Situacija:
Išvažinėju sau ramiai iš tėvų namo kiemo. Pavasarinė saulė plieskia, muzika puikiai dera, paltas kabo, nes aš su striuke, plaukai - normaliai. Žodžiu, visiška teigiamybė. Nu, taip, norint išvažiuoti į gatvę, reikia prašokti atkarpėlę priešpriešio eismo juosta. Kokius juokingus 20 metrų. Įvažiuoju, o iš priekio įsuka kitas automobilis. Ką daryčiau šitoje situacijoje? Leisčiau išvažiuoti iš kiemo automobiliui, nes tai kaip ir garantuoja laisvą vietą. Ką daro jis? Lėtai lėtai juda pirmyn. Sustoja. Ką darau aš? Matau, kad pralįsiu, tad važiuoju pirmyn. Ką daro jis? Ogi šast ir parieda pirmyn tiek, kad jau niekaip nebepravažiuosiu. Ką darau aš? Pasižiūriu toooookiu žvilgsneliu, kad net pati suprantu, kaip grėsmingai piktai žaibuoju. Įsijungiu atbulinę pavarą. Ką daro jis? Šypteli ir parieda atgalios. Ką darau aš? Suprantu, kas vyksta, pažiūriu į jį ir išvažiuoju iš kiemo. Ką daro jis? Šypsosi. Ką darau aš? Jaučiuosi puikiai, be vieno pykčio, nes flirtai pažadina gal net labiau, nei rytinė kava. Ypač tokie - iš oro. Oro, kuris kvėpuoja netikėtumais.
2012 m. kovo 3 d., šeštadienis
Pastangos pasistengti
Tokiais rytais, kaip šis, vėl norisi tikėti, kad dabar sapnuoju, o sapne gyvenu iš tikrųjų. Iki tiek pasiekta jau anam gyvenime, kad didžiavausi gebėjimu susivaldyti ir nustoti savininkiškumo! Net prašmėžavo mintelė sapno realybės galvoje - ot, kaip gerai, kad mokymai buvo... pritaikiau, rodos, kritiškiausioje situacijoje :) Ir tada atsibudau. Nes kažkas ruošiasi ženytis ir, suprask, galiu pakonsultuoti apie žiedus. Nu, gal ne apie pačius žiedus, bet apie raštus ant žiedų - tiksliai. Gal ir galiu... Niekad nesusimąsčiau apie tai.
Bet ne apie tai norėjau rašyti. Jau gal savaitė ar daugiau galvoje sukasi mintis - jei užsispiri, jei sieki, tai būtinai ir gauni. Galiu papasakoti ir priešistorę šito ūžimo :)
Žaidėm su lazdelėmis (visai neatsimenu, kaip vadinasi tas žaidimas). Tikslas - paimti lazdelę nepajudinant kitų. Atsirado vienas visai dar tik pačiuose paauglystės pakraščiuose braidantis vaikinas, kuris išsikėlė tikslą - paimti, rodos, nepaimamą lazdelę. Ir bandė. Vis bandė ir bandė. Ir visi aplinkui jam kartojo - žmogau, tai neįmanoma. Bet jis bandė. Kuo baigėsi? Jis pasiekė savo. Atrado būdą. Ir privertė susimąstyti. Kodėl vaikystėje ir paauglystėje mes visi galėjome begalybiškai daug? Kodėl drįsdavome kelti, atrodo, neįveikiamus iššūkius? Kodėl nebijodavome nusivilti? Kodėl dabar atsargiai vertiname situacijas ir, nusprendę, kad rizikos yra per daug, išlemename NEĮMANOMA. Tada nusisukame ir ramiai gyvename. Arba nevisai ramiai - karts nuo karto pagalvojame - o kas būtų, jei būčiau išdrįsęs?...
Pagalvoju ir aš. Ir ne kartais. Ypač aktyviai galvojasi po lazdelių žaidimo. Kiek kartų esu atsitraukusi po minties NEĮMANOMA? Nenoriu atsakyti į šitą klausimą.
