Ji - vyriausia senelės sesuo, kuri jau senokai iškeliavusi Anapilin.
Jis - mokytojas. Kokiais 7 metų vyresnis už Ją.
Prasidėjo istorija tada, kai Ji mokėsi viename paskutinių gimnazijos skyrių (spėju, kad turėjo jai tada būti apie 17 metų). Senelė gi tuo metu buvo 11-12 metų vaikas. Tad istorijoje nebus kažkokių pikantiškų detalių iš pasimatymų. Senelė prisimena, kad matėsi simpatijos abipusės. Ir blogiausia, kas gali nutikti, šitoms simpatijoms visiškai nepritarė Jos tėvai. O tada Jį iškėlė kažkur Aukštaitijon. Nes, matyt, mokytojus tada kilnodavo. Ir rašė tada vienas kitam laiškus. Ji kas rytą eidavo 5 kilometrus iki miestelio, į parduotuvę tikrinti - ar neatėjo laiškų... ir skaitydavo. Viena. Pasislėpusi. Deja, deja, bet vaikams tuo metu nepasakojo net ir to, kas laiškuose buvo rašoma.
Vėliau atsirado kitas. Būsimasis vyras. 15 metų vyresnis. Senelė sako - nežinau, ar Ji mylėjo savo vyrą, tačiau visad sugyveno gražiai, be barnių. Ir nors buvo jau susitarę, kad eis Ji už Jo, tačiau vyras pasipiršo senoviškai - atsiuntė piršlį. Tada tėvai nuvyko apžiūrėti ūkio. Senelės Mamai tasai ūkis labai nepatiko. Bet Tėvas perkalbėjo - atseit, susitvarkys pagal save. Nespėjo. Užėjo karas.
Po metų kelerių buvo grįžęs Mokytojas. Apsistojo pas Jos kelintos kartos tetą. Ji su vyru pas tą tetą kieme palikdavo arklį ir vežimą, kai į miestą atvažiuodavo. Kai savaitgalį Ji su vyru atvažiavo į turgų, Jisai stovėjo prie lango, pasislėpęs už užuolaidos. Stebėjo. Visą laiką stebėjo. Tą patį vakarą išvažiavo ir daugiau nebepasirodė. Apie Mokytojo apsilankymą Jai teta papasakojo gerokai vėliau. Nors... ką tai būtų pakeitę.
Po daug daug metų, kai Jos vyras buvo jau miręs, o vaikai užaugę ir užgyvenę savo gyvenimus, rėžė sparną kaimynas kažkoks. Senelė bandė kalbinti - nu, pagalvok, ką tu viena... būtumėt dviese, vis lengviau. Ji tik numojo ranka ir pasakė - baisiai čia man reikia. O tada pritilo, pagalvojo ir pasakė - va, jei Mokytojas pasiūlytų, eičiau negalvojusi.
Tiek metų.... mylėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą