Guodėsi, va, Moteris, kad vakaras spaudžia. Taip giliai ir įkyriai, taip skaudžiai ir su liūdesiu.
Dėl nieko. Rudeniniai vakarai, matyt, atėjo ir praneša gana garsiai apie save... Priemonės?
Yra. Šį vakarą svečiuose garsiai kalbėjosi Moteris su Vytautu. Kokiu? Taigi guodėju Vytautu. Mačerniu.
Kur kalbi kalbi garsiai ir, atrodo, nėr geriau suprantančio šį vakarą...
(esamybė)
ŠEŠĖLIS
Aš sėdžiu vienas vakarop ties ežeru,
Perdien suspėjęs ir pavargt, ir nusivilti.
Ir sau stebiu, kaip vėjas netoli mažom bangom
Skalauja gelsvą kranto smiltį.
Aš nieko nemąstau, tik šiaip sau tyliai
Niūniuoju kažkada išmoktą dainą.
Aplinkui visiškai ramu. Girdėtis vieškeliu
Kažkas iš kaimo grįždamas pareina.
Ir žingsniai vis kaskart artėja
Pro ežerą prabėgančiu keliu baltuoju...
Staiga matau, kaip puola ant vandens tamsus šešėlis
Ir kaip tolyn bangom siūbuoja.
Aš pagalvoju: mano štai gyvenimas
Praeina lyg šešėlis...
Ir vėl ramiai stebiu, kaip irsta plaunamas
Purus pakrančių smėlis.
Kažkokia apverktina teisybė iki negalėjimo....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą