Augimas ir spintos

Kartais Moteriai į pašto dėžutę įšoka laiškų, į kuriuos reikia atrašyti, bet sunku rasti žodžių. Šiandien viena tų dienų. Daug situacijų ir variantų staigiai susimodeliavo vaizduotėje, daug mintelių sudūzgė galvos avilyje iš ko išsigrynino: "Dabartyje, kai susimąstau, jaučiuosi kaip koks mažas vaikelis pajūry,  kuris renka Gyvenimą į kibiriuką. O.., graži kriauklelė; o.., gera emocija; o.., miela šypsena; o.., paguodžiantis žodis, o, akmenukas, bet gal pravers... Ir rankioju taip. Nors jau darosi šalta. Ir kriauklelės bei gintariukai nebedžiugina. Kažkokio prasmingumo norisi. Pastovumo. Žinojimo. Bet gal dar neužaugau tam."
Pasitaisiusi popietinės kavos, užsuko Moteris į svečius pas Vidinę Moterį. Be problemos, be klausimų - tiesiog ramumo, jaukumo ir tingiai pasėdėti minkštais kailiais išmuštame, taip mėgiamame, fotelyje. Susimetusi koją ant kojos, siurbčiodama kažkaip ypatingai skanią kavą, klausėsi Vidinės Moters postringavimų. "Nežinau, miela, kada užaugsi. Tu net katino neįsigyji, nes bijai įsipareigoti. Bijai, kad jausiesi suvaržyta. Tai apie kokį prasmingą pastovumą mes kalbame? Apie žmogiško buvimo šalia? Bet supranti, Moterie, kad ryžtis buvimui su žmogumi yra atsisakyti  gal net daugiau nei gali? Ir, manai, tie žmonės, kur iš Marso, nejaučia, kad esi visai nepasiruošusi nei vieno stalčiaus, nei vienos lentynos savo spintoje jo daiktams palaisvinti. Nes ką gi tai reikštų? Tai reikštų, kad reikia kažką iš savo taip įprastai sujauktos spintos išmesti. Gal net kraujuojančia širdimi ryžtis šitam žingsniui. Prioritetai, brangioji. Ir žinojimas, kas Tau labiau brangu...", - šyptelėjo Vidinė Moteris, matydama, kaip kavą baigusi Moteris nebesitvėrė nei fotelio, nei savam kailyje. Tad baigė kalbėti, pamojo Moteriai duodama suprasti, kad mokymas baigtas ir galima jau eiti.
Toji sparčiu ir užtikrintu žingsniu nuskubėjo tiesiai prie spintos. Būtinai dabar ir būtinai tuojau pat reikėjo peržiūrėti, pervertinti ir..... nieko nemesti, bet būti pasiruošusiai, jei prireiktų. Čia jau labai aiškiai suveikė su gimimu atsineštas Moters horoskopas. "Net žinodamos, kad planas gali nepasiteisinti arba nenuspėjamai keistis daugybę kartų, Mergelėms reikia turėti atspirties planą." Žinodama, kokius daiktus galėtų paaukoti vardan nesamų santykių, Moteris iškart pasijuto ramiau. Ir nors iki pilnos pilnatvės buvo dar daugybė etapų, tačiau pasitenkinimas jausmu, kad "matyt, augu", neleido nustoti šypsotis ir net didžiuotis savim.

Seilės

Guodėsi, va, Moteris, kad vakaras spaudžia. Taip giliai ir įkyriai, taip skaudžiai ir su liūdesiu. 

Dėl nieko. Rudeniniai vakarai, matyt, atėjo ir praneša gana garsiai apie save... Priemonės? 

Yra. Šį vakarą svečiuose garsiai kalbėjosi Moteris su Vytautu. Kokiu? Taigi guodėju Vytautu. Mačerniu. 

Kur kalbi kalbi garsiai ir, atrodo, nėr geriau suprantančio šį vakarą...

(esamybė) 

 ŠEŠĖLIS

Aš sėdžiu vienas vakarop ties ežeru, 
Perdien suspėjęs ir pavargt, ir nusivilti. 
Ir sau stebiu, kaip vėjas netoli mažom bangom 
Skalauja gelsvą kranto smiltį.

Aš nieko nemąstau, tik šiaip sau tyliai 
Niūniuoju kažkada išmoktą dainą. 
Aplinkui visiškai ramu. Girdėtis vieškeliu 
Kažkas iš kaimo grįždamas pareina.

Ir žingsniai vis kaskart artėja
Pro ežerą prabėgančiu keliu baltuoju...
Staiga matau, kaip puola ant vandens tamsus šešėlis
Ir kaip tolyn bangom siūbuoja.

Aš pagalvoju: mano štai gyvenimas 
Praeina lyg šešėlis...
Ir vėl ramiai stebiu, kaip irsta plaunamas 
Purus pakrančių smėlis.

 Kažkokia apverktina teisybė iki negalėjimo....

Sandara mylėti akimis

Šiandien ramu. Sėdi Moteris šiaip ne taip iš trečio karto išsipainiojusi suknelės sukiniuose, geria sultis mamos spaustas, šalia garuoja kava... Jei dar nereikėtų važiuoti, sakyčiau, idilė. Bet šįkart ne apie tai.
Vakar Moteris kamavosi po tas baisias automobilinių prekių parduotuves. Ir, kadangi su tete visą dieną spaudė obuolius, tai apsirengimas gi, be abejo, buvo pasirinktas - šiltai ir patogiai. Toli gražu ne lengvai, gražiai, moteriškai. Ir ką... ir taip, tie vyrai, kurie buvo sutikti vakar, be didelių ceremonijų kalbėjo be eilės, o pardavėjai taip pat labai glaustai atsakinėjo bei visai nedaug dėmesio skyrė. Suprato Moteris jau vakar apie ką čia. Bet... nu, gi kas nežino, koks galingas yra smalsumas! Pasigražino šįryt anksti, pasidabino ir lengvai, gražiai, moteriškai pervažiavo per tas pačias parduotuves. Chaaaaaa.... kokie paslaugūs, kokie malonūs... net gera žiūrėti, klausyti. Eilė buvo užleista keturis kartus, ta pati detalė atpigo penkiais litais, nei kad kainavo vakar, o vienas berniukas, idant Moteriai nebūtų sunku ir kad neišsiteptų rūbelis viršutinis... išnešė iš parduotuvės prekes ir sudėjo į bagažinę.... Miela? Aha. O Moteriai pikta.
Tačiau šitoj vietoj stojo Vidinė Moteris. Nėr ko pykti. Tokia sandara - jie myli akimis. Tad... jei tik yra galimybė, naudokis ir džiaukis beigi šypsokis. Sriūbtelėjo Moteris kavos po glausto ir trumpo paprotinimo, pasižiūrėjo į veidrodį, nusišypsojo ir pritarė - o kodėl gi ne?

Įsimylėti taip paprasta

Vakar visą dieną Moteris su savo Vidine Moterimi aptarinėjo - kalbėtis ar nesikalbėti?, sakyti ar nesakyti?, jei sakyti - kaip, kokiais žodžiais?, jei nesakyti, ar nebus paskui, kaip viena kūmutė šnipštelėjo, per vėlu?, jei nutiktų blogiausias įmanomas variantas, kaip tai paveiktų Moters gyvenimą?, kaip tai paveiktų visuomeninį bendravimą?, kaip tai paveiktų bendrą veiklą? Trumpiau tariant - pamąstymų buvo daugiau, nei virš galvos... Ir? Sakote - kaip? Kas susigalvojo, kokie protingi sprendimai? Nieko, žinokit. Atėjo tik supratimas, kad gal nereikia forsuoti geriau nieko, bet tuo pačiu, kaip anketoje skaitė, melstis savo tarme, kad nebūtų per vėlu.
Bet tuo vakaras nesibaigė. Ragaudama šiltą pyragą, jau visai beveik prieš naktį (gerai, nereik čia pūsti akių, jau imtasi sankcijų dėl šito), atėjo dar vienas supratimas - juk įsimylėti taip paprasta. Ypač vyrus, su kuriais nereikia bendrauti. Nu, gal reikia, bet, iš esmės, nereikia. Šokimo atitikimas - įsimylėjimas tęsėsi tris dienas. Informacijos pateikėjas - dvi dienos. Vakarinis Andrius Kaniava, balso ir šarmo savininkas - nuo vakar iki dabar. Bet šitas yra laiks nuo laiko atsinaujinantis.... O dar būna tokių įsimylėjimų, kur Moteris bando užtęsti. Pati sąmoningai deda visas pastangas, investuoja viską, ką turi, kas.... kaip jau pasitvirtino, virsta baisia griūtimi. Net ne baisia. Labai geras jausmas, kai sugriūva - lyg kvėpuoti pradėjus.
Kebliausia, kai įsilipa Moteris į situaciją, kaip dabar. Stebiu aš jos mintis ir veiksmus. Stebiu pokalbius su Vidine Moterimi. Siaaaubas, kaip šitai drasko. Labai nepavydėtina situacija. Ypač, kai Moteris yra iš tų, kur reikia aiškumo, kaip oro, kaip vandens ir tualeto, kai žiauriai užspaudžia. Nors Moters draugės gi katino akis susidėjusios ir dūsauja - aaach, kaip miela, aaach, kaip kaip - šitaip sakė? Nu, mieeeela kaip... Bet o kada šitai baigsis, sakykit, mielosios? Kiek ilgai galima stovėti prie tualeto, kai labai užspausta yra? Ir... ar įsimylėjimas išvis tai? Ar gal jau čia kažkaip chroniška? Nes įsimylėjimas trunka dienas, o ne metus, kai pagalvoji. Įsimylėjime tos, žinot, kibirkštytės, kaip šaltosios ugnelės - gražu, kol dega. O čia dega ir nesibaigia... Baisu Tau, Moterie? Aha, ir man baisu už Tave....
..

Pasaka - kaip Moteris ieškojo (be pabaigos)

Po to, kai Moteris sužinojo, kad paskutinis jos nužiūrėtas pretendentas į GERUS vyrus turi TRIS vaikus (kas, be abejo, tik patvirtina, kad nuojautą ir uoslę GERAM vyrui minėtoji dar turi), nutarė pasižvalgyti "aplinkui". Kaip kad pamokyta artimųjų (ir nelabai) buvo.
Atidavusi visas duokles šeimai, smagiai pasibuvusi ten, kur daug žaidimų ir bendravimo, visai jau vakare, sėdo moteris į savo karietaitę ir patraukė į gatves. Deja... ar dėl apšvietimo trūkumo, ar dėl nepuikaus oro, nepastebėjo ji nei vieno bent kiek panašesnio į ieškomą objektą. Sakysit - baruose, ane? Jooo, Moteris toji irgi nėr visai dar..., tačiau šitas variantas buvo atmestas, nes šį vakarą visiškai nesinorėjo bendrauti su alkoholiu pasidabinusiu/pasidrąsinusiu vyru. Tad patraukė Moteris į parduotuvę. Su mintimis apie vakarienę irgi.
Vienas perka alų. Urmu. Kitas, štai, renkasi... oooo... Medžiotojų "vyną" (kaip miela, prieš dešimtmetį skoniai būtų sutapę). Trečias... o čia vyras?...  Supratusi, kad šitas planas taip pat neveikia ir kad šįvakar virtuvėje toliau saulėtai kvepės Italija, pasičiupo makaronų ir išskuodė Moteris namo.
Barstydama baziliką į pomidorų-paprikos-svogūnų-tuno padažą, ramiai leidosi minčių nešama - ką šeštadienio vakare veikia GERI vyrai. Visai gali būti, kad keliauja su papramogavimais. Kažkur su draugais vyriškai kalba vyriškas kalbas. Krapštosi garaže. Vedžioja šunį. Skaito. Gal patogiai įsisupęs į vakarą žiūri filmą. Žvejoja. Kūrena laužus... Ėch, GERASIS vyre, mestum tuos užsiėmimus, galėtum drauge pasilepinti Italijoje. Nu, gal tiksliau - Italijos virtuvėje. Saulėtoje, pilnoje geros nuotaikos ir skonių.
"Ne tas laikas." - šyptejėjo atmintyje iškilęs tetos Lemties veidas. "Ne tas..." - linktelėjo ir Moteris. Nors, kas tą Laiką supaisys. Už trisdešimties kilometrų kalba žmonės (seniūnijos moterys, tiksliau), kad Moteris turi jau vyrą. Ir labai realu, kad visai netrukus kažkelintą kartą jau vėl lauksis. Už trisdešimties kilometrų jie gyvena Ateityje. Sakote, kraustytis? Bet tik kad Moteris ten laiminga nesijaučia. O ir vyras, tas apie kurį kalba Ateityje gyvenantys žmonės, iš tikrųjų gyvena čia - Dabartyje. Painu? Aha, Moteriai irgi. Niekad ji nesuprato, o ir nesistengė suprasti, fizikos.




