***

 Ne mano visai. Bet geras. Tikslus toks.

Tavo mylimoji yra ragana.
Ji sėdi po raudona musmire
ir žiūri į vieną tašką.
Ji įsipjovė pirštą,
kad tau skaudėtų,
apsibintavo galvą,
norėdama nubausti tave,
ji nėra fotogeniška,
kad nuotraukose tu
atrodytum gražiau,
ji tyli ir neatsako į klausimus,
nes yra labai užsiėmusi –
ji myli,
ji renka viską, ką randa gatvėje,
nes galvoja, kad tai tu pametei,
ir nuolatos ką nors pameta,
kad tu surastum,
ji skolinasi viską iš visų,
nes nori gražinti tau,
ji viską pamiršta,
nes nori, kad tu primintum,
ji painioja tavo vardą su kitų,
nes nori, kad dar kartą
pakartotum savąjį,
ji numezgė tau megztinį
su šešiom rankovėm,
kad stipriau apkabintum,
naktimis ji miega,
kad į ją žiūrėtum,
ji yra arti,
nes yra trumparegė,
o kai išeina į tolį,
visada pasiklysta,
tada atsisėda po raudona
musmire ir laukia, kol surasi,
taip ryškiai ir kantriai laukia,
o skruzdėlė keliauja
nuo pado iki smilkinio
ir atgal jau kokį šeštą
kartą.

***

Viskas turi priežastį. Viskas turi pasėkmę. Viskas turi išgyvenimą. Viskas turi išjautimą. Viskas yra čia. Visko nėra ten, kur pirmyn bus ir atgal buvo.
Noriu pas būrėją.

Kai susigalvoji, o iš tikrųjų būna atvirkščiai.

Didžiausias vakarykštis atradimas - mano Kaimynas iš tikrųjų yra KAIMYNĖ :) Ir... miegojom šiąnakt kartu.
Išėjau iš vonios, o Kaimynė patogiai įsitaisiusi lovos kojugaly. Guli prisispaudusi, neatmerkia akių, suprask - miega. Ėėėėėch, kaip gerai žinomas jausmas, kai labai labai nori, kai ryžtiesi, kai padarai ir lauki įvertinimo.... O taip baisu būna, kad sustingsti ir užsimerki net. Labai jausmelis toks įsimintinas. Ir išgyventas. Ir ne kartą. Gal čia ir naujai užgimęs moteriškas solidarumas, gal šiaip... šventinės nuotaikos, gal gaila, kad per šventes ji viena pati lauke klajojo, kol neužmatė manęs naktį grįžtančios ir neatlėkė miaukdama gailiai. Nežinau kas, bet leidau jai taip pasilikti. Nes būdama jos vietoj, labai šito būčiau troškusi :)
Iš ko dar nusprendžiau, kad su Kaimyne turim panašių pajautimų? Įsitaisė jinai mano lovos pusėj. Bet kad ir kaip dažniau miegočiau savo pusėj, karts nuo karto pamiegu ir kitoj. Ne bėda, kaip sako Sigis :)
Beje, visai ne per seniausiai sužinojau, kad jos vardas yra Marusia :)))) Tikrasis šeimininkas ją taip kvietė. Tačiau mano namuose jinai šito vardo neturės. Kieno vežimas, to ir muzika, taip sakant. Pas mane ji ir toliau bus kaip buvusi - Kaimynė, kuri labiausiai mėgsta stintas, nors valgo viską :)

Sveikinimas

Ir štai pagaliau. Didysis darbų sezonas baigėsi. Šitaip laukta valanda atėjo. Dabar jau galima pabūti. Dabar jau atėjo Kalėdos su visom šventėm ir buvimais. Prie punkto "Įsipareigojimai" galima dėti pliusą.
Tai, va. Su Šventinėm Šventėm! Linkiu, kad jos gyventų širdyje, kad būtų galima tiesiog būti su žinojimu, kad padaryta VISKAS. Linkiu, kad ateinančios dienos atneštų džiaugsmo, gyvasties, minčių ir prasmių. Ir taip kasdien. Linkiu, kad galvose nebūtų karo. Linkiu, kad būtumėte su šypsenom. Linkiu, kad namai kvepėtų Laime.
Kuo nuoširdžiausiai
Aš, Moteris ir Vidinė Moteris

Kai pagalvoji globaliai

Tą vieną drąsos vakarą atsivėrė Moters laukymėjė plyšys. Toks nuo dangaus iki žemės. Įplyšo. Tačiau jei tai būtų tik kosmetinis įplyšimas, manau, nebūtų net dėmesio kreipusi Moteris. Deja, pro plyšį labai atkakliai lindo žvarba. Bet taip, kad nebeįmanoma net buvo stovėti, o atsisėsti - tuo labiau. Nebegelbėjo minties galia, nes, reikia pripažinti, baisiai jau ištežusi pastaroji šiam etape.
Žvarba kaustė, stingdė ir garsiai juokėsi į veidą. Sunku taip. Labai sunku... Pašiurpusi nuo šalčio, o gal nuo nejaukumo, apėjo dar kartą Moteris savo laukymę. Sugrubusiais pirštais susirinko vieną kitą atsiminimą, vieną kitą jausmą, vieną kitą emociją ir išėjo. Visai netoli. Į Saugumą.
Lengvai atvėrusi sunkias Akmens bokšto duris, šyptelėjo Moteris - bet tai kiek dar kartų Gyvenime būsiu naivi? Vidinė Moteris apgaubė vilnone skara ir, apkabinusi per pečius, vedėsi aukštyn. Aukštyn akmeniniais laiptais. Vienas po kito, vienas po kito. Plyšio žvarbos jau beveik net ir nebesigirdėjo. O šalčio nebesijautė. Tiksliau - nesijautė nei šalčio, nei šilumos. Nei garso, nei tylos. Nebuvo nei šviesos, nei tamsos. "Kosmosas?" - paklausė Moteris? "Ne, - šyptelėjo Vidinė Moteris. - Saugumas."
Ir tikrai, nors nebuvo šviesu čia, nebuvo šilta, negrojo muzika, nebuvo kam šypsotis, tačiau čia buvo saugu. Labai. Taip saugu, kad atsigulė Moteris ir iškart užmigo. Be sapno. "Miegok, Moterie, - šypsojosi Vidinė Moteris. - Silpna esi kaip ta snaigė. Nori žėruoti, nori šokti, nori suktis ir siausti, nori žavėti, o tada papučia vėjai, žvarbos ir... ir turi kažkas prilaikyti, turi duoti užuovėjos, turi apkabinti. Ir kiek kartų jau įtikinėjai save ir mane, kad RADAU! Dabar būsiu laiminga savo snaigiškam buvime... ir kiek kartų grįžai su vis mažiau žėrėjimo, su vis mažiau šokimo, su vis mažiau siautulio? Kiek kartų grįžai sunkiai vilkdama savo emocijas? Kiek kartų? Gal pabūk, mano Moterie, Saugume akmeniniame iki kol dar nors kažkiek turi spindesio..."
Atsibudusi Moteris nebedarė langelio į laukymę. Susikaupusi pasitaisė kavos, susikaupusi pasiruošė dienai, susikaupusi pakėlė galvą, susikaupusi įkvėpė naujos dienos iššūkių ir išvažiavo gyventi darbo. O po darbo - kito darbo, o tada namų darbų. Nėra laiko silpnumui, kai pagalvoji globaliai.

Saulė balkone

Vieną kartą, kai jau buvo nustota raudoti, o visai ramiai grįžta į protą, pripažintos visos nuodėmės ir nusikaltimai, ir galvoje jau apyramis ūžimas besigirdėjo, prisėdo Moteris prieš išvykstant. Pasėdėti su kava ir muzika. Apgalvoti tų protingųjų Moterų žodžius: "Jei apie viską pagalvotum globaliai... Jei į viską žiūrėtum iš viso gyvenimo perspektyvos..." Nu, tikrai, kai iš viso gyvenimo perspektyvos, tai, tikiu, viskas pasimirš ir pasakos Moteris anūkei apie tai, kad, va, žiūrėk, vaikeli - ne tik marianiniuose serialuose taip būna, senelė Tavo irgi kažkada vieną kartą taip buvo padariusi. Ir juoksis. Tikrai.
Taip besigalvojant atėjo Saulė į balkoną. Su šviesa ir kažkokiu palengvėjimu. Susitvarkysi, Moterie. Visada susitvarkai ir dabar susitvarkysi. Gal tiesiog per daug atsipalaidavai ir nėrei stačia galva. Pamiršai atsargumą, pamiršai distanciją, pamiršai, kaip skausmingai tokie pamiršimai kerta kaip rykštele per šlapias blauzdas. Nors... iš kitos pusės, Moterie, ar tai neįrodo, kad dar nesi visai ta geležinė, kokią tikisi ir nori matyti Tave aplinka?  Ar tai neįrodo, kad dar turi visą spektrą aštraus pajautimo. Aštraus, gyvo, stipraus. Ir, jei dreskia, tai nuoširdžiai, jei pramuša, tai su garsu ir dideliu proveržiu. Gerai. Geriau, nei jausti pusiau arba visai nieko nejausti, bet būti susivaldžiusiu, kultūringu, dideliu žmogum.
Susidėliosi, Moterie. Aplinka iš Tavęs to tikisi...

Sutrypto santykio rauda

Turėjo tai būti puikus savaitgalis. Turėjo. Gavosi? Su kaupu. Paprastai taip. Vaikiškai, tiesiogine ta žodžio prasme. Su begalybe ašarotų buvimų, su durniškais spygliais, su neįsivaizduojamu, nepaaiškinamu kiekiu veiksmų, kur, atrodo, žinai, ką reikia sakyti, o išsižioji ir negali pati patikėti, ką pasakei.
Kas buvo norėta pasakyti?
Daugybė gražių ir net prasmingų prisipažinimų, kurių nebesugebu užsigniaužusi laikyti.
Kas buvo pasakyta?
Viskas, ko sakyti negalima net sau. Koks turėjo būti elgesys - gražiai, gal net romantiškai mielas.
Koks buvo elgesys?
Ežio spygliai, nesuvaldomas neigimas, nesuvaldomas sūrus tekėjimas dėl to, kad kava per šalta, o ledai per daug ištižę.
Ko norėjosi?
Norėjosi prisiglausti, norėjosi šypsotis akimis ir kūnu, norėjosi imti už rankos, norėjosi...
Kas gavosi?
Gavosi bėgimas su kuprinėmis ir maišais, kad nepratrūkčiau raudoti balsu. Nors tik atrakinus duris tai gavosi. Nuostabiai puikiai. Kaip filmuose. Su drebančiom rankom ir pasikūkčiojimais.
Ką norėjosi galvoti?
Puiku, tu esi drąsi ir suaugusi. Tu gali kalbėti ir žodžiais išreikšti, kas vyksta galvoje ir širdyje, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
Kas galvojasi?
Esi durna per visą pilvą. Esi vaikas. Nemoki būti su žmonėmis. Nemoki pasakyti. O kai jau atrodo, kai moki, yra nueita taip toli, kad tai jau niekam nebeįdomu. Viskas, ką padarei yra taip vaikiška, kad pačiai baisu. Kodėl taip elgiesi? Ko bijai? Likti viena? Juk ir taip esi viena. Mažai ašarų? Praaašom. Kiek tik norisi ir nesinori.
Išprotėjai, Moterie, sako Vidinė Moteris. Tačiau kas iš to? Žebenkštys lenda iš tamsių kampų, kyla graužaties demonais. ir gerai. Taip ir reikia. Bailei, isterikei ir drammaqueen vaidmens pilnai pateikėjai taip ir reikia.
Kas bus rytoj?
Tobulai užtinusios akys. Ir supratimas, kad VĖL sugadinai VISKĄ.
Gal vienatvėje būta jau per ilgai, gal šitokia šūdina lemtis. Gal paprasčiausiai jau laikas į klinikas. Gal iš tikrųjų taip ir yra - būna Moterys, kurios suteikia vyrams laimės ir būna Moterys, kurios nemoka laimės suteikti. Jei ateitų dabar graužaties Demonas... atsiduočiau visiškam sugraužimui. Nes... o ką? O kas liko? Šukių santykių sudaužytų, ašarotų servetėlių ir neišsakytų pasakymų krūvos.
Tobuloms Moterims - tobuli savaitgaliai.