Kitą kartą, atrodo, kad per pačias Velykas, kai keltis buvo žiauriai sunku, nes laikrodis eilinį kartą persuktas buvo ir, aišku, ne ton pusėn, kur miego prisideda, sėdėjau prisikišusi ausis muzikos dviem balsais. Sėdėjau tik iš dalies. Užpakalis sėdėjo, kojos lingavo ramiai, rankų pirštai kapojo knopkeles, akys vedžiojo raideles, skrandis aptingęs virškino Mamos ir Tėčio stalo gausumą. Galva irgi, atrodo, ramiai sėdėjo. Tik ta Vidinė Moteris vis nesiliovė. Trako kaip pasiutusi. Daužė mintis neleisdama joms sukristi į kokį rišlesnį pamąstymą arba prisiminimą. Dėl šito dūkimo ramiai sėdintis kūnas viduj jautė virpulius. Kad ir kaip įtemptai dūzgė smegenys, niekaip tiksliai nesugebėjo identifikuoti bendros būsenos. Galiausiai, jau gerokai suplukusios, apsistojo ties supratimu, kad vis dėl to tai yra nerimas. Iš niekur. Nei dėl ko. Tačiau net pradėti paieškas dėl priežasčių smegenys griežtai atsisakė. "Eik peklon, merga nestabilioji, ką sau manai???? Tai ką? Net per šventes nebegalės nors kiek atsikvėpti? Išgerk Tu ar ką? Apsisemsim, va, pateliuškuosim, surasim kokį grybišką paaiškinimą, kuris gal net pralinksmins..."
Tačiau alkoholio nenoriu. Gal geriau tiesiog pabūsiu. Gal Vidinė Moteris pasidarbavusi, primetusi malkų ir gerai užkaitinusi susimils prisėsti ir nurimti.
"Moterie, sakyk man, kas vyksta? Kam ta ugnis? Kam tas karštis? Kam tas virpėjimas? Kam tas smegenų prakaitavimas?"
"Smegenys čia nei prie ko, Moterie. Laikas prie ko. Ar pati žinai, kiek laiko jau vakuumuoji?"
O, velniava... datos ir skaičiai niekad nebuvo mano stiprioji pusė. Čia taip švelniai pasakyta.
"Nežinau. Metus. Du. Tris. O gal ir keturis."
"O kodėl?"
"Šito irgi nežinau. Geriau jau tada tiksliai suskaičiuosiu."
"O už vis geriausia būtų, kad atsidarytum langą, įkvėptum nakties juodumo, per ežerą atlekiančio vėjo, minkšto ir drėgno tuoj žeme pakvepsiančio šalčio ir... atsakytum į anos šalies minčių beldimą. Laikas nušvisti. Laikas įsileisti anos šalies gyventojus. Kitaip atrodančius, kitaip kvepiančius, kitaip galvojančius, kitaip matančius, o dar kitaip girdinčius, kitaip suprantančius, kartais, atrodo, nejautrius, absoliučiai glušus ir nesugyvenamus."
Atsidariau langą.
Bet, kaip žinia, yr jau pati didžioji povelykinė melagių diena. Tad viskas, ką girdėjot, matėt ir skaitėt, gali būt melai-pramanai. O taip, greičiausiai, ir yra. Arba ne. Aišku yra tai, kad laikas į sapną. Tad merkit akeles, du mieli mano krikštavaikiukiai, da savo Mamos pilve tebesisupantys. Šiandien pirmą kartą jumis pačiupinėjau :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą