2012 m. balandžio 23 d., pirmadienis

Tūkstantis penktas kartas


Ooooo.... pirmadienis. Baigėsi. Matot tiltą? Ir aš matau. Ir jaučiuosi. Lyg stovėčiau ant paties tilto į pavasarį krašto. Įdomu - kiek kartų šiemet linksniavau jau tą žodį. Bet tai ką daryti, jei taip būnasi? Nieko ypatingo, tikriausiai...
Bet pirmadienis baigėsi. Smasfastiškas, beje. Bo tasai, kur stovėjo priešais, visai įdomiai žvilgčiojo, rekomendavo sausainius ir visai stipriai reagavo. Į daug ką, tiesą sakant. Kas, be vienos abejonės, yr be galo malonu :)
Kaip ir ne ką mažiau malonu šnektelti su dar pradedančiu moterų pažinimą asmeniu. Nu, bet ką pasakysi... jaučiau senai tas simpatijas. Ir, peeersti eikit, netikintieji! - nėr dar nuojauta pavedusi. Nei kartelio. Nors maniau kurį laiką, kad vaidenasi. Nė velnio... tik dabar jau nebeįdomu. Nerūdija, sako. Nelieka.
Tai va... pirmadienis baigėsi. Pramiegotu rytu... netyčia.
Ir net jei baigėsi tas pirmadienis ir ateis pusiau jau įprastas antradienis... pokšt... nutrūko mintis...
Tiek to... labo miego tados. Pasilaistau savo balkonines pelargonijas ir brisiu į sapnyną.
Ai, nu... grįžo nutrūkėlė. Tai, va... šitą... esu laiminga :) Vat, sėdžiu taip ir esu laiminga! ir turbūt tūkstantis penktą kartą sakau - PAVASARIS!

2012 m. kovo 17 d., šeštadienis

Du jausmai

Siaučiu siautulyje, riedu riedėjime, tirpstu garsuose, klegesyje, juoke... Tada viskas prityla, sulėtėja. Apžvelgiu, apžiūriu, pasidžiaugiu, nusišypsau ir vėl neriu į siautulį. Nardau emocijose, laike, azarte. Naujas jausmas. Pasikartojo du kartus per vakarą.


Atvažiuoju. Jau buriuojasi - laukia. Šypsenos tylios, bet giedros. Garsus džiaugsmas - ooooo... cukrus!!! Geras jausmas. Nedingsta.

2012 m. kovo 10 d., šeštadienis

Išvakarėse

Vis dar jaučiu nusivylimą, nes kai jau atėjo, sakykim, "reikalas", nesugebėjau išvardinti Seimo narių... Gėdelė per visą pilvą. Iš 141 vieneto smegenys neatgamino net dešimties...
Jaučiu tvirtumą, nes atsisakiau giedoti himną belekur ir belekaip. Taip nedaroma. Su visa derama pagarba šį veiksmą atliksiu rytoj.
Jaučiu šleikštulį, nes netyčia pažiūrėjau baisių nuotraukų. Mintis gera - gamta, keliukas, obelis, žirgas, dvi puikios merginos ir....... kažkokie aleliaudiški, absurdiškai trumpi sijonai, rankšluostiniai žiurstai, klumpės su rudom pėdkelnėm, vakariniai makiažai ir agresyviai raudoni nagai. Pritrenkiantis derinys. Vienas toks, sėdintis netoliese, sako - randi dėl ko nervintis - juk viskas, kas yra gražu, yra gražu. Tebūnie. Bet gaila sugadintų nuotraukų.
Jaučiu apmaudą. Būčiau Vilniuje - žygiuočiau. Neslėpdama veido.

2012 m. kovo 3 d., šeštadienis

Flirtas iš oro

Situacija:
Išvažinėju sau ramiai iš tėvų namo kiemo. Pavasarinė saulė plieskia, muzika puikiai dera, paltas kabo, nes aš su striuke, plaukai - normaliai. Žodžiu, visiška teigiamybė. Nu, taip, norint išvažiuoti į gatvę, reikia prašokti atkarpėlę priešpriešio eismo juosta. Kokius juokingus 20 metrų. Įvažiuoju, o iš priekio įsuka kitas automobilis. Ką daryčiau šitoje situacijoje? Leisčiau išvažiuoti iš kiemo automobiliui, nes tai kaip ir garantuoja laisvą vietą. Ką daro jis? Lėtai lėtai juda pirmyn. Sustoja. Ką darau aš? Matau, kad pralįsiu, tad važiuoju pirmyn. Ką daro jis? Ogi šast ir parieda pirmyn tiek, kad jau niekaip nebepravažiuosiu. Ką darau aš? Pasižiūriu toooookiu žvilgsneliu, kad net pati suprantu, kaip grėsmingai piktai žaibuoju. Įsijungiu atbulinę pavarą. Ką daro jis? Šypteli ir parieda atgalios. Ką darau aš? Suprantu, kas vyksta, pažiūriu į jį ir išvažiuoju iš kiemo. Ką daro jis? Šypsosi. Ką darau aš? Jaučiuosi puikiai, be vieno pykčio, nes flirtai pažadina gal net labiau, nei rytinė kava. Ypač tokie - iš oro. Oro, kuris kvėpuoja netikėtumais.

