Smilgos ant kalno

Jau praėjo visa diena, vakaras ir pusė nakties nuo to laiko, kai atsibudau. Bet jausmas iš po sapno - va, kiurkso šalia. Keistas sapnas. Su keistais žmonėmis. Dauguma iš jų - nematyti. Dialogai, klausimai ir atsakymai. Ryškut ryškutėliausiai. Intonacijos, balsai, tembrai, garsai, muzika - lyg tai vyko prieš valandą ir realybėje. Net ledų skonį prisimenu. Ir kvapą, ir spalvą. Tarkim, kad čia tik dėl pilnaties. Ir, tikiuosi, tai nereiškia, kad ateina tas etapas, kai juodai nesinori atsibusti ryte, o tik įžengus pro duris vakare, norisi iškart keliauti į lovą/sapną. Kai tikrosios dienos išbuvimai staigia nusibraukia, kaip absoliučiai neypatingi, o skubama į tą kitą paralelinį gyvenimą, kur ryšku. Kodėl taip būna? Nežinau. atsakomybės stoka, baimė įsipareigoti, lialialia... nesuaugėliškumas. Žinau, žinau, žinau. Bet jei tai nesikeičia, gal tai yra tiesiog būdo bruožai?

Vakar (o gal jau užvakar) sėdėjau pas draugę ant sofutės ir nuvingiavo pokalbis link to laikotarpio, kai jau nebe vaikystė, bet dar ir ne paauglystė. Žinot, kas tada buvo geriausia? Ko dabar jau nebėra? Nebėra to laiko ir jausmo, kai buvo gera tiesiog būti. Prisimenu vasaras, kai gulėdavom su draugeliu ant kalno tarp smilgų ir kalbėdavom. Neįsivaizduoju apie ką. Apie debesis gal. Tikrai ne globaliom temom. Ir viiisiškai nerūpėjo, kas ir kaip bus rytoj. Neįdomu buvo, kas bus, kai baigsis vasara. Nekildavo mintis - ar tai JIS? Kaip ten bus po metų. Jokių planų, jokių ateičių. Būdavau sau... tik debesys plaukė ir smilgos lingavo. O dabar? Kaip būna dabar, labai taikliai draugė pasakė: susitikimas ir tada jau iškart - ko čia lauki, staigiai staigiai, bučiniai, seksas, veselė, vaikai. O kur dingo tas laikas tarp smilgų? Kai buvo gera tiesiog būti...