2016 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Pasveikinimai




Kai šįryt atsikėliau ir stovėdama duše planavu dieną, norėjau džiaugsmo, norėjau pyragų, jaukumo, pokalbių, norėjau apsikabinimų ir juoko. Dar norėjau ruoštis rytojui - žuvies kotletai, biskvitas pačiam skaniausiam tortui Tetei gimtadienio proga. Norėjau, kad būtų šiesu ir taip paprastai gera, kai po pilnos dienos su šypsena krenti į patalus ir sapnuoji apie meilę.
Tai buvo lūkestis. Realybė šiek tiek kitokia - į virtuvę eiti negaliu, nes bijau sudėti liūdesį ir ašaras į maistą, kuris turėtų spindėti laime. Aš žinau, kad jums labai sunku ir nepatogu tokia mano būsena. Nereikia baimintis, aš visus jus apgausiu. Visus iki vieno. Rytoj aš vėl šypsosiuos, būsiu paslaugi, mandagi, nebebus baisu prašyti, klausti, aš visą save dalinsiu, galėsite duoti visus pasaulio darbus - už ačiū. Nors, ne - ačiū irgi nebus būtina sakyti. Tiesiog savaime suprantama, kad viską galiu - versti, teikti paraišks ir ataskaitas, piešti, kurti tinklapius, atvirlaiškius, skelbimus, dibrti su žmonėmis grupėje ir po vieną, rašyti visomis kalbomis - valdžiai ir jaunimui, fotografuoti, pristatinėti, jei reikia - ginti ir atstovėti pozicijas, rasti partnerius, valyti, pirkti, išklausyti, konsultuoti, orientuotis įvairiausiose pokalbių temose, lydėti, suvaldyti kofliktus, nutraukti neprasidėjusias muštynes. eiti miškais, orientuotis žemėlapiuose, plaukti, gaminti, darbo metu, po darbo, sirgdama, per atostogas, per sesiją. Iš tikrųjų galiu. Žymiai daugiau net.
Aš žinau, kad jums tą žinoti patogiau ir šventiškiau, be abejo, nei kęsti išsišokėliškus pareiškimus, kad - ė, šūds yra, kažkoks nelygus čia tas lygumas.
Ir aš meluosiu. Tikrai. Kokybiškai ir nuosekliai. Galiu, be abejo, kad galiu. Kaip ir visą kitą. O paskui tiesiog išeisiu. Bet kokios užtat gražios išleistuvės bus. Nuoširdžios tokios. Šiltos ir su šypsenomis.

Linksmų švenčių!
Tiem, kam sudužusios jos - susirinkit šukeles ir vis tiek džiaukitės. Taip reikia. Think positive - būk patogus!

https://open.spotify.com/track/6INX6gjqGXL5jDkt2IcdtU

2016 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Sutikti Sielą


Po sudėtingo laiko, kai viskas buvo juoda, kai kas vakarą, o kartais ir rytais, rasojo akys, kai mintimis vis prašmėžuodavo klausimas - ką aš čia veikiu?, atėjo Tyla. Tokia paprasta, tokia rami, su stipriai išreikštomis spalvomis ir nauja pradžia be praeičių.
Taip jau yra, kad visada pajaučiu artumą Žmogui žymiai anksčiau, nei Žmogus pajunta artumą man. Pradžioje stebėdavausi - ei, ką čia Tu? taigi paprastai, tai atvirai. Ne visada pavykdavo. Dažniausiai likdavo daug nusivylimo ir kartais skausmo atstūmimo, nesupratimo, užtrenktų durų. Metai eina, o viskas yra taip pat - artumą pajuntu greitai, noriu šypsotis, noriu atvirai, noriu paprastai. Ir vis dar nepavyksta. Tik nusivylimo ir skausmo beveik nebėra. Nes lūkesčio neliko. Nė vieno. Taip, Tu gali nenorėti su manim būti atvirai. Tai pabūnam kurį laiką belekaip, bet turiu įpėti, kad jau einu aš tolyn. Būk. Aš Tau nusišypsosiu dar kartais. 
Tai yra įprastas, kasdieninis mano gyvenimo scenarijus. Sutikti Kūnus ir nepasiruošusias arba išsigandusias, arba savęs nesuprantančias Sielas. 
Iki visai nesenai. Tai turbūt vadinasi Pilnatve - susitikti visiškai nepažįstamą, kitaip kalbantį Kūną ir pajausti galingą artumą - atsakymą manajam. Tai turbūt vadinasi Laime - apsikabinti atsisveikinant, ašaroti ir stovėti tame gerume. Tai turbūt vadinasi Dovana - sutikti Sielą net ne per Kalėdas.

- Mes tikrai buvome kažkas vienas kitam praeituose gyvenimuose!
- Mes tikrai dar susitiksime šiame!
Ir tai nieko nieko nieko bendro neturi su seksualine trauka arba gyvenimo partnerio paieškomis. Tai buvo SUSITIKIMAS, kurio nenoriu pamiršti.

Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo...

2015 m. sausio 10 d., šeštadienis

Nori?


Prasmė - reikalas subtilus. Va, šiandien labai neprasmingai pradirbau nieko. Parašinėjau, pažiūrinėjau, bet daugiausia - sėdėjau. Ne kažką... O juk galėjau susukti labai prasmingą samanų sušį kokį vieną kitą iš po sniego. Galėjau prasmingai numegzti Lietuvos vėliavą pirmadieniui. Dar galėjau nuvažiuoti kur nors į Lopaičius, bandyti pasivaikščioti prasmingai (sveikatai) naktyje po ezoteriškai stogą raunantį mišką ir yyyypač prasmingai prikrauti į kelnes. Galėjau. Bet nenorėjau. Ir džiaugiuosi tuo. Beprasmiškas sėdėjimas fotelyje gali būti jūsų kelnių švaros ir gaivos garantas.
Reik bent jau prasmingai numigti. Nori - susapnuosiu Tave? Cha chaaa! Baisu? Nebijok. Tik miegu prasmingai. Sapnuoju - beprasmiai.

2014 m. gruodžio 27 d., šeštadienis

Tūkstančiai, žmonės ir laikas


Pasibaigė šventės. Dabar bus galima toliau dirbti: nukabinti gilrliandą, kur buvau du kartus įjungusi, išmesti vainiką, kurį pasikabinau prieš dvi dienas, išnešti visokias pakuotes dovanų, išsiurbti trupinius iš virtuvės ir gal net pasikloti lovą. Nene, nepradėsiu viešos savigraužos apie tai, kaip pastaruoju metu gyvenimas atsidūrė kažkokiam minuse. Tiesog, jaučiu, kad vėl esu duobėj. Arba gal tai tik švenčių emocinis pachmielas.
Sako, žmonės pasidaro sąrašus arba bent jau mintyse susidėlioja, ko norėtų iš ateinančių metų. Kai šįryt galvojau apie savo sveikatos norus ateinantiems metams, patikrinau internete jų kainas. Tūkstančiai. Turint omeny, kad dar vienas iš norų yra per pusę mažiau laiko praleisti darbe..... gaunasi kas gaunasi. Bet ne viskas logika šiame gyvenime grįsta. Taigi!
1. Uždirbti tūkstančius dviems operacijoms.
2. Dirbti dvigubai mažiau.
3. Važiuoti į "Skamba skamba kankliai".
4. Atrasti naujų žmonių, visiškai nesisijusių su darbu.
5. Daug miegoti.
6. Vėl dainuoti.
7. Nuvažiuoti į belekokį saulėtą kraštą ir dybsoti pajūryje/pavandenyne savaitę.
8. Skaityti.
9. Turėti žmogų, su kuriuo būtų galima atvirai kalbėtis apie viską. Net apie gilius ar nematomus dalykus.
10. Nusipirkti dviratį.
11. Persikraustyti į šviesius namus.
12. Jausti sėkmę.
13. Rašyti. Siūti. Klijuoti. Piešti. Puošti. Kepti. Dažyti. Kurti. Grožį. Ne prišokant kartais, o skiriant tam keletą dienų iš eilės.
14.
15.
Tai... daugmaž panašiai tiek norų ir siekių kitiems metams. Pasilieku dar dvi tuščias vietas. Just in case, kaip sako. Jei kiltų, vdrug, norų generavimo įkvėpimas vėl :)

P.S. Prie ko tos aguonos? Jaučiu, ka nė prie nieko. Nu, gaaaal tik spalviškai ataidintis buvimas šiandieninis toks.

