Pastangos pasistengti

Tokiais rytais, kaip šis, vėl norisi tikėti, kad dabar sapnuoju, o sapne gyvenu iš tikrųjų. Iki tiek pasiekta jau anam gyvenime, kad didžiavausi gebėjimu susivaldyti ir nustoti savininkiškumo! Net prašmėžavo mintelė sapno realybės galvoje - ot, kaip gerai, kad mokymai buvo... pritaikiau, rodos, kritiškiausioje situacijoje :) Ir tada atsibudau. Nes kažkas ruošiasi ženytis ir, suprask, galiu pakonsultuoti apie žiedus. Nu, gal ne apie pačius žiedus, bet apie raštus ant žiedų - tiksliai. Gal ir galiu... Niekad nesusimąsčiau apie tai.
Bet ne apie tai norėjau rašyti. Jau gal savaitė ar daugiau galvoje sukasi mintis - jei užsispiri, jei sieki, tai būtinai ir gauni. Galiu papasakoti ir priešistorę šito ūžimo :)
Žaidėm su lazdelėmis (visai neatsimenu, kaip vadinasi tas žaidimas). Tikslas - paimti lazdelę nepajudinant kitų. Atsirado vienas visai dar tik pačiuose paauglystės pakraščiuose braidantis vaikinas, kuris išsikėlė tikslą - paimti, rodos, nepaimamą lazdelę. Ir bandė. Vis bandė ir bandė. Ir visi aplinkui jam kartojo - žmogau, tai neįmanoma. Bet jis bandė. Kuo baigėsi? Jis pasiekė savo. Atrado būdą. Ir privertė susimąstyti. Kodėl vaikystėje ir paauglystėje mes visi galėjome begalybiškai daug? Kodėl drįsdavome kelti, atrodo, neįveikiamus iššūkius? Kodėl nebijodavome nusivilti? Kodėl dabar atsargiai vertiname situacijas ir, nusprendę, kad rizikos yra per daug, išlemename NEĮMANOMA. Tada nusisukame ir ramiai gyvename. Arba nevisai ramiai - karts nuo karto pagalvojame - o kas būtų, jei būčiau išdrįsęs?...
Pagalvoju ir aš. Ir ne kartais. Ypač aktyviai galvojasi po lazdelių žaidimo. Kiek kartų esu atsitraukusi po minties NEĮMANOMA? Nenoriu atsakyti į šitą klausimą.