Vieną kartą, senai senai, maždaug kai aš gimiau, - prieš karą, gyveno Moteris. Graži tai buvo moteris. Jaunatviška, pozityvaus mąstymo - nesiskųsdavo minčių trūkumu. Iš esmės, niekuo rimtu ji nesiskųsdavo. Nebent, žinot, kaip visos moterys - nėr ką apsirengti, nėr kur išeiti, per daug svorio, per mažai batų... bet žinote šitas "bėdas". Jei este moteris, be abejo. Vienintelis nesuprantamas dalykas, į kurį ji tikrai intensyviai ieškojo atsakymo - kodėl ji gyvena viena?
To paties nepaliaujamai (beveik kasdien) klausinėdavo ir žmonės iš artimesnės ar tolimesnės erdvės. Kartais jie net ir nevargindavo klausimais, o, paprasčiausiai, pagelbėdavo duodami tikrai puikių patarimų: "Taigi susirask kokį GERĄ vyrą." "Taigi apsižvalgyk - kiek GERŲ vyrų aplinkui." "Tai gal tu mažiau rinkis? Per tą tavo išrankumą visi GERI vyrai seniausiai vedę." Po tokių pagalbinių patarimų gausos, pradėdavo toji Moteris galvoti, kad: arba jos akių lešiai yra per silpni, arba patarėjai ir ji gyvena kažkaip nesusieinančiose erdvėse. Kodėl visi, išskyrus ją, mato krūvas... kur tau krūvas - KALNUS! tų gerų vyrų?
Ir nuėjo toji Moteris pasitarti pas labai išmintingą beigi visada suprantančią, palaikančią ir įkvepiančią savo Vidinę Moterį.
Vidinė Moteris baigė susipinti plaukus, pasitaisė susipynusias žalvarinių smeigių grandinėles, užplikė raudonėlio arbatos su šviežiu medumi ir, pasodinusi į gilų, minkštais kailiais klotą, fotelį, ramiu, bet tvirtu balsu prakalbėjo.
Keliavo Moteris to tvirto balso vedama per savo nelabai dar ilgą praeitį, vis pakibdama virš kiekvieno atvejo, kur buvo ar galėjo būti santykiai su vyru. Stebėjo, mąstė, analizavo ir vėl mąstė....
Išėjusi į naktine drėgme persismelkusį rudenišką balkoną, žvilgtelėjusi į besišiaušiantį ežerą, mirktelėjusią žvaigždės akį, pabandė savo suprastus supratimus įsivardinti garsiai:
Kompleksas. Visai įmanoma.
Baimė. Šis punktelis prasiskaido plačiau į:
- baimė išsirinkti neGERĄ
- baimė netekti laiko
- baimė atimti iš vyro lanką su visom strėlėm
- baimė už atsakomybę
- baimė pasikeitimo
Bet iš tikrųjų.... iš tikrų tikrųjų.... greičiausiai, dar ne laikas, nusišypsojo sau Moteris. Tačiau dėl visa ko parašė emailą savo tetai Lemčiai ir pasiteiravo - kada galėtų užsukti jos aplankyti.
Būrėja - ne lemtis. Gyvenkite savo gyvenimą su visais + ir -. Toks koks jis yra.
AtsakytiPanaikinti