Pirmoji meilė

Šįvakar belupdama tapetų likučius nuo žiauriai nesilupančios sienos, prisiminiau istoriją, kurią visai nesenai, nežinau net kokia proga, geriant kavą, pasakojo senelė.

Ji - vyriausia senelės sesuo, kuri jau senokai iškeliavusi Anapilin.

Jis - mokytojas. Kokiais 7 metų vyresnis už Ją.

Prasidėjo istorija tada, kai Ji mokėsi viename paskutinių gimnazijos skyrių (spėju, kad turėjo jai tada būti apie 17 metų). Senelė gi tuo metu buvo 11-12 metų vaikas. Tad istorijoje nebus kažkokių pikantiškų detalių iš pasimatymų. Senelė prisimena, kad matėsi simpatijos abipusės. Ir blogiausia, kas gali nutikti, šitoms simpatijoms visiškai nepritarė Jos tėvai. O tada Jį iškėlė kažkur Aukštaitijon. Nes, matyt, mokytojus tada kilnodavo. Ir rašė tada vienas kitam laiškus. Ji kas rytą eidavo 5 kilometrus iki miestelio, į parduotuvę tikrinti - ar neatėjo laiškų... ir skaitydavo. Viena. Pasislėpusi. Deja, deja, bet vaikams tuo metu nepasakojo net ir to, kas laiškuose buvo rašoma.

Vėliau atsirado kitas. Būsimasis vyras. 15 metų vyresnis. Senelė sako - nežinau, ar Ji mylėjo savo vyrą, tačiau visad sugyveno gražiai, be barnių. Ir nors buvo jau susitarę, kad eis Ji už Jo, tačiau vyras pasipiršo senoviškai - atsiuntė piršlį. Tada tėvai nuvyko apžiūrėti ūkio. Senelės Mamai tasai ūkis labai nepatiko. Bet Tėvas perkalbėjo - atseit, susitvarkys pagal save. Nespėjo. Užėjo karas.

Po metų kelerių buvo grįžęs Mokytojas. Apsistojo pas Jos kelintos kartos tetą. Ji su vyru pas tą tetą kieme palikdavo arklį ir vežimą, kai į miestą atvažiuodavo. Kai savaitgalį Ji su vyru atvažiavo į turgų, Jisai stovėjo prie lango, pasislėpęs už užuolaidos. Stebėjo. Visą laiką stebėjo. Tą patį vakarą išvažiavo ir daugiau nebepasirodė. Apie Mokytojo apsilankymą Jai teta papasakojo gerokai vėliau. Nors... ką tai būtų pakeitę.

Po daug daug metų, kai Jos vyras buvo jau miręs, o vaikai užaugę ir užgyvenę savo gyvenimus, rėžė sparną kaimynas kažkoks. Senelė bandė kalbinti - nu, pagalvok, ką tu viena... būtumėt dviese, vis lengviau. Ji tik numojo ranka ir pasakė - baisiai čia man reikia. O tada pritilo, pagalvojo ir pasakė - va, jei Mokytojas pasiūlytų, eičiau negalvojusi. 

Tiek metų.... mylėjo.

Įsimylėti taip lengva

Kai prisimenu, kaip krausčiausi čia... arba Šiauliuose... arba Vilniuje.... vis su aistra, vis su degimu dideliausiu. Valiau, šveičiau nuo ankstaus ryto iki sutemų (nepadauginant). O daba? O daba vis pasistumdama. Kad ir dabar - jau galėjau būti ištapetavusi pusę suplanuoto reikalo. Arba bešveičianti ką nors. Arba gal net pradėjusi ruoštis sienų dažymui. Bet tai neeeee.... Miegojau. Sapnavau daug. Daba su Waitsų Tomu kavą gurkšnojam.
Ir viskas dėl virtuvės. Nu, gerai - maža. Bet kai atitraukus spintelę radau... bambalių nuo alaus. Nekalbu apie prirūkytas sienas, pajuodusias lubas ir šlykštaus kvapo prisigėrusius tapetus, taukais apžėlusią viryklę, tragišką stalą, dvi metalines taburetes, langą be apdailos (gerai, langas naujas, bet kas dedas apie jį), užuolaidas su rožėm ir su SKYLE. Kai pirmą kartą atėjau į tuos namus... negalėjau atitraukti akių nuo skylės - prisiurbė žvilgsnį. Ir dabar tik panorėjusi tiksliai matau - kurioje vietoje, kokios formos...
Neišeina pamilti man tų namų. Kol kas dar ne. Gal kai susitvarkysiu... Violetinių flamingų debesų zefyruose irgi nemylėjau :) Kol nesugalvojau istorijos, kad visas buvimas tame kambaryje yra ne kas kita, o relaksinis drybsojimas Rojaus terasoje su kolonomis, kur matosi kalnai, sprogsta medžių lapeliai, ramiai žydi lelijos ir pūkiniai debesys...
Mama juokiasi - galėtum vakarais ir sekmadieniais dirbti apleistų namų atgrandytoja. Ooooo... kokių tik "lobių" galima rasti. Arba ne, ne lobiai žavi. Labiausiai žavi veidai, kurie pamato objektą po valymo. Da tais senais laikais, kai gyvenau anglų žemėje, Džėjus atėjęs į darbą, suraukė antakius. Sakau - wat's up??? Sako - mes neplanavome šiam pusmečiui išlaidų. Sakau - ka čia kliedi??? Nori kavos? Bo miegi dar. Sako - kokios kavos, kas už naują kepimo pečių mokės??? Ir tada gėrėm kavą jau ramiai, nes jis negalėjo patikėti, kad šitas, kur buvo vakar, ir dabartinis, yra tas pats daiktas. Sako - nežinojau, kad jis yra metalo spalvos. O mane tiesiog užkniso dirbti su nuolat rūkstančiu, pajuodėliu. Be to, pyragai įgaudavo tokį neryškų, bet svylėsio kvapą. Nors anglams tai dzin, jie valgo VISKĄ, taip kad, greičiausiai, skirtumo nepastebėjo.
Kitas įsimintinas apsivalymas vyko Šiauliuose. Butas centre, į prekybos centrą varydavau su šliurėm. Bet... iki manęs tame butelyje keturis metus gyveno keturi bernai. Ooooo... nais nais... kai pradėjau valyti, keletą kartų net supykino. Kaip jum toks vaizdelis: medžiagos gabalas (kažkada buvusi užuolaida), iki negalėjimo prisotinta aliejaus ir kitų riebalų (nes kažkaip kvailai kabėjo šalia viryklės), susukta į mazgą ir užkišta už radiatoriaus vamzdžio. Nieko šlykštaus, tik nevališka. Bet čia iš pirmo žvilgsnio. Nes kai patraukiau tą mazgą..... fuuuuu, net daba nupurtė.... kai pasipylė iš ten gyvų ir negyvų tarakonų su visais lizdais, kiaušiniais, vaikais ir anūkais. Nėr nieko baisiau už tarakonus. NIEKO. Ooooo.... didi kova, pamenu, buvo. Bet jie neatlaikė mano nuoširdžios neapykantos ir visų įmanomų bei neįmanomų naikinimo priemonių. Kits dalyks - nebeliko maisto, tai kur ten ilgai išgyvensi.
Oooo faaaak... rimtai, buvau pamiršusi tarakonus. Daba jau nebeatrodo taip baisu Kauno gatvėje :)
Ei, bet tai kaaaaai... Iš Vilniaus persikraustau į Kauno gatvę. Ir tai yra pirmasis butas, kuriame yra normalios sienos. Nu, kitas reik perdažyti, bet be paveiksliukų, be zefyriukų, be nesąmoningų spalvų.
Vsio - kava pagerta, šoku į baltąją ir Kaunan. Pyragėlių pirkti :))) Neee.... nevalėlių užgyvento gėrio laukan grūsti :)