Kodėl nusprendžiau rašyti? Apie tai svarstau jau kurį laiką. Mintyse šis tekstas perkratytas, šifruotas, filtuortas, redaguotas, išbraukytas ir pridėtas jau tikrai ne dešimt kartų. Daugiau. Prieš užmiegant, atsibudus, duše, vairuojant, muzikoje.
Vis nesiryžau. Tai aišku, kad drąsos rekia. Tai aišku, kad baisu išsiversti vidum į išorę. Tai aišku, kad visiškai nesaugu. Tai aišku, kad atstūmimo aspektas irgi pasvertas/įvertintas. Jis ir yra baisiausias. Bent jau bauginantis ir turintis didžiausią skaudinimo galią.
Žadėjau raštą paversti kalba. Juolab, kad ne iš vieno asmens girdėjau - kalbėk, sakyk, atvirumas įveda aiškumo ir struktūros. Visą tą aš senai žinau ir patariu. Tačiau kai atsistojau prieš faktą pati... nu, ir virpa keliukai :)
Bet pakalbėti noriu. Pasirinkau tai daryti raštu dar ir dėl to, kad šiuo metu tai yra pagrindinė Tavo ir mano komunikacijos forma. Matyt, dabar ji yra patogiausia. Pasirinkau laiško formatą, nes taip turiu daugiau laiko, galiu nutrinti ir vėl parašyti, galiu apgalvoti ir rinkti žodžius, kurie labiausiai reišktų tai, ką iš tikrųjų noriu pasakyti. Kalbant man dar taip nepavyksta. Be to, lyg ir gaunasi įpareigojimas - pakviesti pokalbiui, paimti laiko, paimti energijos, paimti dėmesio. Šiuo gyvenimo metu labiausiai noriu, kad žmonės norėtų spręsti patys. Žinoma, aš nežinau ir nesimu svarstyti, kas būtų, jei būtų - gal ir visai daug džiaugsmo nutiktų, bet... tebūnie laiškas. Šįkart.
Pasirinkau rašymą, nes, ne paslaptis, kartais kalbėtis yra sunkiau. Arba supasuoju ir pakalbu labai išsamiai ir dailiai apie nieką. Gynybiniai mechanizmai man irgi veikia. Man baisu, nedrąsu, reik lipti per įsitikinimus, ramybę, mintis, galvoje sumodeliuotus scenarijus.
Pakalbėti noriu ir dėl ramybės. Savo. Aš nežinau, kaip Tu mane matai ir jauti, bet aš esu ta, kuri daug galvoja, analizuoja, dar daugiau jaučia ir išgyvena. Emocionalumas yra stipriai dominuojantis. Nepatiriu sunkumo įsijausti į situaciją ar žodžius tiek, kad apsiašaročiau. Tuo pačiu lygiai taip pat giliai jaučiu džiaugsmą. Arba liūdesį. Arba laimę. Čia kai paimtum skalę nuo -100 iki +100 ir bandytum matuoti. Apie vidurį mane rastum kai miegu :) Dažniausiai gyvenu pakraščiuose. Ir taip yra. Nemoku jausti mažiau, galvoti mažiau, matyti mažiau, girdėti mažiau, stebėti mažiau, duoti mažiau, spindėti mažiau. Niekaip. Su tuo taikausi ir priimu kaip esamybę. Tiesiog taip yra. Vienintelė mano užduotis - susivaldyti ir neskaudinti žmonių. Tik tiek.
Norėjau tai paaiškinti, nes tai turėtų duoti šiek tiek supratimo, kodėl svarbu man žinoti kryptis.
Aišku, galima viską, ką dabar parašysiu ir paneigti. Ir tas yra gerai. Visi atsakymai ir reakcijos man yra priimtini ir tinkami. Tiesiog jaučiu šilumą iš Tavo pusės. Kartais rūpestį. Kartais smalsumą. Jaučiu, kad kartais flirtuoji (nekalbu apie tai - sąmoningai ar ne). Jaučiu, kad atreaguoju. Jaučiu, kad šypsausi Tau. Jaučiu, kad patinka ir gera man dėl to. Bet tuo pačiu metu jaučiu, kad vis labiau klimpstu ir užsiveliu. O turint omeny anksčiau aprašytą ribinį būvį, man tai nėra sveika. Nežinomybė degina. Ir aš nenoriu vėl į tą ugnį patekti. Man per sunku. Per skausminga. Per ašarota. Per ilgai ir per sunkiai gyja tie išdegimai. Todėl saugodama save rašau Tau. Todėl prašydama aiškumo rašau Tau.
Jei turi minčių/norų/svajonių/įsivaizdavimų, susijusių su manimi - prašau, visais Tau priimtinais būdais, reišk tai intensyviau.
Jei minčių/svajonių/norų/įsivaizdavimų neturi - prašau, jokio flirto ir kuo mažiau komunikacijos.
Suprantu, kad didelis prašymas, bet man kitaip neišeina. Per daug įtampos sukelia ašaras, nedarbingumą, žiaurų savęs gailestį ir bejėgiškumą. Noriu, kad viskas būtų kiek įmanoma paprasčiau su daug laimės, šviesos ir šypsenų. Aš noriu būti laiminga.
Noriu ištekėti, noriu gyventi šeimoje, darnoje, sutarime supratime ir būti apkabinta. Jei tai ne Tu, prašau, netrukdyk man ieškoti. Išaugau vienatvę. Noriu bandyti priimti kitokį buvmo statusą.
Žinau, kad supranti mane. Tu daug ką supranti :)
Man, aišku, malonu būtų žinoti, ką apie tai manai, bet sakyti nėra privalu. Svarbiausia yra veiksmai. Jie ateina iš minčių, o tik paskui būna užkoduoti žodžiuose.
Tai toks, va, mano sekmadienio rytas. Viskas į gerą.
