Mes neprivalome turėti laiko. Niekam. Mes neprivalome jo leisti. Su niekuo. Nes neprivalome jo dalinti. Niekam. Mums net nereikia būti. Niekur. Tokia grįžau.
Eidama su šviesa dar tikėjausi sukrėtimo. Tokio, kur išpurtys visko daug. Nebuvo. Sutikau Delčią. Pakalbėjom apie dylimą ir dūlėjimą. Laiko. Apie šachmatus. Apie tai, kad jie patys nevaikšto. Juos kažkas perdėlioja. Nenuspėsi kiek laiko bus duota. Kai jau susivoksi situacijoje ir atsipalaidavęs pradėsi jausti supratimą.... būtinai ištiks ėjimas. Neprognozuojamas.
Važiavau virpėdama ir skambėdama nuo į sienas besitrankančių minčių. Grįžau tyli. Be laiko. Ir negaliu atsisakyti - užsipildė ir išskendo ar tik išmirė jos palikdamos tuštumą tylią. Tylu dabar. Ir nėra laiko. Nelabai suprantu, ar plaka dar. Nes taip tylu. Bet tyla yra gerai. Tyloj būti ramu. Tyloj nereikia jaudintis. Galvoti tyloj nereikia. Tyloj galima tik būti nejudant. Ir laikas čia išvis nei prie ko.
http://www.youtube.com/watch?v=Ndv9ecwOpjk
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą