O rytas buvo įsimintinas. Iš ko? Iš mėnulio ryškiai balto ir dangaus spalvų. Gal pernakt nemerktos akys kitaip rodo. Gal pernakt nemigintas jausmų šifravimo aparatas kitaip veikia. Gal. Kas ten žino. Įsimintina ir tai, kad jaučiasi tai kitaip. Ramumėlis.
Atsikėlusi vakare, atlikusi buvimo su šeima apeigą, leidau sau laiko apsigalvojimams. Kiek čia praėjo laiko, sakykim, nuo pavasario? Nežinau tiksliai dienomis, bet nepraėjo nei metai. Kiek per tą laiką buvo jų? O... reik paskaičiuoti. Viens po kito byrėjo susižavėjimai. Nauji, jauni, atnaujinti, pasendinti, išaugti, patogūs, netikėti, neįmanomi, neišdirbti, internacionaliniai, vietiniai - platus spektras. Moteriško kero patikrinimui, restartavimui ir supratimui, kad pilna galva energijos. Sausos. Parako pavidalo. Mažiausia žiežirba ir tada kai sprogsta... Gražu žiūrėti. Gražu prisiminti. Jie dažniausiai nesupranta. Bet kai neklausia, negi pulsi aiškintis. Nusidriekia tik siūlas... arba gija (nelygu, kokio stiprumo santykis) ir pulsuoja gyvai. Iki kito susitikimo. Kai bandau matyti vizualiai, kažkodėl visad galvoju, kad tos gijos ar tai siūlai yra debesų konsistencijos. Nei migla, nei rūkas. Pūko minkštumo, su aiškiai matomais kontūrais ir pilna gyvasties. Kiek dabar gijų išeina iš mano kambario? Nežinau. Daug. Koks mūsų santykis? Nelabai stiprus. Kodėl? Nes žiema, tikriausiai. Ir naktis. Miega.
O jei kalbant apie rytus... labai juos mėgstu. Kažkoks nepaaiškinamai energetiškai puikus metas. Bet tik tada, kai galima būti didelėse erdvėse. Dažniausiai gi būnu erdvėse mažose ir rytus pramiegu. Kuo irgi nesiskundžiu, nes miegoti yra gera. Ypač, kai sapnuojasi tiek daug visko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą