2012 m. liepos 8 d., sekmadienis

...kaipo kvietkeliai

Atsibudau šiandien su nutirpusia ranka ir mintimi apie vyrus. Jei vyras į gyvenimą įkrenta staigiai, tai staigiai ir iškrenta laukan. O kai įkrenta pamažu, tai kapstosi ten ilgiausiai. Metų metus. Kartais stipriau spurda, kartais nurimsta pusmečiui ar metams - pamiega, matyt. Besikapstydami tuos metų metus, įvairiai jie gyvena. Susiranda moterį vieną ar keletą, manydami, matyt, kad jos gali užpildyti vakuumuojančią ertmę. Kiti dirba darbus nepamiršdami reguliariai pasimurkdyti dideliuose kiekiuose alkoholio. Bet žinia tik, kad laikas nuo laiko susikerta mūsų keliai realybėje. Ir... kas tada, klausiat? O tada jie pabando, pakalbina, kartais dar paklomplimentina, kits dar pasvaigena apie ateities planus su sodybėlėm ir pramonine vaikų gamyba, bet VISI galų gale supanikuoja ir raitydami kulnus neria atgal į urvus. Arba krūmus. Žiūrint, kur tuo metu saugiau matosi. Ir tūnoja sau toliau. Arba iškrenta.
Nesuvokiu - koks tas modelis turi būti? Aš, be abejo, galėčiau imti viską į savo rankas. Tikiu, kad ir pasiimčiau, ką sugalvojusi. Bet tai jaučiasi per visur, kad kreivai yra šitaip. Tai ar būsiu laimėje, žinodama, ka, štai, pasiėmiau vyrą ir galiu gyventi.  Jisai tuo ėmimo metu gi kaip koks liaulelis bestuburis seile nutįsusia buvo ir net nesipriešino :)
Neeee... ne taip matau pasaulį su modeliais. Vyras turi imti ir užbaigti, jei jau turėjo drąsos prabilti. Jei jau susipančiojo keliai ant susitikimo. Aaaai, tik jau nepradėkit čia daba puolimų - kodėl turi, kodėl vyras, lygios galimybės, be be be... Nieko nelygios. Vyras turi. Toks mano modelis. Jei neatitinka modeliai, vadinasi, neatitinka ir gyvenimai. Da gali horoskopai neatitikti. Sakė vieną kartą taip Žmogus. Nu, o ką ten daug pagyvensi su neatitikmeniu? Nei pašoksi, nei padainuosi, nei pasijuoksi, nei gyvenimo pagyvensi...
Taip, va, ir žingsniuoju per su gyvenimu. Vyrus karts nuo karto sankryžose sutikdama. Bet tai va. Tik vadinasi jie taip. Iš tikrųjų - dailūs, padobni kaipo kvietkeliai su polinkiu slėptis, su įgūdžiais bėgti neatsigręžiant, su kompetencijom nekalbėti, nekalbinti, neįsipareigoti.

2012 m. gegužės 17 d., ketvirtadienis

Viena karta Vokietijoje be lietuvisku raidziu

Kas vyksta? Bunasi. Stipriai bunasi. Ir toliau buti norisi. Apie jokias keliones namo nesigalvoja ir galvotis nenorisi.
Su kuo vyksta? Zmones nauji idomus. Daugiau-maziau, bet idomus. Kiti gal net patrauklus. O dar kiti - visad tokiu buna - neiskoduojamo (kol kas) elgesio. Ir visaip atrodo, ir visaip matosi. Bet eina peeeklon, pradedu galvoti, kad gal man galvoje yr kazkokie laideliai nesujungti arba keisciau sujungti. Pati inicijuoju zaidima, tada atsitraukiu ir pereinu i stebejimo rezima. Ir kodel taip? Gal kas nors ir zino, bet tiksliai ne as.
Kokie virpesiai? Ir jauciasi irgi dar be buvimo. Taip stipriai pavasariskai. Taip stipriai gaiviai. Taip stipriai energingai. Taip stipriai sviesiai. Taip stipriai moteriskai. Kaip kad senai bejausta buvo. Ir net palaidais plaukais. Kas irgi nezinia kada bebuvo.
Eeech, gerai... pagalvoju ir, va, jauciu virpuli sirdy. Kada taip ber buve? Veeeelnias, gal kazkada, kai ejau dar i mokykla.
Kas is sitos rasliavos? Absoliuciai nieko konkretaus. Abstraktaus, atrodo, irgi nedaug. Greiciausiai - prisiminimo vardan viskas. O del sito jau kaip ir verta. Reiks gi kazkada pasakas is gyvenimo sekti pradeti...

