Ne paslaptis, visai ne per seniausiai pradėjau ropštis iš juodos, gilios, gličios ir smirdinčios egzistencinės subinės. Geriau jau dabar: vakarais nebeverkiu, apsimečiau šiokį tokį judėjimo pirmyn planą (ne visada ryžtuosi arba randu drąsos juo vadovautis, bet stengiuosi), būna, kad kartais tikrai nuoširdžiai juokiuosi, bet... vis dar vengiu žmonių, vengiu prisirišti ir įsipareigoti, vengiu svajoti apie viską, kas liečia jausmus ir įsitraukimą. Nieko nuostabaus turbūt - kai gerą dešimtmetį įgyveni lūdesį, vienatvę, atsitiktinius santykius su žmonėmis, kurių reikia vengti, o ne siekti,... tokį pat gerą dešimtmetį tenka išgyventi lauk su pasekmėmis.
Šie metai man buvo ypatingi. Pradedant nuo to, kad blokavau daugybę žmonių, kurie tyčia arba ne, bet skaudino. Blokavau FB, blokavau telefone, blokavau gyvenime. Kodėl tiek ilgai delsiau? Bijojau likti viena, niekam nereikalinga, niekam neįdomi, nors nė vienas tų žmonių manęs tikros taip ir nepažino. Aš, šiaip, labai puiki aktorė - prisitaikau tobulai prie kiekvieno pagal poeikį, deja, ne savo. Kas nutiko per +/- metus? O nutiko toks vienas dalykas: ėmiau augti :) Arba skleistis. Arba spinduliuoti. Nežinau tiksliai, kaip įvardinti, bet ėmiau užimti daugiau erdvė savo esybe. Išsitiesiau visa savo būtimi ir be gailesčio ėmiau blokuoti visus, kurie naudojosi, bet dengėsi prasme, savanoryste, draugiškumu, pagalba artimui arba tolimui. Užteks. Norėjau rašyti "atsiprašau", bet iš tikrųjų visai neatsiprašau, kad nedirbu daugiau, nei darbo sutartyje numatyta. Neatsiprašau ir už nutrauktus ryšius su žmonėmis, vadinusiais save draugais, ar daugiau, nei draugais. Neatsiprašau, nes mano draugystės/santykių apibrėžime žmonės dalinasi, pasakoja ir klausosi, dovanoja ir džiaugiasi dovanomis, yra tikri ir nori tikrumo iš manęs. Tikrumo su visa jėga, ugnimi pykti ir mylėti, liūdėti ir džiaugtis, svajoti ir mątyti skaidriai.
Ir žmonių sumažėjo. Ženkliai. Tik nebaisu. Erdvu, šviesu, švaru, saulėta ir jauku! Liko vos keli, su kuriais galiu pasikalbėti kartais, su kuriais esu savimi su visais savo jausmais, emocijomis ir reakcijomis. O vienatvės nėra. Tik atsipalaidavimas, nes mono spektakliai baigėsi ir nifiga aš nebeisiu iš jokių komforto zonų! Aš čia gyvenu :) Noriu, kad žinotum: jei tik jauti, kad esu Tau per daug - visada visada leisk sau išeiti. Žmogus yra ir turi būti laisvas kiekviename savo pasirinkime, žodyje, svajonėje. Tačiau, jei nusprendi likti, teks būti atviru, priimančiu, girdinčiu ne tik ausimis ir visokiais būgneliais, bet ir širdimi. Atverstom kortom. Arba geriau išvis be kortų - atvirais žvilgsniais ir šypsenomis.
Tad už besibaigiančius metus, atnešusius laisvės, spindėjimo, noro puoštis ir vėl reikia ilgo, kliošinio sijono! Už LAIMĘ galvoje ir širdyje! Už pradžias ir svajones! Už esatį ir būtį!
