Diena jau pabaigon. Diena su jausmu - bet tai kaaaaip, kaip nepaimti batų? TOKIŲ batų! Ir dar už tokią kainą! IMU IMU IMU... Kaip žmogus, siekiantis antivartotojiškumo, gerai pasiprekinau. Panašiai su žvakėmis. Trys. Tačiau dėl šito nesisieloju. Žvakių namuose per daug paprasčiausiai nebūna.
O juk ėjau suknelės. Pasimatavusi gal septintą, supratau, kad šiandien jos paprasčiausiai nėra.
Dabar gi situacija sudėtingėja. Teks ne šiaip įsigyti suknelę, bet ji trūks-plyš (tfu tfu tfu ka tik netrūktų ir juo labiau neplyštų, tiesiogine prasme) turės derėti prie batų. Jėėėtau, kaip nemėgstu puoštis. Ir visa tai vadinasi vestuvės.
Kalėdos gi šiemet kitokios. Jokių niurzgesių, jokių galvosūkių. Paprasta ir aišku. Dovanos jau susirikiavusios lentynoje. Kitos dar minty, bet planas skaidrus kaip vanduo destiliuotas. Keista. Nepamenu tiksliai, kada paskutinįkart taip buvo. Gal kažkada vaikystėje. O kol kas namai kvepia kepiniais. Būti norisi.
Beje, šiandien dar pastebėjau, kad kažkur, kažkada kažkaip nutrūko siūlas. Pamečiau. Chm... ar tai susiję su sapnuotais didžiagalviais baravykais? Radusius prašau nieko siūlui nedaryti. Tegu ilsisi ramybėje :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą