2017 m. sausio 23 d., pirmadienis
Namų darbai, Pavasaris ir vienas vainikas
Tu pirma padaryk Namų darbus, o paskui tik svajok. Padariau. Ir tikrai - dužo-žibo šipuliais. Ir net neskaudėjo. Tiesiog tiek aiškumo ir šviesos atsirado. Tokio žinojimo, kaip/kur man toliau gyventi. Ir taip laisva!
O tada buvau sutikusi. Jau šviesoje spindesio naujojo. Ir...nieko. Pastoviniavau iš mandagumo. Leidau padėti. Leidau pakalbinti. O tada nubėgau tirpstančiu ledu slysdama. Vat, taip - atvirai.
Žinai, kaip būna sankryžoje? Taip, kai jau esi įsukęs į pagrindinį, bet dar matosi šalutine gatve važiuojantieji. Trumpai taip žvilgteli ir spaudi pirmyn ♥ Pradžiai - pirmyn į Pavasarį. Taip šita gatvė vadinasi.
P.S. Tada eilinį kartą buvau pasiklydusi Kosmonautuose. Dar kartą užsitikrinau, kad nėr ten man ką veikti.
https://open.spotify.com/track/1u4xNnCCaTEcfkknALyWOF
2017 m. sausio 15 d., sekmadienis
Laiškas į mintis
Kodėl nusprendžiau rašyti? Apie tai svarstau jau kurį laiką. Mintyse šis tekstas perkratytas, šifruotas, filtuortas, redaguotas, išbraukytas ir pridėtas jau tikrai ne dešimt kartų. Daugiau. Prieš užmiegant, atsibudus, duše, vairuojant, muzikoje.
Vis nesiryžau. Tai aišku, kad drąsos rekia. Tai aišku, kad baisu išsiversti vidum į išorę. Tai aišku, kad visiškai nesaugu. Tai aišku, kad atstūmimo aspektas irgi pasvertas/įvertintas. Jis ir yra baisiausias. Bent jau bauginantis ir turintis didžiausią skaudinimo galią.
Žadėjau raštą paversti kalba. Juolab, kad ne iš vieno asmens girdėjau - kalbėk, sakyk, atvirumas įveda aiškumo ir struktūros. Visą tą aš senai žinau ir patariu. Tačiau kai atsistojau prieš faktą pati... nu, ir virpa keliukai :)
Bet pakalbėti noriu. Pasirinkau tai daryti raštu dar ir dėl to, kad šiuo metu tai yra pagrindinė Tavo ir mano komunikacijos forma. Matyt, dabar ji yra patogiausia. Pasirinkau laiško formatą, nes taip turiu daugiau laiko, galiu nutrinti ir vėl parašyti, galiu apgalvoti ir rinkti žodžius, kurie labiausiai reišktų tai, ką iš tikrųjų noriu pasakyti. Kalbant man dar taip nepavyksta. Be to, lyg ir gaunasi įpareigojimas - pakviesti pokalbiui, paimti laiko, paimti energijos, paimti dėmesio. Šiuo gyvenimo metu labiausiai noriu, kad žmonės norėtų spręsti patys. Žinoma, aš nežinau ir nesimu svarstyti, kas būtų, jei būtų - gal ir visai daug džiaugsmo nutiktų, bet... tebūnie laiškas. Šįkart.
Pasirinkau rašymą, nes, ne paslaptis, kartais kalbėtis yra sunkiau. Arba supasuoju ir pakalbu labai išsamiai ir dailiai apie nieką. Gynybiniai mechanizmai man irgi veikia. Man baisu, nedrąsu, reik lipti per įsitikinimus, ramybę, mintis, galvoje sumodeliuotus scenarijus.
Pakalbėti noriu ir dėl ramybės. Savo. Aš nežinau, kaip Tu mane matai ir jauti, bet aš esu ta, kuri daug galvoja, analizuoja, dar daugiau jaučia ir išgyvena. Emocionalumas yra stipriai dominuojantis. Nepatiriu sunkumo įsijausti į situaciją ar žodžius tiek, kad apsiašaročiau. Tuo pačiu lygiai taip pat giliai jaučiu džiaugsmą. Arba liūdesį. Arba laimę. Čia kai paimtum skalę nuo -100 iki +100 ir bandytum matuoti. Apie vidurį mane rastum kai miegu :) Dažniausiai gyvenu pakraščiuose. Ir taip yra. Nemoku jausti mažiau, galvoti mažiau, matyti mažiau, girdėti mažiau, stebėti mažiau, duoti mažiau, spindėti mažiau. Niekaip. Su tuo taikausi ir priimu kaip esamybę. Tiesiog taip yra. Vienintelė mano užduotis - susivaldyti ir neskaudinti žmonių. Tik tiek.
Norėjau tai paaiškinti, nes tai turėtų duoti šiek tiek supratimo, kodėl svarbu man žinoti kryptis.
Aišku, galima viską, ką dabar parašysiu ir paneigti. Ir tas yra gerai. Visi atsakymai ir reakcijos man yra priimtini ir tinkami. Tiesiog jaučiu šilumą iš Tavo pusės. Kartais rūpestį. Kartais smalsumą. Jaučiu, kad kartais flirtuoji (nekalbu apie tai - sąmoningai ar ne). Jaučiu, kad atreaguoju. Jaučiu, kad šypsausi Tau. Jaučiu, kad patinka ir gera man dėl to. Bet tuo pačiu metu jaučiu, kad vis labiau klimpstu ir užsiveliu. O turint omeny anksčiau aprašytą ribinį būvį, man tai nėra sveika. Nežinomybė degina. Ir aš nenoriu vėl į tą ugnį patekti. Man per sunku. Per skausminga. Per ašarota. Per ilgai ir per sunkiai gyja tie išdegimai. Todėl saugodama save rašau Tau. Todėl prašydama aiškumo rašau Tau.
Jei turi minčių/norų/svajonių/įsivaizdavimų, susijusių su manimi - prašau, visais Tau priimtinais būdais, reišk tai intensyviau.
Jei minčių/svajonių/norų/įsivaizdavimų neturi - prašau, jokio flirto ir kuo mažiau komunikacijos.
Suprantu, kad didelis prašymas, bet man kitaip neišeina. Per daug įtampos sukelia ašaras, nedarbingumą, žiaurų savęs gailestį ir bejėgiškumą. Noriu, kad viskas būtų kiek įmanoma paprasčiau su daug laimės, šviesos ir šypsenų. Aš noriu būti laiminga.
Noriu ištekėti, noriu gyventi šeimoje, darnoje, sutarime supratime ir būti apkabinta. Jei tai ne Tu, prašau, netrukdyk man ieškoti. Išaugau vienatvę. Noriu bandyti priimti kitokį buvmo statusą.
Žinau, kad supranti mane. Tu daug ką supranti :)
Man, aišku, malonu būtų žinoti, ką apie tai manai, bet sakyti nėra privalu. Svarbiausia yra veiksmai. Jie ateina iš minčių, o tik paskui būna užkoduoti žodžiuose.
Tai toks, va, mano sekmadienio rytas. Viskas į gerą.
2016 m. gruodžio 23 d., penktadienis
Pasveikinimai
Kai šįryt atsikėliau ir stovėdama duše planavu dieną, norėjau džiaugsmo, norėjau pyragų, jaukumo, pokalbių, norėjau apsikabinimų ir juoko. Dar norėjau ruoštis rytojui - žuvies kotletai, biskvitas pačiam skaniausiam tortui Tetei gimtadienio proga. Norėjau, kad būtų šiesu ir taip paprastai gera, kai po pilnos dienos su šypsena krenti į patalus ir sapnuoji apie meilę.
Tai buvo lūkestis. Realybė šiek tiek kitokia - į virtuvę eiti negaliu, nes bijau sudėti liūdesį ir ašaras į maistą, kuris turėtų spindėti laime. Aš žinau, kad jums labai sunku ir nepatogu tokia mano būsena. Nereikia baimintis, aš visus jus apgausiu. Visus iki vieno. Rytoj aš vėl šypsosiuos, būsiu paslaugi, mandagi, nebebus baisu prašyti, klausti, aš visą save dalinsiu, galėsite duoti visus pasaulio darbus - už ačiū. Nors, ne - ačiū irgi nebus būtina sakyti. Tiesiog savaime suprantama, kad viską galiu - versti, teikti paraišks ir ataskaitas, piešti, kurti tinklapius, atvirlaiškius, skelbimus, dibrti su žmonėmis grupėje ir po vieną, rašyti visomis kalbomis - valdžiai ir jaunimui, fotografuoti, pristatinėti, jei reikia - ginti ir atstovėti pozicijas, rasti partnerius, valyti, pirkti, išklausyti, konsultuoti, orientuotis įvairiausiose pokalbių temose, lydėti, suvaldyti kofliktus, nutraukti neprasidėjusias muštynes. eiti miškais, orientuotis žemėlapiuose, plaukti, gaminti, darbo metu, po darbo, sirgdama, per atostogas, per sesiją. Iš tikrųjų galiu. Žymiai daugiau net.
Aš žinau, kad jums tą žinoti patogiau ir šventiškiau, be abejo, nei kęsti išsišokėliškus pareiškimus, kad - ė, šūds yra, kažkoks nelygus čia tas lygumas.
Ir aš meluosiu. Tikrai. Kokybiškai ir nuosekliai. Galiu, be abejo, kad galiu. Kaip ir visą kitą. O paskui tiesiog išeisiu. Bet kokios užtat gražios išleistuvės bus. Nuoširdžios tokios. Šiltos ir su šypsenomis.
Linksmų švenčių!
Tiem, kam sudužusios jos - susirinkit šukeles ir vis tiek džiaukitės. Taip reikia. Think positive - būk patogus!
https://open.spotify.com/track/6INX6gjqGXL5jDkt2IcdtU
2016 m. lapkričio 14 d., pirmadienis
Sutikti Sielą
Po sudėtingo laiko, kai viskas buvo juoda, kai kas vakarą, o kartais ir rytais, rasojo akys, kai mintimis vis prašmėžuodavo klausimas - ką aš čia veikiu?, atėjo Tyla. Tokia paprasta, tokia rami, su stipriai išreikštomis spalvomis ir nauja pradžia be praeičių.
Taip jau yra, kad visada pajaučiu artumą Žmogui žymiai anksčiau, nei Žmogus pajunta artumą man. Pradžioje stebėdavausi - ei, ką čia Tu? taigi paprastai, tai atvirai. Ne visada pavykdavo. Dažniausiai likdavo daug nusivylimo ir kartais skausmo atstūmimo, nesupratimo, užtrenktų durų. Metai eina, o viskas yra taip pat - artumą pajuntu greitai, noriu šypsotis, noriu atvirai, noriu paprastai. Ir vis dar nepavyksta. Tik nusivylimo ir skausmo beveik nebėra. Nes lūkesčio neliko. Nė vieno. Taip, Tu gali nenorėti su manim būti atvirai. Tai pabūnam kurį laiką belekaip, bet turiu įpėti, kad jau einu aš tolyn. Būk. Aš Tau nusišypsosiu dar kartais.
Tai yra įprastas, kasdieninis mano gyvenimo scenarijus. Sutikti Kūnus ir nepasiruošusias arba išsigandusias, arba savęs nesuprantančias Sielas.
Iki visai nesenai. Tai turbūt vadinasi Pilnatve - susitikti visiškai nepažįstamą, kitaip kalbantį Kūną ir pajausti galingą artumą - atsakymą manajam. Tai turbūt vadinasi Laime - apsikabinti atsisveikinant, ašaroti ir stovėti tame gerume. Tai turbūt vadinasi Dovana - sutikti Sielą net ne per Kalėdas.
- Mes tikrai buvome kažkas vienas kitam praeituose gyvenimuose!
- Mes tikrai dar susitiksime šiame!
Ir tai nieko nieko nieko bendro neturi su seksualine trauka arba gyvenimo partnerio paieškomis. Tai buvo SUSITIKIMAS, kurio nenoriu pamiršti.
Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo...
2015 m. sausio 10 d., šeštadienis
Nori?
Prasmė - reikalas subtilus. Va, šiandien labai neprasmingai pradirbau nieko. Parašinėjau, pažiūrinėjau, bet daugiausia - sėdėjau. Ne kažką... O juk galėjau susukti labai prasmingą samanų sušį kokį vieną kitą iš po sniego. Galėjau prasmingai numegzti Lietuvos vėliavą pirmadieniui. Dar galėjau nuvažiuoti kur nors į Lopaičius, bandyti pasivaikščioti prasmingai (sveikatai) naktyje po ezoteriškai stogą raunantį mišką ir yyyypač prasmingai prikrauti į kelnes. Galėjau. Bet nenorėjau. Ir džiaugiuosi tuo. Beprasmiškas sėdėjimas fotelyje gali būti jūsų kelnių švaros ir gaivos garantas.
Reik bent jau prasmingai numigti. Nori - susapnuosiu Tave? Cha chaaa! Baisu? Nebijok. Tik miegu prasmingai. Sapnuoju - beprasmiai.
2014 m. gruodžio 27 d., šeštadienis
Tūkstančiai, žmonės ir laikas
Pasibaigė šventės. Dabar bus galima toliau dirbti: nukabinti gilrliandą, kur buvau du kartus įjungusi, išmesti vainiką, kurį pasikabinau prieš dvi dienas, išnešti visokias pakuotes dovanų, išsiurbti trupinius iš virtuvės ir gal net pasikloti lovą. Nene, nepradėsiu viešos savigraužos apie tai, kaip pastaruoju metu gyvenimas atsidūrė kažkokiam minuse. Tiesog, jaučiu, kad vėl esu duobėj. Arba gal tai tik švenčių emocinis pachmielas.
Sako, žmonės pasidaro sąrašus arba bent jau mintyse susidėlioja, ko norėtų iš ateinančių metų. Kai šįryt galvojau apie savo sveikatos norus ateinantiems metams, patikrinau internete jų kainas. Tūkstančiai. Turint omeny, kad dar vienas iš norų yra per pusę mažiau laiko praleisti darbe..... gaunasi kas gaunasi. Bet ne viskas logika šiame gyvenime grįsta. Taigi!
1. Uždirbti tūkstančius dviems operacijoms.
2. Dirbti dvigubai mažiau.
3. Važiuoti į "Skamba skamba kankliai".
4. Atrasti naujų žmonių, visiškai nesisijusių su darbu.
5. Daug miegoti.
6. Vėl dainuoti.
7. Nuvažiuoti į belekokį saulėtą kraštą ir dybsoti pajūryje/pavandenyne savaitę.
8. Skaityti.
9. Turėti žmogų, su kuriuo būtų galima atvirai kalbėtis apie viską. Net apie gilius ar nematomus dalykus.
10. Nusipirkti dviratį.
11. Persikraustyti į šviesius namus.
12. Jausti sėkmę.
13. Rašyti. Siūti. Klijuoti. Piešti. Puošti. Kepti. Dažyti. Kurti. Grožį. Ne prišokant kartais, o skiriant tam keletą dienų iš eilės.
14.
15.
Tai... daugmaž panašiai tiek norų ir siekių kitiems metams. Pasilieku dar dvi tuščias vietas. Just in case, kaip sako. Jei kiltų, vdrug, norų generavimo įkvėpimas vėl :)
P.S. Prie ko tos aguonos? Jaučiu, ka nė prie nieko. Nu, gaaaal tik spalviškai ataidintis buvimas šiandieninis toks.
2013 m. rugsėjo 29 d., sekmadienis
Atidžios ribotumo apžvalgos
Štai, kitą kartą, kai praėjo jau visai emocionaliosios išgyveniminės pagirios, prisėdau su kava apgalvoti visko. Nes apgalvojimas... kaip koks blogas įprotis. Laikas nuo laiko jo reikia. Susidėliojimui.
Bet tai kas per vingiavimas ratais to gyvenimo? Einu einu ir.... BŪTINAI reik sutikti žmogų, kuris yra dar nebrandus, dar negalintis, dar neužaugęs atsakingumui, dar ieškantis nelabai kryptingai. Taip taaaaip, aš viską kuo puikiausiai suprantu, kad susitikimai nevyksta šiaip, be priežasties. Jų, tų žmogiškų gyvenimų susitikimų, reikia. Arba sutiktam žmogui kažką suprasti, atrasti, paaugti, o man - padėti. Arba man - suprasti, atrasti, paaugti, o jam - padėti. Bet tik klausimas toks vienas: o tai ar bus kada toks gyvenime susitikimas, kai lemta bus abiem augti, atrasti, suprasti ir būti? Ir mokytis, ir augti, ir klysti. Pastaruoju metu pradedu jausti nebelygumą kokį tais. Aišku, aš tai galiu - ir padėti, ir patempti, ir pastumti, jei reikia. Bet... negi iš tikrųjų tai ir yra tas mano tikrasis buvimas gyvenime?
Gal ir gerai iš tikrųjų. Tik dar reikia patobulėti nejautrumo puslapiuose. Padėti, pastumti, patraukti, pabūti, bet.... jokio asmeninio jausmo. Tik bendražmogiškoji meilė ir šiluma. Kitu atveju - tie tokie asmeniniai prisirišimai žeidžia. Aaaaišku, suprantu dar ir tai, kad neišgyvenusi sužeidimų, neišmoksiu būti atidi ir ribota (nesugalvojau kito žodžio, į kurį tilptų apibrėžimas: turinti aiškią ribą, iki kiek arti galima leisti žmonėms užeiti). Viena mano gyvenimo seserų sako - bet ar jausi pilnatvę tokiam ribotam buvime? Chm... nežinau. Kol kas, man atrodo, jaučiu. O kaip bus rytoj - nežinau.
Autorė pasilieka sau pilnut pilniausią teisę keisti savo norus ir mintis.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)