O čia jau dabar man nutrūko mintis. Niekaip neberandu pabaigos :)

Pasaka apie Moterį

Vieną kartą, senai senai, maždaug kai aš gimiau, - prieš karą, gyveno Moteris. Graži tai buvo moteris. Jaunatviška, pozityvaus mąstymo - nesiskųsdavo minčių trūkumu. Iš esmės, niekuo rimtu ji nesiskųsdavo. Nebent, žinot, kaip visos moterys - nėr ką apsirengti, nėr kur išeiti, per daug svorio, per mažai batų... bet žinote šitas "bėdas". Jei este moteris, be abejo. Vienintelis nesuprantamas dalykas, į kurį ji tikrai intensyviai ieškojo atsakymo - kodėl ji gyvena viena?
To paties nepaliaujamai (beveik kasdien) klausinėdavo ir žmonės iš artimesnės ar tolimesnės erdvės. Kartais jie net ir nevargindavo klausimais, o, paprasčiausiai, pagelbėdavo duodami tikrai puikių patarimų: "Taigi susirask kokį GERĄ vyrą." "Taigi apsižvalgyk - kiek GERŲ vyrų aplinkui." "Tai gal tu mažiau rinkis? Per tą tavo išrankumą visi GERI vyrai seniausiai vedę." Po tokių pagalbinių patarimų gausos, pradėdavo toji Moteris galvoti, kad: arba jos akių lešiai yra per silpni, arba patarėjai ir ji gyvena kažkaip nesusieinančiose erdvėse. Kodėl visi, išskyrus ją, mato krūvas... kur tau krūvas - KALNUS! tų gerų vyrų?
Ir nuėjo toji Moteris pasitarti pas labai išmintingą beigi visada suprantančią, palaikančią ir įkvepiančią savo Vidinę Moterį.
Vidinė Moteris baigė susipinti plaukus, pasitaisė susipynusias žalvarinių smeigių grandinėles, užplikė raudonėlio arbatos su šviežiu medumi ir, pasodinusi į gilų, minkštais kailiais klotą, fotelį, ramiu, bet tvirtu balsu prakalbėjo.
Keliavo Moteris to tvirto balso vedama per savo nelabai dar ilgą praeitį, vis pakibdama virš kiekvieno atvejo, kur buvo ar galėjo būti santykiai su vyru. Stebėjo, mąstė, analizavo ir vėl mąstė....
Išėjusi į naktine drėgme persismelkusį rudenišką balkoną, žvilgtelėjusi į besišiaušiantį ežerą, mirktelėjusią žvaigždės akį, pabandė savo suprastus supratimus įsivardinti garsiai:
Kompleksas. Visai įmanoma.
Baimė. Šis punktelis prasiskaido plačiau į:
- baimė išsirinkti neGERĄ
- baimė netekti laiko
- baimė atimti iš vyro lanką su visom strėlėm
- baimė už atsakomybę
- baimė pasikeitimo
Bet iš tikrųjų.... iš tikrų tikrųjų.... greičiausiai, dar ne laikas, nusišypsojo sau Moteris. Tačiau dėl visa ko parašė emailą savo tetai Lemčiai ir pasiteiravo - kada galėtų užsukti jos aplankyti.