Vieną kartą, visai dar nesenai, gyveno mergaitė. Džiugiai gyveno. Pasišokinėdama keliavo per gyvenimą. Kartais pasukdama ne į savo kelią, nes visai neįgudusi buvo naudotis GPS. Šypsojosi, rodos, daug. Tačiau žmonės jos privengdavo. Bet tik tokie, kur bailūs arba negalintys atskirti tiriančio žvilgsnio nuo kokio tais nuožmui arba piktu vadinamo. Nors to nuožmumo, sako, jai netrūko. Galėjo tyliai namie kikendama rašinėti ne visiems patinkančius tekstus kad ir apie tuvius. Arba supykusi skaudžiai sužaibuoti akimis. Arba tvirtai pasakyti - NE. Bet juk, nu, ir kas, ar ne?
Ir tikrai - nu ir kas. Tik labai nedaug kas iš tikrųjų žinojo, kaip ta mergaitė jaučiasi. Kasdienybėje, tiesa, jinai jausdavosi visai padoriai. Dažnu atveju - net puikiai. Bet... kai tik atsirasdavo nors mažiausia tikimybė (ne reikalui esant, o norui) susitikti su priešingos lyties žmogumi... o jei dar koks nors tas žmogus iš senų senovės akim nužiūrėtas, lūpom nušypsotas, kalbom apkalbėtas... tada pasidarydavo tai nuožmiai, kaip sako, sunkaus charakterio mergaitei trošku. Išsiplėsdavo vyzdžiai, sudūgzdavo galvoje ir taaaaip šiurpu darydavosi, kad net keliai linkdavo. Norėdavosi kuo greičiau gerai apsikamšyti kaldra ausis, susigūžti lovoje ir galvoti - ojėi, ojėi, kaip čia bus... kaip reikės pasilabinti? ką reikės kalbėti? kur reikės dėti rankas? o akis kur? o kuo maitinti? o kaip miegoti? Klausimas augindavo klausimą ir kai jau tieji pasidarydavo visiškai nevaldomi... ateidavo ramiai Panika ir nusivesdavo mergaitę į niekur. Ten, kur ramu, ten, kur saugu, ten kur toliau galima straksėti vėjavaikiškai be iššūkių.
Bet, štai, vieną dieną, atrodo, kad net vakar, ėmė ta mergaitė ir pasipasakojo apie savo sapną. Nuo pasakojimo viskas nusirideno į pokalbį. O nuo pokalbio nušoko į pakvietimą. Ir dabar, kai jau atėjo antis... norėjau pasakyti - naktis, sėdi mergaitė raudonais žandais. Sėdi ir galvoja - o gal ir sapnavau. Nes kitaip - iš kur mergaitei tiek drąsos tąkart buvo?
Tai, va. Sėdi mergaitė raudonais žandais. Su šypsena visai ne nuožmia. Su mintimis visai apyramėmis. Sėdi ir galvoja - o tai kas čia vyksta apskritai? Bet... kaip, berods, Vasilisa sakė, - diena protingesnė už vakarą. Tad, vaike mano, laikas užmerkti akeles. O kaip karalaitis į užjūrį lėkti ruošėsi, papasakosiu kitąkart...
Šitą būtinai paseksiu savo pirmagimiui. Kada nors.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą