Psichosomatika in the air

Tai buvo turbūt intensyviausia savaitė, kokią tik atsimenu. Tiek skirtingų emocijų, tiek sutelkto dėmesio ir įtampos protui ir kūnui...
Bet išlaikiau. Viską. Norą žeminti, ketinimą skaudinti, atvirą neapykantą, nepelnytą kritiką, išvarymą, vertinimą, sveriančią širdį, nuodingus spjūvius ir vieną egzaminą. Kai šitiek vyksta, laikyti egzaminus yra visai lengva - tokia net miela įtampa.
O dabar labiausiai norisi piktiems šios savaitės žmonėms palinkėti nusiraminimo, laimės mintyse, džiaugsmo kasdienoje ir gyvenimo pilno. Tikiu, kad kai emocinės asmens talpos bus perpildytos šypsenomis, džiugesiu, meile sau ir aplinkai, nebus vietos pykčiui, neapykantai ir norui sutrypti.

Kad ir kaip sunku būtų, labiausiai ačiū Tau, Gyvenime, kad galiu būti, kad aplink yra mylinčių, kad yra remiančių, kad yra kartu būnančių, žiūrinčių, merkiančių akį, klausančių, apkabinančių ir jaučiančių,

Pavargau. Ir vėl, atrodo, sergu.

https://www.youtube.com/watch?v=P3o2HvkVnMM

Apie liūdnus žmones

Ir tikrai su piktais žmonėmis yra sunku. Ir nepatogu. Ir vengti norisi. Bet kai pamatai iš po to didžiojo pykčio debesies šmėžčiojant liūdesio mėlį... kažkaip dar nepatogiau pasidaro. Ar protinga ir tikslinga pykti atgal ant liūdesy susikuitusio žmogaus?
Apkabinčiau. Bet gal tiesiog palinkėsiu tam liūdnam žmogui lengvumo (kaip cukraus vata) ir šviesos mintyse (kaip šalta kava per karštį tingiai linguojant hamake).

O sau pasirašysiu sekmadienio rytą Saulei tekant ant Raganų - felčerių kalno ♥
P.S. Ne taip ir anksti - Saulė pasirodo tik apie 6 valandą :)

Garai

Vakar išgirdau - Tu labai stengiesi išsiskirti (nors nesu tikra, kad buvo "labai", tikslumo vardan, prisiduodu). Atsakiau, kad aš niekda labai ir nesistengiau pritapti, nusijuokiau, o temos sugrįžo atgal į prisiminimų puslapius arba pasakojimus, kaip gyvena svarbūs (kažkam) žmonės.

Atsibudusi šįryt vis dar apie tai galvoju. Ar noras gyventi, taip, kaip norisi, yra pastangos išsiskirti? Neeeeemanau :) Neturiu televizoriaus, nestatau namo, gyvenu viena, dažniausiai būnu tyloje, moku už galimybę klausytis muzikos, savaitgaliais ilgai nelipu iš lovos, skaitau (ne tiek, kiek galėčiau) mokslinę literatūrą, negeriu alkoholio, vengiu balių ir beprasmių kalbų, nesenai nusprendžiau ir dėl maisto kitoniškumo, neturiu ambicijų (ir atsisakau, kai gaunu pasiūlymų) užimti vadovaujančių pozicijų profesinėje sferoje, vis dar galvoju, ką noriu veikti gyvenime, dažnai apsinuodiju buvimu su žmonėmis, svaigstu savo vienatvėje, ilsiuosi joje ir mėgaujuosi. Išskirtiumo yra, bet dėl to nesistengiu specialiai. Tai yra gyvenimo etapas, kai šitos gyvenimo sąlygos teikia laimės, energijos mintims. O kur ta egzistencijos prasmė, - sakysite. Nežinau. Bet kažkaip jos dabar nelabai ieškau. Man atrodo, kad dabar labiausiai laisvės muzika groja. Nežinau, kaip jūs, bet aš tai tikrai dėl tokios laisvės kovojau :D

Atsibudau vėlai, geriu kavą lovoje, vėjas plazdena užuolaidas, neturiu jokio plano ir jaučiuosi laiminga. Šeštadienis.