Pasaka apie Hambardzumijano turtus

Atsibudusi dar visai be saulės, išgėrusi privalomąją ryto kavą, ėmėsi Moteris savo po visus namus išsiblaškiusių rūbų. Nu, kas per įprotis - tik nepakabini/nepadedi nusirengusi į vietą vakare, iškart kurią nors suknelę, būna, kad ir megztinius, ištinka panikos priepuolis ir tada situacija tampa nevaldoma. Jie išsibėgioja po visur. Nugula ant visų kėdžių, kartais susiriečia kamuoliais ant sofos, bet kad tik ne į spintą, ne į savo namus. Kažkokie klajokliai iš prigimties tie Moters rūbeliai. Bet... negi dėl to mažiau mylimi? Aaaišku, kad ne.
Prisėdusi paskaityti kokių nors kitų naujienų nei apie Snorą, laukdama žinių iš sesės, ir siurbčiodama antrą kavą (šįkart su juodo pipiro labai smulkiu fragmentu), užklydo klausimą (rusų kalba): "Ar tvarkotės namus pačios, ar samdote pagalbą?" Kaaaas čia per.... - mintyse pasipiktino Moteris. Pagalba? Nu, gerai, reikia prisipažinti, kad juk ir ji baigia užkamuoti Vidinę Moterį su nesibaigiančiu noru - kad namai visada būtų švarūs ir nereikėtų tvarkytis. Tačiau, kaip ir visada, Vidinė Moteris sudėlioja visus norus į vietas: "Nori, kad ateitų kažkas, greičiausiai - kita Moteris ir tvarkytų Tavo daiktus? Lankstytų apatinius rūbus? Laistytų Tavo gėles? Siurbtų ir plautų Tavo grindis, rankiotų plaukus nuo kilimo? Valytų dulkes kilnodama Tavo žvakeles, knygas? Skaitytų visa kuo primargintus, prispalvintus lapus? Ir visą šitai darydama dar Tave vertintų: laikas atsinaujinti kojines, reikėtų susimąstyti dėl vitaminų plaukams vartojimo, kokia beskonybė! - sušuktų žiūrėdama į tą vėžlį-taupyklę, kurį padovanojo senelė ir... niekaip nevalia jo išmesti, ooooo, vaikyti, reikėtų ir pas psichoterapeutą kokį gal net, nes tie lapai tai kalba. Norėtum?"
Kvaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa............... aišku, kad ne. Nenorėtų. Net gal neišgyventų po vieno tokio sutvarkymo. Bet ta, va, merga, štai, rusiškai rašo, kad tvarko jai namus kažkas... nes jai laiko gaila. "Pažiūrėk, už ko ji ištekėjusi!" - atrodo iš pačios gilumos išsijuokė Vidinė Moteris ir nusisuko tuo parodydama, kad šiandienai užteks.
VACHE HAMBARDZUMYAN jos vyras... Mmmmm.... nu, tiesa, jei jau ryžties tekėti už Hambardzumijano, tai... tai tikrai su žinojimu, kad už tai nei namų tvarkysi, nei vaikų auginsi, nei langų valysi, nei valgyti gaminsi. Ir pyragų jokių nebus. Bet bus pinigų viskam tam ir dar visam kitam plastikiniam tiuningui, kurį uždeda grožio salonuose... Bet o kur tikrumas? Kur šiluma?
Nieeeko nebus, nusprendė Moteris, išsitraukė siurblį ir su didžiausia meile pradėjo siurbti grindis, o tada šveisti vonią... O tada žinojo, kad ateis rytojus, ji įeis į švarią virtuvę, iškeps patį pačiausią pyragą... ir vėl burnos, kad reikia tvarkytis... ir gal net akimirką pagalvos apie Hambardzumijaną, tiksliau - jo turtus. Bet nusispjaus per petį ir vėl paims siurblį.

Ši pasaka yra be galo. Šitaip vyksta kiekvieną savaitę. Kartais po keletą kartų. Tačiau kaskart su naujom mintim ir nuotaikom. Labai tinka vaikams ir Simonai prieš miegą, nes gali pasakoti, pasakoti, pasakoti... nesibaigia vis, o visi seniausiai miega.

Dvi temos

Šįvakar išleidau Moterį į atostogas. Kartu su Vidine Moterim iškeliavo. Be progos.
Šįvakar tegu bus apie mane. Dvi temos.
Beveik nuo pat atsikėlimo galvojau - kodėl taip svarbu yra kalbėti. Kalbėti su moterimis kitomis. Ką ten kalbėtis - narplioti situacijas ir asmenis po siūlą, spėlioti, ką reiškia koks vienas ar kitas mostas, žvilgsnis, pasakymas, judesys, ištarta frazė... viskas viskas iki mažiausios smulkmenos. Kam man to reikia? Nes, akivaizdu, jei šitaip elgiuosi, vadinasi, reikia. Be abejo, tai stiprina mūsų draugystę ir visi kiti niuansai iš tos temos svarbūs. Tačiau, jaučiu, atviriausias atsakymas būtų - gera pasakojimuose dar ir dar ir dar ir dar ir dar ir dar kartą išgyventi man svarbius įvykius. Kaip ir gera išgyventi svarbius įvykius tik su artimiausiomis mergikėmis. Juk nesidžiaugiu ir neišgyvenu su kiekvienu pasitaikiusiu. O ir kampai matymo kitokie. Ir juk tiesa, kad kartais iš šalies matosi daugiau. Arba kaip tik - nieko nesimato, ką, atrodo, matai priešais.
Kita tema, kuria paraleliai galvojau irgi beveik nuo atsikėlimo - saugumas. Kažkaip lyg ir nebūtų dėl ko, nes nėra situacijos, nėra... daug labai ko nėra, bet virpa kažkas širdy. Ir ta vibracija tiesiogiai veikia nerimą gaminančią smegenų sritį. Dėl ko? Man labai neramu, kai ateina, stebi pasikeitimą, matai, kad kažkas riša, matai kad gal net patinka iki palydėjimo ir nieko negalima nei sakyti, nei klausti, nei komentuoti. Nes... o kokią turiu aš teisę klausinėti? Oficialiai - jokios. Iš smalsumo? Bet nelabai taktiška, gal net greičiau - labai netaktiška, kištis į kitų žmonių asmeninį gyvenimą. Tačiau kaip išlaviruoti tarp takto, smalsumo, nerimo ir net liūdesio? Ar galima kištis su klausimais į kitų žmonių gyvenimą, jei tie klausimai neduoda pačiai gyventi? Nu, gal per didelis kalibras - neduoda gyventi, bet kad kažkaip trinasi po galvą kartu su liūdesiais - faktas. Oooooi, nu, tik nereikia pradėti, kad išsigalvojimai čia. Tai taip. Pati žinau. Burbulai burbulai... bet tai o ką daryti? Klausti negalima, neklausti - negaliu. Pirmadienis, vadinasi... Savaitė prasidėjo. Tfu per petį tokius pirmadienius...

Mintys iš po adijalo

Besibaigiant nepaprastai produktyviai dienai, Moteris pagaliau parsirado į savo labai pasaulio pradžios sprogimą primenančius namus. Neee, įvedinėti tvarką šįvakar ne metas, ne nuotaika ir šiaip vėlu - kaimynai nepadėkos už įjungtą siurblį likus porai valandų iki vidurnakčio. Šios dienos pabaigai buvo nuspręsta, kad daug sveikiau bus susisupti į adijalą ir apgalvoti... save.
Ypač gyvai po mintis zujo šiandien išgirsti žodžiai: "Nebe tas amžius, kad gyvenčiau nuomojamame bute." Prie to gerokai prisidėjo ir da vieno žmogaus mintys beigi sumanymai pradėti gyventi nuosavame name. Arba kito žmogaus įsirenginėjama studija darbui. Ar tai reiškia brandumą ir suaugėliškumą? Greičiausiai. Bent jau taip atrodo. Tačiau buvo visiškai neaišku, kada suaugėliškumas stuktels į Moters pasaulį. Ir kokiu būdu jis pasireikš?
Apmąsčius daugybę pasireiškimo būdų (nekilnojamo turto įsigijimo perspektyvą, santykių nepakankamą esamumą, verslo galimybes), nieko nepaaiškėjo. Visai. Gal dėl to, kad šiandien norėjosi džiaugtis pirmąja gyvenime pergale žaidžiant UNO... Arba mintys, kad jei žmogus leidžia piešinį paslėpti po savo lapu, apima toks stiprus saugumo jausmas, kad atrodo - to tik iš tikrųjų gyvenime ir trūko. Arba ta nauja suknelė, kuri gavosi labai pigiai. Arba kad atpigo dujos. Nors tik keliais centais, bet... Arba kad juodu ant geltono lapelio galima paskaityti įvertinimą. Puikų - Moters akimis žiūrint. Arba tą paprastą apkabinimą su ausin ištartais žodžiais: "Jei kas pasako - stiprus, tikras, kitoks, jaunimo darbuotojas - matau Tave."
O tada savo neginčijamą žodį tarė Vidinė Moteris: "O niekad nepamąstai, kad suaugėliškumas turi ne tik būdų, bet ir formų?" Šita mintis sukėlė šiokį tokį neuronų ir impulsų smegenyse pasistumdymą. Tikrai gi... juk patikėta paslaptis rodo santykių paaugimą. Arba pakvietimas žaisti - pasitikėjimo užaugimą. Arba kito žmogaus emocijų/jausmų pajautimas - jutiminę brandą. Arba sąmoningas supratimas, kad noriu ir galiu sakyti, ką manau ir jaučiu - asmenybinių kompleksų nulaužimą. Arba pastangos priimti žmones tokius, kokie yra ir noro juos keisti valdymas - sąmoningumo kilimą. Gal rimtai tai rodo, kad Moteris jau beveik suaugusi arba labai kryptingai link to eina? Nors ir be buto, be namo, be vyro, be vaikų, be vieno šuns ir tik su neakivaizdiniu katinu...