Pastangos pasistengti

Tokiais rytais, kaip šis, vėl norisi tikėti, kad dabar sapnuoju, o sapne gyvenu iš tikrųjų. Iki tiek pasiekta jau anam gyvenime, kad didžiavausi gebėjimu susivaldyti ir nustoti savininkiškumo! Net prašmėžavo mintelė sapno realybės galvoje - ot, kaip gerai, kad mokymai buvo... pritaikiau, rodos, kritiškiausioje situacijoje :) Ir tada atsibudau. Nes kažkas ruošiasi ženytis ir, suprask, galiu pakonsultuoti apie žiedus. Nu, gal ne apie pačius žiedus, bet apie raštus ant žiedų - tiksliai. Gal ir galiu... Niekad nesusimąsčiau apie tai.
Bet ne apie tai norėjau rašyti. Jau gal savaitė ar daugiau galvoje sukasi mintis - jei užsispiri, jei sieki, tai būtinai ir gauni. Galiu papasakoti ir priešistorę šito ūžimo :)
Žaidėm su lazdelėmis (visai neatsimenu, kaip vadinasi tas žaidimas). Tikslas - paimti lazdelę nepajudinant kitų. Atsirado vienas visai dar tik pačiuose paauglystės pakraščiuose braidantis vaikinas, kuris išsikėlė tikslą - paimti, rodos, nepaimamą lazdelę. Ir bandė. Vis bandė ir bandė. Ir visi aplinkui jam kartojo - žmogau, tai neįmanoma. Bet jis bandė. Kuo baigėsi? Jis pasiekė savo. Atrado būdą. Ir privertė susimąstyti. Kodėl vaikystėje ir paauglystėje mes visi galėjome begalybiškai daug? Kodėl drįsdavome kelti, atrodo, neįveikiamus iššūkius? Kodėl nebijodavome nusivilti? Kodėl dabar atsargiai vertiname situacijas ir, nusprendę, kad rizikos yra per daug, išlemename NEĮMANOMA. Tada nusisukame ir ramiai gyvename. Arba nevisai ramiai - karts nuo karto pagalvojame - o kas būtų, jei būčiau išdrįsęs?...
Pagalvoju ir aš. Ir ne kartais. Ypač aktyviai galvojasi po lazdelių žaidimo. Kiek kartų esu atsitraukusi po minties NEĮMANOMA? Nenoriu atsakyti į šitą klausimą.

2012 m. vasario 18 d., šeštadienis

Klausk Vidinės Moters. Arba trumpas pokalbis paryčiais.


- Juk įžeidimas ir yra įžeidimas? Net jei tam ieškoma, atseit, kažkokių neįžeidiminių formų?
- Taip.
- Juk įžeidinėjame žmones, kurių negerbiame arba bent jau nelabai mėgstame?
- Taip. Sakyčiau, labiau kai negerbiame.
- Juk įsižeisti buvo ne isterinis sprendimas?
- Tikrai ne. Juolab, kad apie tai jau buvo kalbėta net ne kelis kartus.
- Ar kalbėti apie tai dar kartą?
- O kam? Juk nesiklauso. Vadinasi - neįdomu.
- Maniau, kad tai vadinasi draugystė...
- Jei tai draugystė, tada labai jau iškreiptos formos.
- Ką daryti, kad pasibaigtų įžeidinėjimai?
- Paprasta. Nebesusitikti nei gyvai, nei virtualiai. O jei korta lemia susitikimą, šalintis ir elgtis niekaip.
- Kodėl vyrai įžeidinėja?
- Vyrai neįžeidinėja. Įžeidinėja nesuaugę vyrai.
- ...
- Negi pirmą kartą? O be to, negi kas stūmė/liepė/skatino/kvietė? Pati gi. Bet..... ach, brangi, tai praeis - taip kaip šaltosios žiemos praeina.


Sapnavau batus. Daug batų. Gražių gražiausių. Tokių, kad manosios batų dėžės, girdžiu, rauda pasikūkčiodamos tokias šiurenas savyje laikydamos. Ėch, batai, batai... kada? Kad jūs žinotumėt, kaip aš laukiu, kada tas sapnas materializuosis su visai nebatine prasme. Taip, kaip išaiškinta buvo...

2012 m. sausio 15 d., sekmadienis

Pirmadienis

Reikia tik vieno savaitgalio su pamečiau skaičių filmų, stebinančių ir stebinančiai ryškių sapnų, suveltų plaukų, medaus, begėdiškai ilgo miego, mamos maisto ir absoliučiausio niekur nėjimo, kad žiemą pasijustum kaip saulėtą pavasarį su vidurvasario kaitra ir ramunėmis. Reikia vieno tokio savaitgalio su visais aukščiau išvardintais elementais, kad iš naujo patikėtum, kad pasakos yra realiais faktais paremtos istorijos. Ir, taip, galite mane vadinti beviltiškai nupezusia romantike, bet vėl iš naujo žinau, kad kažkada, kažkur, gal net vienoj karalystėj yra Laimės debesys, Džiaugsmo šaltiniai, princai, žirgai, karūnos, dailios suknelės ir Jausmas iš didžiosios Jė, bet jokiu būdu ne Jot :)
Aleliuja.
Tebūnie pirmadienis su Jausmu, su svajone, su noru, kad ir, atrodytų, nerealiausiu iš visų, kokius tik įmanoma sugalvoti. Ir... kava.