Vakar išgirdau - Tu labai stengiesi išsiskirti (nors nesu tikra, kad buvo "labai", tikslumo vardan, prisiduodu). Atsakiau, kad aš niekda labai ir nesistengiau pritapti, nusijuokiau, o temos sugrįžo atgal į prisiminimų puslapius arba pasakojimus, kaip gyvena svarbūs (kažkam) žmonės.
Atsibudusi šįryt vis dar apie tai galvoju. Ar noras gyventi, taip, kaip norisi, yra pastangos išsiskirti? Neeeeemanau :) Neturiu televizoriaus, nestatau namo, gyvenu viena, dažniausiai būnu tyloje, moku už galimybę klausytis muzikos, savaitgaliais ilgai nelipu iš lovos, skaitau (ne tiek, kiek galėčiau) mokslinę literatūrą, negeriu alkoholio, vengiu balių ir beprasmių kalbų, nesenai nusprendžiau ir dėl maisto kitoniškumo, neturiu ambicijų (ir atsisakau, kai gaunu pasiūlymų) užimti vadovaujančių pozicijų profesinėje sferoje, vis dar galvoju, ką noriu veikti gyvenime, dažnai apsinuodiju buvimu su žmonėmis, svaigstu savo vienatvėje, ilsiuosi joje ir mėgaujuosi. Išskirtiumo yra, bet dėl to nesistengiu specialiai. Tai yra gyvenimo etapas, kai šitos gyvenimo sąlygos teikia laimės, energijos mintims. O kur ta egzistencijos prasmė, - sakysite. Nežinau. Bet kažkaip jos dabar nelabai ieškau. Man atrodo, kad dabar labiausiai laisvės muzika groja. Nežinau, kaip jūs, bet aš tai tikrai dėl tokios laisvės kovojau :D
Atsibudau vėlai, geriu kavą lovoje, vėjas plazdena užuolaidas, neturiu jokio plano ir jaučiuosi laiminga. Šeštadienis.