2012 m. balandžio 23 d., pirmadienis

Tūkstantis penktas kartas


Ooooo.... pirmadienis. Baigėsi. Matot tiltą? Ir aš matau. Ir jaučiuosi. Lyg stovėčiau ant paties tilto į pavasarį krašto. Įdomu - kiek kartų šiemet linksniavau jau tą žodį. Bet tai ką daryti, jei taip būnasi? Nieko ypatingo, tikriausiai...
Bet pirmadienis baigėsi. Smasfastiškas, beje. Bo tasai, kur stovėjo priešais, visai įdomiai žvilgčiojo, rekomendavo sausainius ir visai stipriai reagavo. Į daug ką, tiesą sakant. Kas, be vienos abejonės, yr be galo malonu :)
Kaip ir ne ką mažiau malonu šnektelti su dar pradedančiu moterų pažinimą asmeniu. Nu, bet ką pasakysi... jaučiau senai tas simpatijas. Ir, peeersti eikit, netikintieji! - nėr dar nuojauta pavedusi. Nei kartelio. Nors maniau kurį laiką, kad vaidenasi. Nė velnio... tik dabar jau nebeįdomu. Nerūdija, sako. Nelieka.
Tai va... pirmadienis baigėsi. Pramiegotu rytu... netyčia.
Ir net jei baigėsi tas pirmadienis ir ateis pusiau jau įprastas antradienis... pokšt... nutrūko mintis...
Tiek to... labo miego tados. Pasilaistau savo balkonines pelargonijas ir brisiu į sapnyną.
Ai, nu... grįžo nutrūkėlė. Tai, va... šitą... esu laiminga :) Vat, sėdžiu taip ir esu laiminga! ir turbūt tūkstantis penktą kartą sakau - PAVASARIS!

2012 m. kovo 17 d., šeštadienis

Du jausmai

Siaučiu siautulyje, riedu riedėjime, tirpstu garsuose, klegesyje, juoke... Tada viskas prityla, sulėtėja. Apžvelgiu, apžiūriu, pasidžiaugiu, nusišypsau ir vėl neriu į siautulį. Nardau emocijose, laike, azarte. Naujas jausmas. Pasikartojo du kartus per vakarą.


Atvažiuoju. Jau buriuojasi - laukia. Šypsenos tylios, bet giedros. Garsus džiaugsmas - ooooo... cukrus!!! Geras jausmas. Nedingsta.

2012 m. kovo 10 d., šeštadienis

Išvakarėse

Vis dar jaučiu nusivylimą, nes kai jau atėjo, sakykim, "reikalas", nesugebėjau išvardinti Seimo narių... Gėdelė per visą pilvą. Iš 141 vieneto smegenys neatgamino net dešimties...
Jaučiu tvirtumą, nes atsisakiau giedoti himną belekur ir belekaip. Taip nedaroma. Su visa derama pagarba šį veiksmą atliksiu rytoj.
Jaučiu šleikštulį, nes netyčia pažiūrėjau baisių nuotraukų. Mintis gera - gamta, keliukas, obelis, žirgas, dvi puikios merginos ir....... kažkokie aleliaudiški, absurdiškai trumpi sijonai, rankšluostiniai žiurstai, klumpės su rudom pėdkelnėm, vakariniai makiažai ir agresyviai raudoni nagai. Pritrenkiantis derinys. Vienas toks, sėdintis netoliese, sako - randi dėl ko nervintis - juk viskas, kas yra gražu, yra gražu. Tebūnie. Bet gaila sugadintų nuotraukų.
Jaučiu apmaudą. Būčiau Vilniuje - žygiuočiau. Neslėpdama veido.

2012 m. kovo 3 d., šeštadienis

Flirtas iš oro

Situacija:
Išvažinėju sau ramiai iš tėvų namo kiemo. Pavasarinė saulė plieskia, muzika puikiai dera, paltas kabo, nes aš su striuke, plaukai - normaliai. Žodžiu, visiška teigiamybė. Nu, taip, norint išvažiuoti į gatvę, reikia prašokti atkarpėlę priešpriešio eismo juosta. Kokius juokingus 20 metrų. Įvažiuoju, o iš priekio įsuka kitas automobilis. Ką daryčiau šitoje situacijoje? Leisčiau išvažiuoti iš kiemo automobiliui, nes tai kaip ir garantuoja laisvą vietą. Ką daro jis? Lėtai lėtai juda pirmyn. Sustoja. Ką darau aš? Matau, kad pralįsiu, tad važiuoju pirmyn. Ką daro jis? Ogi šast ir parieda pirmyn tiek, kad jau niekaip nebepravažiuosiu. Ką darau aš? Pasižiūriu toooookiu žvilgsneliu, kad net pati suprantu, kaip grėsmingai piktai žaibuoju. Įsijungiu atbulinę pavarą. Ką daro jis? Šypteli ir parieda atgalios. Ką darau aš? Suprantu, kas vyksta, pažiūriu į jį ir išvažiuoju iš kiemo. Ką daro jis? Šypsosi. Ką darau aš? Jaučiuosi puikiai, be vieno pykčio, nes flirtai pažadina gal net labiau, nei rytinė kava. Ypač tokie - iš oro. Oro, kuris kvėpuoja netikėtumais.

Pastangos pasistengti

Tokiais rytais, kaip šis, vėl norisi tikėti, kad dabar sapnuoju, o sapne gyvenu iš tikrųjų. Iki tiek pasiekta jau anam gyvenime, kad didžiavausi gebėjimu susivaldyti ir nustoti savininkiškumo! Net prašmėžavo mintelė sapno realybės galvoje - ot, kaip gerai, kad mokymai buvo... pritaikiau, rodos, kritiškiausioje situacijoje :) Ir tada atsibudau. Nes kažkas ruošiasi ženytis ir, suprask, galiu pakonsultuoti apie žiedus. Nu, gal ne apie pačius žiedus, bet apie raštus ant žiedų - tiksliai. Gal ir galiu... Niekad nesusimąsčiau apie tai.
Bet ne apie tai norėjau rašyti. Jau gal savaitė ar daugiau galvoje sukasi mintis - jei užsispiri, jei sieki, tai būtinai ir gauni. Galiu papasakoti ir priešistorę šito ūžimo :)
Žaidėm su lazdelėmis (visai neatsimenu, kaip vadinasi tas žaidimas). Tikslas - paimti lazdelę nepajudinant kitų. Atsirado vienas visai dar tik pačiuose paauglystės pakraščiuose braidantis vaikinas, kuris išsikėlė tikslą - paimti, rodos, nepaimamą lazdelę. Ir bandė. Vis bandė ir bandė. Ir visi aplinkui jam kartojo - žmogau, tai neįmanoma. Bet jis bandė. Kuo baigėsi? Jis pasiekė savo. Atrado būdą. Ir privertė susimąstyti. Kodėl vaikystėje ir paauglystėje mes visi galėjome begalybiškai daug? Kodėl drįsdavome kelti, atrodo, neįveikiamus iššūkius? Kodėl nebijodavome nusivilti? Kodėl dabar atsargiai vertiname situacijas ir, nusprendę, kad rizikos yra per daug, išlemename NEĮMANOMA. Tada nusisukame ir ramiai gyvename. Arba nevisai ramiai - karts nuo karto pagalvojame - o kas būtų, jei būčiau išdrįsęs?...
Pagalvoju ir aš. Ir ne kartais. Ypač aktyviai galvojasi po lazdelių žaidimo. Kiek kartų esu atsitraukusi po minties NEĮMANOMA? Nenoriu atsakyti į šitą klausimą.