Atsikvėpavimas

Mes neprivalome turėti laiko. Niekam. Mes neprivalome jo leisti. Su niekuo. Nes neprivalome jo dalinti. Niekam. Mums net nereikia būti. Niekur. Tokia grįžau.
Eidama su šviesa dar tikėjausi sukrėtimo. Tokio, kur išpurtys visko daug. Nebuvo. Sutikau Delčią. Pakalbėjom apie dylimą ir dūlėjimą. Laiko. Apie šachmatus. Apie tai, kad jie patys nevaikšto. Juos kažkas perdėlioja. Nenuspėsi kiek laiko bus duota. Kai jau susivoksi situacijoje ir atsipalaidavęs pradėsi jausti supratimą.... būtinai ištiks ėjimas. Neprognozuojamas.
Važiavau virpėdama ir skambėdama nuo į sienas besitrankančių minčių. Grįžau tyli. Be laiko. Ir negaliu atsisakyti - užsipildė ir išskendo ar tik išmirė jos palikdamos tuštumą tylią. Tylu dabar. Ir nėra laiko. Nelabai suprantu, ar plaka dar. Nes taip tylu. Bet tyla yra gerai. Tyloj būti ramu. Tyloj nereikia jaudintis. Galvoti tyloj nereikia. Tyloj galima tik būti nejudant. Ir laikas čia išvis nei prie ko.

http://www.youtube.com/watch?v=Ndv9ecwOpjk

Mėlynių pyragas

Atsiguliau miegoti ir vėl atsikėliau. Pamačiau. Užsimerkiau ir pamačiau, kaip mes pyragą kepėm. Visai dar nesenai. Su skirtingais lūkesčiais, bet kepėm. Nors ne. Nespėjom. Tik ruošėmės kepti. Bet apie viską iš pradžių.
Pirmiausia buvo žvilgsnis. Su gausa abejonių, nesaugumo, baimių. Tačiau toks iš vėžių normalumo mušantis stabilus žvilgsnis. Paėmėm jį už miltus.
Tada atsirado pokalbių. Ooooo... analizės su interpretacijomis. Analizės be interpretacijų. Atvejų analizės ir aptarimai. Aiškumo paieškos. Šiaip plepalai. Šiaip juokas ir vėl plepalai su pabaisingomis istorijomis apie po miškus vaikštinėjančius baltus vaikelius. Visą tai naudojom kaip sviestą.
Pridėjom dar susitikimų. Vietoj kiaušinių. Kiekvieną susitikimą prakrapštydavom lukštelį ir nirdavom gilyn gilyn iki centro. Kur laikas sustodavo. Kur šypsodavomės arba tylėdavom. Su adijalais ir arbatomis. Su miško ir ežero paribiais.
Mmmm... ko dar dėti norėjom? Gal cukraus? Vardan saldumo. Tiek kiek reikia. Nei daugiau, nei mažiau. Cukrus buvo tas paprastasis buvimas šalia. Tas paprastasis kvėpavimas šalia. Tas paprastasis laikymas už rankos. Dar ėjimas į sapnus. Jautimas, ramumas miegant šalia. Ir apkabinimas. Ne vienas. Ir ramunės.
Tikri kepėjai žino, kad pyragas be vanilės yr parasčiausias kepinys ir nieko daugiau. Svaigimo reikia. Vanilę atstojo bučiniai. Aitrūs. Aštrūs ir gyvi. Nes juk ne kokią esenciją dedam. Gryną gryniausią - šviežią ir kvapnią. Vanilę.
Ir minkėm. Nuoširdžiai. Intensyviai. Naktimis ir pavakariais. Keletą kartų ryte. Lauke ir balkone. Virtuvėje ir svečiuojantis. Buvo linksma. Buvo flirtualu (jei toks žodis apskritai yra įmanomas).
Iki kol atėjo laikas mėlynėms. Mėlynės pažiro įvykiais tikėtais, bet neigtais. Mėlynės ritinėjosi po virtuvę. Mėlynės ritosi skruostais. Mėlynės blaškosi vėjyje ir prisiminimuose. Daug daug.
Taip ir baigėsi pyragas. Nekeptas. O kam? Juk pyragas, kepamas be mėlynių, bus ne daugiau kaip sausainis. Nors ir didelis. Tačiau kur jau čia sausainiui lygintis su pyragu. Iš bėdos nebent. O tos bėdos, kai dar kartą pagalvoji, juk nėra. Ir dar... sausainiai turi savybę trupėti. Kas yra išvis baisingai nepatogu. Plius - jaučiuosi esanti iš tų, kur trupinių nerenka, nes... tiek to - nutylėsiu priežastis, nes labai jau per oriai nuskambėjo mintyse jos.
O receptas geras buvo. Tik... ne laiku, ne vietoj ir ne lemty, matyt. Dabar reikia pieno. Prisiminimams nuryti. Vietoje jo naudosime laiką.

Narplionės ir sijonai

Švęsdama savo ypatingo nieko neveikimo šeštadienį, lyginau sijoną. Žadėjau puoštis. Klostės, padelkos ir vėjai švelniai plazdantys. Taip norėjau atrodyti. Ir atrodžiau. Bet paskui persirengiau. Tačiau ne apie sijoną norėjau pakalbėti. Juo labiau ne apie tai, kaip jį lyginau...
Lygindama sijoną, svarsčiau, kada nutiko tas momentas, kai šitaip viskas apsivertė? Niekaip neatrišau. Bet tik gal dėl to, kad pasikeitimai nenutinka per naktį. Tikriausiai...
Sakote, kalbu apylankomis? Tai nieeeko... intro visad yra reikalingas daiktas - susikaupimui, išdrįsimui, smalsumui ir visiems kitiems pasiruošimams.
Žodžiu, gyvenu keistoje situacijoje. Nenoriu išsamiai detalizuoti, nes neetiška būtų. Tačiau apie situacijos keistumą papasakojau keletai žmonių. Pirma jų reakcija - o kodėl tu šitaip ramiai kalbi? Juk turėtum kelti ultimatumus, nustatinėti terminus ir griežtai pasakyti, pagrūmoti pirštu, žiūrėti kiaurai veriančiu žvilgsniu ir... oooi, turėtum būti juoda kaip debesys prieš pat pat pradedant žaibuoti. Ir tikrai turėčiau. Nes dažniausiai šitaip reaguoju į aplinką. O gal jau galima sakyti - reaguodavau? Pačiai keista. Neįprasta. Nauja. Bet nėr. Nei debesų, nei grūmojimų, nei griaudėjimų. Lietaus irgi nėr. Neverkiu. Nei čiut. Aaaaišku, gal, va, tuoj ims ir užpuls iš pastalės... nes ir pilnatis, ir šiaip mėnesio jautrumas... Tačiau kol kas - sausuma.
Man net nėr gaila savęs :) O būdavo. Oooooi, toooks gailumas užeidavo, taip apgailėdavau ir apraudodavau savo dalią... kaip net pasakose ar dainose to nedaro našlaitės. O šįkart - anei krepšt. Nu, gal tik krepšt. Galvoju tik, kad ten, anoj pusėj miesto, reik apsispręsti, reik išgainioti baimes ir rasti šviesos. O tas nėr lengva. Ir tikiu. Ir suprantu. Ir palaikau. Bent jau stengiuosi. Kad ir kaip kartais skaudu būtų. Kad ir kaip jausčiau, kad graudulys ritinėjasi po gerklę. Manau, kad suprasiu ir labai labai man nepalankų sprendimą. Idant laimės būtų. Idant šypsenų būtų. Idant laisva valia. Idant išskleistais sparnais. Idant kvepiant pilnais pilnais plaučiais.
Tai, va...
Kas iš to? Aha, norisi ir man kažkokio užraukimo. Sakau, kad šeštadieniais sijonų lyginti nereikia. Nes tuo pat metu atslenka narplionės ir......... viskas baigiasi, pavadinkim, melancholija. Arba nebenoru puoštis :)