajonių/norų/įsivaizdavimų neturi - prašau, jokio flirto ir kuo mažiau komunikacijos.

Suprantu, kad didelis prašymas, bet man kitaip neišeina. Per daug įtampos sukelia ašaras, nedarbingumą, žiaurų savęs gailestį ir bejėgiškumą. Noriu, kad viskas būtų kiek įmanoma paprasčiau su daug laimės, šviesos ir šypsenų. Aš noriu būti laiminga.
Noriu ištekėti, noriu gyventi šeimoje, darnoje, sutarime supratime ir būti apkabinta. Jei tai ne Tu, prašau, netrukdyk man ieškoti. Išaugau vienatvę. Noriu bandyti priimti kitokį buvmo statusą.
Žinau, kad supranti mane. Tu daug ką supranti :)

Man, aišku, malonu būtų žinoti, ką apie tai manai, bet sakyti nėra privalu. Svarbiausia yra veiksmai. Jie ateina iš minčių, o tik paskui būna užkoduoti žodžiuose.

Tai toks, va, mano sekmadienio rytas. Viskas į gerą.