Kvapai, pirkiniai ir siūlas

Diena jau pabaigon. Diena su jausmu - bet tai kaaaaip, kaip nepaimti batų? TOKIŲ batų! Ir dar už tokią kainą! IMU IMU IMU... Kaip žmogus, siekiantis antivartotojiškumo, gerai pasiprekinau. Panašiai su žvakėmis. Trys. Tačiau dėl šito nesisieloju. Žvakių namuose per daug paprasčiausiai nebūna.
O juk ėjau suknelės. Pasimatavusi gal septintą, supratau, kad šiandien jos paprasčiausiai nėra.
Dabar gi situacija sudėtingėja. Teks ne šiaip įsigyti suknelę, bet ji trūks-plyš (tfu tfu tfu ka tik netrūktų ir juo labiau neplyštų, tiesiogine prasme) turės derėti prie batų. Jėėėtau, kaip nemėgstu puoštis. Ir visa tai vadinasi vestuvės.
Kalėdos gi šiemet kitokios. Jokių niurzgesių, jokių galvosūkių. Paprasta ir aišku. Dovanos jau susirikiavusios lentynoje. Kitos dar minty, bet planas skaidrus kaip vanduo destiliuotas. Keista. Nepamenu tiksliai, kada paskutinįkart taip buvo. Gal kažkada vaikystėje. O kol kas namai kvepia kepiniais. Būti norisi.
Beje, šiandien dar pastebėjau, kad kažkur, kažkada kažkaip nutrūko siūlas. Pamečiau. Chm... ar tai susiję su sapnuotais didžiagalviais baravykais? Radusius prašau nieko siūlui nedaryti. Tegu ilsisi ramybėje :)

Apie jausmą

Tie perėjimai iš sekmadienių į pirmadienius visad kažkokie parakitokie, nei šiaip perėjimai. Šiąnakt supratau, kad ilgiuosi buvimo folklorietiško. Anei šoku, anei bedainuoju. Negroju. Kuolelis nulūžo. Simboliška, sakyčiau... Darius (meno vaikas), sakė, pataisys, persuks, perdės, pertemps. Kankles. O kas pertampys buvimus?
Tai aišku, kad paguodos ieškau. Būta čia ko abejoti.
Na, o kol kas... laikas gelbėti pasiklydusias mintis, padėti atsakinėti į klausimus, pasiklausyti, pasidžiaugti kartu. Youthworkeriška savaitė. Viena iki atostogų.
Ryškaus sapno. Noriu.

Mažas perkratymas. Pradžia.

Kas pas tavi kamaroj po langu? Ir užklota baltuoju drobeli? Neeee... be panikos - nei viens brolalis, nei viens dieveris neiškeliavo tolimon šalalėn. Tik baltumo ir šaltumo pilna. Nei vienos žuvies, nei vieno žuvejėlio.

O rytas buvo įsimintinas. Iš ko? Iš mėnulio ryškiai balto ir dangaus spalvų. Gal pernakt nemerktos akys kitaip rodo. Gal pernakt nemigintas jausmų šifravimo aparatas kitaip veikia. Gal. Kas ten žino. Įsimintina ir tai, kad jaučiasi tai kitaip. Ramumėlis. 

Atsikėlusi vakare, atlikusi buvimo su šeima apeigą, leidau sau laiko apsigalvojimams. Kiek čia praėjo laiko, sakykim, nuo pavasario? Nežinau tiksliai dienomis, bet nepraėjo nei metai. Kiek per tą laiką buvo jų? O... reik paskaičiuoti. Viens po kito byrėjo susižavėjimai. Nauji, jauni, atnaujinti, pasendinti, išaugti, patogūs, netikėti, neįmanomi, neišdirbti, internacionaliniai, vietiniai - platus spektras. Moteriško kero patikrinimui, restartavimui ir supratimui, kad pilna galva energijos. Sausos. Parako pavidalo. Mažiausia žiežirba ir tada kai sprogsta... Gražu žiūrėti. Gražu prisiminti. Jie dažniausiai nesupranta. Bet kai neklausia, negi pulsi aiškintis. Nusidriekia tik siūlas... arba gija (nelygu, kokio stiprumo santykis) ir pulsuoja gyvai. Iki kito susitikimo. Kai bandau matyti vizualiai, kažkodėl visad galvoju, kad tos gijos ar tai siūlai yra debesų konsistencijos. Nei migla, nei rūkas. Pūko minkštumo, su aiškiai matomais kontūrais ir pilna gyvasties. Kiek dabar gijų išeina iš mano kambario? Nežinau. Daug. Koks mūsų santykis? Nelabai stiprus. Kodėl? Nes žiema, tikriausiai. Ir naktis. Miega.

O jei kalbant apie rytus... labai juos mėgstu. Kažkoks nepaaiškinamai energetiškai puikus metas.  Bet tik tada, kai galima būti didelėse erdvėse. Dažniausiai gi būnu erdvėse mažose ir rytus pramiegu. Kuo irgi nesiskundžiu, nes miegoti yra gera. Ypač, kai sapnuojasi tiek daug visko.