Atidžios ribotumo apžvalgos

Štai, kitą kartą, kai praėjo jau visai emocionaliosios išgyveniminės pagirios, prisėdau su kava apgalvoti visko. Nes apgalvojimas... kaip koks blogas įprotis. Laikas nuo laiko jo reikia. Susidėliojimui.
Bet tai kas per vingiavimas ratais to gyvenimo? Einu einu ir.... BŪTINAI reik sutikti žmogų, kuris yra dar nebrandus, dar negalintis, dar neužaugęs atsakingumui, dar ieškantis nelabai kryptingai. Taip taaaaip, aš viską kuo puikiausiai suprantu, kad susitikimai nevyksta šiaip, be priežasties. Jų, tų žmogiškų gyvenimų susitikimų, reikia. Arba sutiktam žmogui kažką suprasti, atrasti, paaugti, o man - padėti. Arba man - suprasti, atrasti, paaugti, o jam - padėti. Bet tik klausimas toks vienas: o tai ar bus kada toks gyvenime susitikimas, kai lemta bus abiem augti, atrasti, suprasti ir būti? Ir mokytis, ir augti, ir klysti. Pastaruoju metu pradedu jausti nebelygumą kokį tais. Aišku, aš tai galiu - ir padėti, ir patempti, ir pastumti, jei reikia. Bet... negi iš tikrųjų tai ir yra tas mano tikrasis buvimas gyvenime?
Gal ir gerai iš tikrųjų. Tik dar reikia patobulėti nejautrumo puslapiuose. Padėti, pastumti, patraukti, pabūti, bet.... jokio asmeninio jausmo. Tik bendražmogiškoji meilė ir šiluma. Kitu atveju - tie tokie asmeniniai prisirišimai žeidžia. Aaaaišku, suprantu dar ir tai, kad neišgyvenusi sužeidimų, neišmoksiu būti atidi ir ribota (nesugalvojau kito žodžio, į kurį tilptų apibrėžimas: turinti aiškią ribą, iki kiek arti galima leisti žmonėms užeiti). Viena mano gyvenimo seserų sako - bet ar jausi pilnatvę tokiam ribotam buvime? Chm... nežinau. Kol kas, man atrodo, jaučiu. O kaip bus rytoj - nežinau.
Autorė pasilieka sau pilnut pilniausią teisę keisti savo norus ir mintis.