2013 m. rugsėjo 29 d., sekmadienis

Atidžios ribotumo apžvalgos


Štai, kitą kartą, kai praėjo jau visai emocionaliosios išgyveniminės pagirios, prisėdau su kava apgalvoti visko. Nes apgalvojimas... kaip koks blogas įprotis. Laikas nuo laiko jo reikia. Susidėliojimui.
Bet tai kas per vingiavimas ratais to gyvenimo? Einu einu ir.... BŪTINAI reik sutikti žmogų, kuris yra dar nebrandus, dar negalintis, dar neužaugęs atsakingumui, dar ieškantis nelabai kryptingai. Taip taaaaip, aš viską kuo puikiausiai suprantu, kad susitikimai nevyksta šiaip, be priežasties. Jų, tų žmogiškų gyvenimų susitikimų, reikia. Arba sutiktam žmogui kažką suprasti, atrasti, paaugti, o man - padėti. Arba man - suprasti, atrasti, paaugti, o jam - padėti. Bet tik klausimas toks vienas: o tai ar bus kada toks gyvenime susitikimas, kai lemta bus abiem augti, atrasti, suprasti ir būti? Ir mokytis, ir augti, ir klysti. Pastaruoju metu pradedu jausti nebelygumą kokį tais. Aišku, aš tai galiu - ir padėti, ir patempti, ir pastumti, jei reikia. Bet... negi iš tikrųjų tai ir yra tas mano tikrasis buvimas gyvenime?
Gal ir gerai iš tikrųjų. Tik dar reikia patobulėti nejautrumo puslapiuose. Padėti, pastumti, patraukti, pabūti, bet.... jokio asmeninio jausmo. Tik bendražmogiškoji meilė ir šiluma. Kitu atveju - tie tokie asmeniniai prisirišimai žeidžia. Aaaaišku, suprantu dar ir tai, kad neišgyvenusi sužeidimų, neišmoksiu būti atidi ir ribota (nesugalvojau kito žodžio, į kurį tilptų apibrėžimas: turinti aiškią ribą, iki kiek arti galima leisti žmonėms užeiti). Viena mano gyvenimo seserų sako - bet ar jausi pilnatvę tokiam ribotam buvime? Chm... nežinau. Kol kas, man atrodo, jaučiu. O kaip bus rytoj - nežinau.
Autorė pasilieka sau pilnut pilniausią teisę keisti savo norus ir mintis.

2013 m. liepos 27 d., šeštadienis

Atsikvėpavimas


Mes neprivalome turėti laiko. Niekam. Mes neprivalome jo leisti. Su niekuo. Nes neprivalome jo dalinti. Niekam. Mums net nereikia būti. Niekur. Tokia grįžau.
Eidama su šviesa dar tikėjausi sukrėtimo. Tokio, kur išpurtys visko daug. Nebuvo. Sutikau Delčią. Pakalbėjom apie dylimą ir dūlėjimą. Laiko. Apie šachmatus. Apie tai, kad jie patys nevaikšto. Juos kažkas perdėlioja. Nenuspėsi kiek laiko bus duota. Kai jau susivoksi situacijoje ir atsipalaidavęs pradėsi jausti supratimą.... būtinai ištiks ėjimas. Neprognozuojamas.
Važiavau virpėdama ir skambėdama nuo į sienas besitrankančių minčių. Grįžau tyli. Be laiko. Ir negaliu atsisakyti - užsipildė ir išskendo ar tik išmirė jos palikdamos tuštumą tylią. Tylu dabar. Ir nėra laiko. Nelabai suprantu, ar plaka dar. Nes taip tylu. Bet tyla yra gerai. Tyloj būti ramu. Tyloj nereikia jaudintis. Galvoti tyloj nereikia. Tyloj galima tik būti nejudant. Ir laikas čia išvis nei prie ko.

http://www.youtube.com/watch?v=Ndv9ecwOpjk

2013 m. liepos 25 d., ketvirtadienis

Mėlynių pyragas


Atsiguliau miegoti ir vėl atsikėliau. Pamačiau. Užsimerkiau ir pamačiau, kaip mes pyragą kepėm. Visai dar nesenai. Su skirtingais lūkesčiais, bet kepėm. Nors ne. Nespėjom. Tik ruošėmės kepti. Bet apie viską iš pradžių.
Pirmiausia buvo žvilgsnis. Su gausa abejonių, nesaugumo, baimių. Tačiau toks iš vėžių normalumo mušantis stabilus žvilgsnis. Paėmėm jį už miltus.
Tada atsirado pokalbių. Ooooo... analizės su interpretacijomis. Analizės be interpretacijų. Atvejų analizės ir aptarimai. Aiškumo paieškos. Šiaip plepalai. Šiaip juokas ir vėl plepalai su pabaisingomis istorijomis apie po miškus vaikštinėjančius baltus vaikelius. Visą tai naudojom kaip sviestą.
Pridėjom dar susitikimų. Vietoj kiaušinių. Kiekvieną susitikimą prakrapštydavom lukštelį ir nirdavom gilyn gilyn iki centro. Kur laikas sustodavo. Kur šypsodavomės arba tylėdavom. Su adijalais ir arbatomis. Su miško ir ežero paribiais.
Mmmm... ko dar dėti norėjom? Gal cukraus? Vardan saldumo. Tiek kiek reikia. Nei daugiau, nei mažiau. Cukrus buvo tas paprastasis buvimas šalia. Tas paprastasis kvėpavimas šalia. Tas paprastasis laikymas už rankos. Dar ėjimas į sapnus. Jautimas, ramumas miegant šalia. Ir apkabinimas. Ne vienas. Ir ramunės.
Tikri kepėjai žino, kad pyragas be vanilės yr parasčiausias kepinys ir nieko daugiau. Svaigimo reikia. Vanilę atstojo bučiniai. Aitrūs. Aštrūs ir gyvi. Nes juk ne kokią esenciją dedam. Gryną gryniausią - šviežią ir kvapnią. Vanilę.
Ir minkėm. Nuoširdžiai. Intensyviai. Naktimis ir pavakariais. Keletą kartų ryte. Lauke ir balkone. Virtuvėje ir svečiuojantis. Buvo linksma. Buvo flirtualu (jei toks žodis apskritai yra įmanomas).
Iki kol atėjo laikas mėlynėms. Mėlynės pažiro įvykiais tikėtais, bet neigtais. Mėlynės ritinėjosi po virtuvę. Mėlynės ritosi skruostais. Mėlynės blaškosi vėjyje ir prisiminimuose. Daug daug.
Taip ir baigėsi pyragas. Nekeptas. O kam? Juk pyragas, kepamas be mėlynių, bus ne daugiau kaip sausainis. Nors ir didelis. Tačiau kur jau čia sausainiui lygintis su pyragu. Iš bėdos nebent. O tos bėdos, kai dar kartą pagalvoji, juk nėra. Ir dar... sausainiai turi savybę trupėti. Kas yra išvis baisingai nepatogu. Plius - jaučiuosi esanti iš tų, kur trupinių nerenka, nes... tiek to - nutylėsiu priežastis, nes labai jau per oriai nuskambėjo mintyse jos.
O receptas geras buvo. Tik... ne laiku, ne vietoj ir ne lemty, matyt. Dabar reikia pieno. Prisiminimams nuryti. Vietoje jo naudosime laiką.