Tą vieną drąsos vakarą atsivėrė Moters laukymėjė plyšys. Toks nuo dangaus iki žemės. Įplyšo. Tačiau jei tai būtų tik kosmetinis įplyšimas, manau, nebūtų net dėmesio kreipusi Moteris. Deja, pro plyšį labai atkakliai lindo žvarba. Bet taip, kad nebeįmanoma net buvo stovėti, o atsisėsti - tuo labiau. Nebegelbėjo minties galia, nes, reikia pripažinti, baisiai jau ištežusi pastaroji šiam etape.
Žvarba kaustė, stingdė ir garsiai juokėsi į veidą. Sunku taip. Labai sunku... Pašiurpusi nuo šalčio, o gal nuo nejaukumo, apėjo dar kartą Moteris savo laukymę. Sugrubusiais pirštais susirinko vieną kitą atsiminimą, vieną kitą jausmą, vieną kitą emociją ir išėjo. Visai netoli. Į Saugumą.
Lengvai atvėrusi sunkias Akmens bokšto duris, šyptelėjo Moteris - bet tai kiek dar kartų Gyvenime būsiu naivi? Vidinė Moteris apgaubė vilnone skara ir, apkabinusi per pečius, vedėsi aukštyn. Aukštyn akmeniniais laiptais. Vienas po kito, vienas po kito. Plyšio žvarbos jau beveik net ir nebesigirdėjo. O šalčio nebesijautė. Tiksliau - nesijautė nei šalčio, nei šilumos. Nei garso, nei tylos. Nebuvo nei šviesos, nei tamsos. "Kosmosas?" - paklausė Moteris? "Ne, - šyptelėjo Vidinė Moteris. - Saugumas."
Ir tikrai, nors nebuvo šviesu čia, nebuvo šilta, negrojo muzika, nebuvo kam šypsotis, tačiau čia buvo saugu. Labai. Taip saugu, kad atsigulė Moteris ir iškart užmigo. Be sapno. "Miegok, Moterie, - šypsojosi Vidinė Moteris. - Silpna esi kaip ta snaigė. Nori žėruoti, nori šokti, nori suktis ir siausti, nori žavėti, o tada papučia vėjai, žvarbos ir... ir turi kažkas prilaikyti, turi duoti užuovėjos, turi apkabinti. Ir kiek kartų jau įtikinėjai save ir mane, kad RADAU! Dabar būsiu laiminga savo snaigiškam buvime... ir kiek kartų grįžai su vis mažiau žėrėjimo, su vis mažiau šokimo, su vis mažiau siautulio? Kiek kartų grįžai sunkiai vilkdama savo emocijas? Kiek kartų? Gal pabūk, mano Moterie, Saugume akmeniniame iki kol dar nors kažkiek turi spindesio..."
Atsibudusi Moteris nebedarė langelio į laukymę. Susikaupusi pasitaisė kavos, susikaupusi pasiruošė dienai, susikaupusi pakėlė galvą, susikaupusi įkvėpė naujos dienos iššūkių ir išvažiavo gyventi darbo. O po darbo - kito darbo, o tada namų darbų. Nėra laiko silpnumui, kai pagalvoji globaliai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą