2016 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Sutikti Sielą


Po sudėtingo laiko, kai viskas buvo juoda, kai kas vakarą, o kartais ir rytais, rasojo akys, kai mintimis vis prašmėžuodavo klausimas - ką aš čia veikiu?, atėjo Tyla. Tokia paprasta, tokia rami, su stipriai išreikštomis spalvomis ir nauja pradžia be praeičių.
Taip jau yra, kad visada pajaučiu artumą Žmogui žymiai anksčiau, nei Žmogus pajunta artumą man. Pradžioje stebėdavausi - ei, ką čia Tu? taigi paprastai, tai atvirai. Ne visada pavykdavo. Dažniausiai likdavo daug nusivylimo ir kartais skausmo atstūmimo, nesupratimo, užtrenktų durų. Metai eina, o viskas yra taip pat - artumą pajuntu greitai, noriu šypsotis, noriu atvirai, noriu paprastai. Ir vis dar nepavyksta. Tik nusivylimo ir skausmo beveik nebėra. Nes lūkesčio neliko. Nė vieno. Taip, Tu gali nenorėti su manim būti atvirai. Tai pabūnam kurį laiką belekaip, bet turiu įpėti, kad jau einu aš tolyn. Būk. Aš Tau nusišypsosiu dar kartais. 
Tai yra įprastas, kasdieninis mano gyvenimo scenarijus. Sutikti Kūnus ir nepasiruošusias arba išsigandusias, arba savęs nesuprantančias Sielas. 
Iki visai nesenai. Tai turbūt vadinasi Pilnatve - susitikti visiškai nepažįstamą, kitaip kalbantį Kūną ir pajausti galingą artumą - atsakymą manajam. Tai turbūt vadinasi Laime - apsikabinti atsisveikinant, ašaroti ir stovėti tame gerume. Tai turbūt vadinasi Dovana - sutikti Sielą net ne per Kalėdas.

- Mes tikrai buvome kažkas vienas kitam praeituose gyvenimuose!
- Mes tikrai dar susitiksime šiame!
Ir tai nieko nieko nieko bendro neturi su seksualine trauka arba gyvenimo partnerio paieškomis. Tai buvo SUSITIKIMAS, kurio nenoriu pamiršti.

Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo...

2015 m. sausio 10 d., šeštadienis

Nori?


Prasmė - reikalas subtilus. Va, šiandien labai neprasmingai pradirbau nieko. Parašinėjau, pažiūrinėjau, bet daugiausia - sėdėjau. Ne kažką... O juk galėjau susukti labai prasmingą samanų sušį kokį vieną kitą iš po sniego. Galėjau prasmingai numegzti Lietuvos vėliavą pirmadieniui. Dar galėjau nuvažiuoti kur nors į Lopaičius, bandyti pasivaikščioti prasmingai (sveikatai) naktyje po ezoteriškai stogą raunantį mišką ir yyyypač prasmingai prikrauti į kelnes. Galėjau. Bet nenorėjau. Ir džiaugiuosi tuo. Beprasmiškas sėdėjimas fotelyje gali būti jūsų kelnių švaros ir gaivos garantas.
Reik bent jau prasmingai numigti. Nori - susapnuosiu Tave? Cha chaaa! Baisu? Nebijok. Tik miegu prasmingai. Sapnuoju - beprasmiai.

2014 m. gruodžio 27 d., šeštadienis

Tūkstančiai, žmonės ir laikas


Pasibaigė šventės. Dabar bus galima toliau dirbti: nukabinti gilrliandą, kur buvau du kartus įjungusi, išmesti vainiką, kurį pasikabinau prieš dvi dienas, išnešti visokias pakuotes dovanų, išsiurbti trupinius iš virtuvės ir gal net pasikloti lovą. Nene, nepradėsiu viešos savigraužos apie tai, kaip pastaruoju metu gyvenimas atsidūrė kažkokiam minuse. Tiesog, jaučiu, kad vėl esu duobėj. Arba gal tai tik švenčių emocinis pachmielas.
Sako, žmonės pasidaro sąrašus arba bent jau mintyse susidėlioja, ko norėtų iš ateinančių metų. Kai šįryt galvojau apie savo sveikatos norus ateinantiems metams, patikrinau internete jų kainas. Tūkstančiai. Turint omeny, kad dar vienas iš norų yra per pusę mažiau laiko praleisti darbe..... gaunasi kas gaunasi. Bet ne viskas logika šiame gyvenime grįsta. Taigi!
1. Uždirbti tūkstančius dviems operacijoms.
2. Dirbti dvigubai mažiau.
3. Važiuoti į "Skamba skamba kankliai".
4. Atrasti naujų žmonių, visiškai nesisijusių su darbu.
5. Daug miegoti.
6. Vėl dainuoti.
7. Nuvažiuoti į belekokį saulėtą kraštą ir dybsoti pajūryje/pavandenyne savaitę.
8. Skaityti.
9. Turėti žmogų, su kuriuo būtų galima atvirai kalbėtis apie viską. Net apie gilius ar nematomus dalykus.
10. Nusipirkti dviratį.
11. Persikraustyti į šviesius namus.
12. Jausti sėkmę.
13. Rašyti. Siūti. Klijuoti. Piešti. Puošti. Kepti. Dažyti. Kurti. Grožį. Ne prišokant kartais, o skiriant tam keletą dienų iš eilės.
14.
15.
Tai... daugmaž panašiai tiek norų ir siekių kitiems metams. Pasilieku dar dvi tuščias vietas. Just in case, kaip sako. Jei kiltų, vdrug, norų generavimo įkvėpimas vėl :)

P.S. Prie ko tos aguonos? Jaučiu, ka nė prie nieko. Nu, gaaaal tik spalviškai ataidintis buvimas šiandieninis toks.

2013 m. rugsėjo 29 d., sekmadienis

Atidžios ribotumo apžvalgos


Štai, kitą kartą, kai praėjo jau visai emocionaliosios išgyveniminės pagirios, prisėdau su kava apgalvoti visko. Nes apgalvojimas... kaip koks blogas įprotis. Laikas nuo laiko jo reikia. Susidėliojimui.
Bet tai kas per vingiavimas ratais to gyvenimo? Einu einu ir.... BŪTINAI reik sutikti žmogų, kuris yra dar nebrandus, dar negalintis, dar neužaugęs atsakingumui, dar ieškantis nelabai kryptingai. Taip taaaaip, aš viską kuo puikiausiai suprantu, kad susitikimai nevyksta šiaip, be priežasties. Jų, tų žmogiškų gyvenimų susitikimų, reikia. Arba sutiktam žmogui kažką suprasti, atrasti, paaugti, o man - padėti. Arba man - suprasti, atrasti, paaugti, o jam - padėti. Bet tik klausimas toks vienas: o tai ar bus kada toks gyvenime susitikimas, kai lemta bus abiem augti, atrasti, suprasti ir būti? Ir mokytis, ir augti, ir klysti. Pastaruoju metu pradedu jausti nebelygumą kokį tais. Aišku, aš tai galiu - ir padėti, ir patempti, ir pastumti, jei reikia. Bet... negi iš tikrųjų tai ir yra tas mano tikrasis buvimas gyvenime?
Gal ir gerai iš tikrųjų. Tik dar reikia patobulėti nejautrumo puslapiuose. Padėti, pastumti, patraukti, pabūti, bet.... jokio asmeninio jausmo. Tik bendražmogiškoji meilė ir šiluma. Kitu atveju - tie tokie asmeniniai prisirišimai žeidžia. Aaaaišku, suprantu dar ir tai, kad neišgyvenusi sužeidimų, neišmoksiu būti atidi ir ribota (nesugalvojau kito žodžio, į kurį tilptų apibrėžimas: turinti aiškią ribą, iki kiek arti galima leisti žmonėms užeiti). Viena mano gyvenimo seserų sako - bet ar jausi pilnatvę tokiam ribotam buvime? Chm... nežinau. Kol kas, man atrodo, jaučiu. O kaip bus rytoj - nežinau.
Autorė pasilieka sau pilnut pilniausią teisę keisti savo norus ir mintis.

2013 m. liepos 27 d., šeštadienis

Atsikvėpavimas


Mes neprivalome turėti laiko. Niekam. Mes neprivalome jo leisti. Su niekuo. Nes neprivalome jo dalinti. Niekam. Mums net nereikia būti. Niekur. Tokia grįžau.
Eidama su šviesa dar tikėjausi sukrėtimo. Tokio, kur išpurtys visko daug. Nebuvo. Sutikau Delčią. Pakalbėjom apie dylimą ir dūlėjimą. Laiko. Apie šachmatus. Apie tai, kad jie patys nevaikšto. Juos kažkas perdėlioja. Nenuspėsi kiek laiko bus duota. Kai jau susivoksi situacijoje ir atsipalaidavęs pradėsi jausti supratimą.... būtinai ištiks ėjimas. Neprognozuojamas.
Važiavau virpėdama ir skambėdama nuo į sienas besitrankančių minčių. Grįžau tyli. Be laiko. Ir negaliu atsisakyti - užsipildė ir išskendo ar tik išmirė jos palikdamos tuštumą tylią. Tylu dabar. Ir nėra laiko. Nelabai suprantu, ar plaka dar. Nes taip tylu. Bet tyla yra gerai. Tyloj būti ramu. Tyloj nereikia jaudintis. Galvoti tyloj nereikia. Tyloj galima tik būti nejudant. Ir laikas čia išvis nei prie ko.

http://www.youtube.com/watch?v=Ndv9ecwOpjk

2013 m. liepos 25 d., ketvirtadienis

Mėlynių pyragas


Atsiguliau miegoti ir vėl atsikėliau. Pamačiau. Užsimerkiau ir pamačiau, kaip mes pyragą kepėm. Visai dar nesenai. Su skirtingais lūkesčiais, bet kepėm. Nors ne. Nespėjom. Tik ruošėmės kepti. Bet apie viską iš pradžių.
Pirmiausia buvo žvilgsnis. Su gausa abejonių, nesaugumo, baimių. Tačiau toks iš vėžių normalumo mušantis stabilus žvilgsnis. Paėmėm jį už miltus.
Tada atsirado pokalbių. Ooooo... analizės su interpretacijomis. Analizės be interpretacijų. Atvejų analizės ir aptarimai. Aiškumo paieškos. Šiaip plepalai. Šiaip juokas ir vėl plepalai su pabaisingomis istorijomis apie po miškus vaikštinėjančius baltus vaikelius. Visą tai naudojom kaip sviestą.
Pridėjom dar susitikimų. Vietoj kiaušinių. Kiekvieną susitikimą prakrapštydavom lukštelį ir nirdavom gilyn gilyn iki centro. Kur laikas sustodavo. Kur šypsodavomės arba tylėdavom. Su adijalais ir arbatomis. Su miško ir ežero paribiais.
Mmmm... ko dar dėti norėjom? Gal cukraus? Vardan saldumo. Tiek kiek reikia. Nei daugiau, nei mažiau. Cukrus buvo tas paprastasis buvimas šalia. Tas paprastasis kvėpavimas šalia. Tas paprastasis laikymas už rankos. Dar ėjimas į sapnus. Jautimas, ramumas miegant šalia. Ir apkabinimas. Ne vienas. Ir ramunės.
Tikri kepėjai žino, kad pyragas be vanilės yr parasčiausias kepinys ir nieko daugiau. Svaigimo reikia. Vanilę atstojo bučiniai. Aitrūs. Aštrūs ir gyvi. Nes juk ne kokią esenciją dedam. Gryną gryniausią - šviežią ir kvapnią. Vanilę.
Ir minkėm. Nuoširdžiai. Intensyviai. Naktimis ir pavakariais. Keletą kartų ryte. Lauke ir balkone. Virtuvėje ir svečiuojantis. Buvo linksma. Buvo flirtualu (jei toks žodis apskritai yra įmanomas).
Iki kol atėjo laikas mėlynėms. Mėlynės pažiro įvykiais tikėtais, bet neigtais. Mėlynės ritinėjosi po virtuvę. Mėlynės ritosi skruostais. Mėlynės blaškosi vėjyje ir prisiminimuose. Daug daug.
Taip ir baigėsi pyragas. Nekeptas. O kam? Juk pyragas, kepamas be mėlynių, bus ne daugiau kaip sausainis. Nors ir didelis. Tačiau kur jau čia sausainiui lygintis su pyragu. Iš bėdos nebent. O tos bėdos, kai dar kartą pagalvoji, juk nėra. Ir dar... sausainiai turi savybę trupėti. Kas yra išvis baisingai nepatogu. Plius - jaučiuosi esanti iš tų, kur trupinių nerenka, nes... tiek to - nutylėsiu priežastis, nes labai jau per oriai nuskambėjo mintyse jos.
O receptas geras buvo. Tik... ne laiku, ne vietoj ir ne lemty, matyt. Dabar reikia pieno. Prisiminimams nuryti. Vietoje jo naudosime laiką.

2013 m. liepos 20 d., šeštadienis

Narplionės ir sijonai


Švęsdama savo ypatingo nieko neveikimo šeštadienį, lyginau sijoną. Žadėjau puoštis. Klostės, padelkos ir vėjai švelniai plazdantys. Taip norėjau atrodyti. Ir atrodžiau. Bet paskui persirengiau. Tačiau ne apie sijoną norėjau pakalbėti. Juo labiau ne apie tai, kaip jį lyginau...
Lygindama sijoną, svarsčiau, kada nutiko tas momentas, kai šitaip viskas apsivertė? Niekaip neatrišau. Bet tik gal dėl to, kad pasikeitimai nenutinka per naktį. Tikriausiai...
Sakote, kalbu apylankomis? Tai nieeeko... intro visad yra reikalingas daiktas - susikaupimui, išdrįsimui, smalsumui ir visiems kitiems pasiruošimams.
Žodžiu, gyvenu keistoje situacijoje. Nenoriu išsamiai detalizuoti, nes neetiška būtų. Tačiau apie situacijos keistumą papasakojau keletai žmonių. Pirma jų reakcija - o kodėl tu šitaip ramiai kalbi? Juk turėtum kelti ultimatumus, nustatinėti terminus ir griežtai pasakyti, pagrūmoti pirštu, žiūrėti kiaurai veriančiu žvilgsniu ir... oooi, turėtum būti juoda kaip debesys prieš pat pat pradedant žaibuoti. Ir tikrai turėčiau. Nes dažniausiai šitaip reaguoju į aplinką. O gal jau galima sakyti - reaguodavau? Pačiai keista. Neįprasta. Nauja. Bet nėr. Nei debesų, nei grūmojimų, nei griaudėjimų. Lietaus irgi nėr. Neverkiu. Nei čiut. Aaaaišku, gal, va, tuoj ims ir užpuls iš pastalės... nes ir pilnatis, ir šiaip mėnesio jautrumas... Tačiau kol kas - sausuma.
Man net nėr gaila savęs :) O būdavo. Oooooi, toooks gailumas užeidavo, taip apgailėdavau ir apraudodavau savo dalią... kaip net pasakose ar dainose to nedaro našlaitės. O šįkart - anei krepšt. Nu, gal tik krepšt. Galvoju tik, kad ten, anoj pusėj miesto, reik apsispręsti, reik išgainioti baimes ir rasti šviesos. O tas nėr lengva. Ir tikiu. Ir suprantu. Ir palaikau. Bent jau stengiuosi. Kad ir kaip kartais skaudu būtų. Kad ir kaip jausčiau, kad graudulys ritinėjasi po gerklę. Manau, kad suprasiu ir labai labai man nepalankų sprendimą. Idant laimės būtų. Idant šypsenų būtų. Idant laisva valia. Idant išskleistais sparnais. Idant kvepiant pilnais pilnais plaučiais.
Tai, va...
Kas iš to? Aha, norisi ir man kažkokio užraukimo. Sakau, kad šeštadieniais sijonų lyginti nereikia. Nes tuo pat metu atslenka narplionės ir......... viskas baigiasi, pavadinkim, melancholija. Arba nebenoru puoštis :)