Bet ne apie tai norėjau rašyti. Jau gal savaitė ar daugiau galvoje sukasi mintis - jei užsispiri, jei sieki, tai būtinai ir gauni. Galiu papasakoti ir priešistorę šito ūžimo :)
Žaidėm su lazdelėmis (visai neatsimenu, kaip vadinasi tas žaidimas). Tikslas - paimti lazdelę nepajudinant kitų. Atsirado vienas visai dar tik pačiuose paauglystės pakraščiuose braidantis vaikinas, kuris išsikėlė tikslą - paimti, rodos, nepaimamą lazdelę. Ir bandė. Vis bandė ir bandė. Ir visi aplinkui jam kartojo - žmogau, tai neįmanoma. Bet jis bandė. Kuo baigėsi? Jis pasiekė savo. Atrado būdą. Ir privertė susimąstyti. Kodėl vaikystėje ir paauglystėje mes visi galėjome begalybiškai daug? Kodėl drįsdavome kelti, atrodo, neįveikiamus iššūkius? Kodėl nebijodavome nusivilti? Kodėl dabar atsargiai vertiname situacijas ir, nusprendę, kad rizikos yra per daug, išlemename NEĮMANOMA. Tada nusisukame ir ramiai gyvename. Arba nevisai ramiai - karts nuo karto pagalvojame - o kas būtų, jei būčiau išdrįsęs?...
Pagalvoju ir aš. Ir ne kartais. Ypač aktyviai galvojasi po lazdelių žaidimo. Kiek kartų esu atsitraukusi po minties NEĮMANOMA? Nenoriu atsakyti į šitą klausimą.
2012 m. vasario 18 d., šeštadienis
Klausk Vidinės Moters. Arba trumpas pokalbis paryčiais.
- Juk įžeidimas ir yra įžeidimas? Net jei tam ieškoma, atseit, kažkokių neįžeidiminių formų?
- Taip.
- Juk įžeidinėjame žmones, kurių negerbiame arba bent jau nelabai mėgstame?
- Taip. Sakyčiau, labiau kai negerbiame.
- Juk įsižeisti buvo ne isterinis sprendimas?
- Tikrai ne. Juolab, kad apie tai jau buvo kalbėta net ne kelis kartus.
- Ar kalbėti apie tai dar kartą?
- O kam? Juk nesiklauso. Vadinasi - neįdomu.
- Maniau, kad tai vadinasi draugystė...
- Jei tai draugystė, tada labai jau iškreiptos formos.
- Ką daryti, kad pasibaigtų įžeidinėjimai?
- Paprasta. Nebesusitikti nei gyvai, nei virtualiai. O jei korta lemia susitikimą, šalintis ir elgtis niekaip.
- Kodėl vyrai įžeidinėja?
- Vyrai neįžeidinėja. Įžeidinėja nesuaugę vyrai.
- ...
- Negi pirmą kartą? O be to, negi kas stūmė/liepė/skatino/kvietė? Pati gi. Bet..... ach, brangi, tai praeis - taip kaip šaltosios žiemos praeina.
Sapnavau batus. Daug batų. Gražių gražiausių. Tokių, kad manosios batų dėžės, girdžiu, rauda pasikūkčiodamos tokias šiurenas savyje laikydamos. Ėch, batai, batai... kada? Kad jūs žinotumėt, kaip aš laukiu, kada tas sapnas materializuosis su visai nebatine prasme. Taip, kaip išaiškinta buvo...
2012 m. sausio 15 d., sekmadienis
Pirmadienis
Reikia tik vieno savaitgalio su pamečiau skaičių filmų, stebinančių ir stebinančiai ryškių sapnų, suveltų plaukų, medaus, begėdiškai ilgo miego, mamos maisto ir absoliučiausio niekur nėjimo, kad žiemą pasijustum kaip saulėtą pavasarį su vidurvasario kaitra ir ramunėmis. Reikia vieno tokio savaitgalio su visais aukščiau išvardintais elementais, kad iš naujo patikėtum, kad pasakos yra realiais faktais paremtos istorijos. Ir, taip, galite mane vadinti beviltiškai nupezusia romantike, bet vėl iš naujo žinau, kad kažkada, kažkur, gal net vienoj karalystėj yra Laimės debesys, Džiaugsmo šaltiniai, princai, žirgai, karūnos, dailios suknelės ir Jausmas iš didžiosios Jė, bet jokiu būdu ne Jot :)
Aleliuja.
Tebūnie pirmadienis su Jausmu, su svajone, su noru, kad ir, atrodytų, nerealiausiu iš visų, kokius tik įmanoma sugalvoti. Ir... kava.
Aleliuja.
Tebūnie pirmadienis su Jausmu, su svajone, su noru, kad ir, atrodytų, nerealiausiu iš visų, kokius tik įmanoma sugalvoti. Ir... kava.
2012 m. sausio 14 d., šeštadienis
Smilgos ant kalno
Jau praėjo visa diena, vakaras ir pusė nakties nuo to laiko, kai atsibudau. Bet jausmas iš po sapno - va, kiurkso šalia. Keistas sapnas. Su keistais žmonėmis. Dauguma iš jų - nematyti. Dialogai, klausimai ir atsakymai. Ryškut ryškutėliausiai. Intonacijos, balsai, tembrai, garsai, muzika - lyg tai vyko prieš valandą ir realybėje. Net ledų skonį prisimenu. Ir kvapą, ir spalvą. Tarkim, kad čia tik dėl pilnaties. Ir, tikiuosi, tai nereiškia, kad ateina tas etapas, kai juodai nesinori atsibusti ryte, o tik įžengus pro duris vakare, norisi iškart keliauti į lovą/sapną. Kai tikrosios dienos išbuvimai staigia nusibraukia, kaip absoliučiai neypatingi, o skubama į tą kitą paralelinį gyvenimą, kur ryšku. Kodėl taip būna? Nežinau. atsakomybės stoka, baimė įsipareigoti, lialialia... nesuaugėliškumas. Žinau, žinau, žinau. Bet jei tai nesikeičia, gal tai yra tiesiog būdo bruožai?
Vakar (o gal jau užvakar) sėdėjau pas draugę ant sofutės ir nuvingiavo pokalbis link to laikotarpio, kai jau nebe vaikystė, bet dar ir ne paauglystė. Žinot, kas tada buvo geriausia? Ko dabar jau nebėra? Nebėra to laiko ir jausmo, kai buvo gera tiesiog būti. Prisimenu vasaras, kai gulėdavom su draugeliu ant kalno tarp smilgų ir kalbėdavom. Neįsivaizduoju apie ką. Apie debesis gal. Tikrai ne globaliom temom. Ir viiisiškai nerūpėjo, kas ir kaip bus rytoj. Neįdomu buvo, kas bus, kai baigsis vasara. Nekildavo mintis - ar tai JIS? Kaip ten bus po metų. Jokių planų, jokių ateičių. Būdavau sau... tik debesys plaukė ir smilgos lingavo. O dabar? Kaip būna dabar, labai taikliai draugė pasakė: susitikimas ir tada jau iškart - ko čia lauki, staigiai staigiai, bučiniai, seksas, veselė, vaikai. O kur dingo tas laikas tarp smilgų? Kai buvo gera tiesiog būti...
Vakar (o gal jau užvakar) sėdėjau pas draugę ant sofutės ir nuvingiavo pokalbis link to laikotarpio, kai jau nebe vaikystė, bet dar ir ne paauglystė. Žinot, kas tada buvo geriausia? Ko dabar jau nebėra? Nebėra to laiko ir jausmo, kai buvo gera tiesiog būti. Prisimenu vasaras, kai gulėdavom su draugeliu ant kalno tarp smilgų ir kalbėdavom. Neįsivaizduoju apie ką. Apie debesis gal. Tikrai ne globaliom temom. Ir viiisiškai nerūpėjo, kas ir kaip bus rytoj. Neįdomu buvo, kas bus, kai baigsis vasara. Nekildavo mintis - ar tai JIS? Kaip ten bus po metų. Jokių planų, jokių ateičių. Būdavau sau... tik debesys plaukė ir smilgos lingavo. O dabar? Kaip būna dabar, labai taikliai draugė pasakė: susitikimas ir tada jau iškart - ko čia lauki, staigiai staigiai, bučiniai, seksas, veselė, vaikai. O kur dingo tas laikas tarp smilgų? Kai buvo gera tiesiog būti...
2011 m. gruodžio 28 d., trečiadienis
***
Ne mano visai. Bet geras. Tikslus toks.
Tavo mylimoji yra ragana.
Ji sėdi po raudona musmire
ir žiūri į vieną tašką.
Ji įsipjovė pirštą,
kad tau skaudėtų,
apsibintavo galvą,
norėdama nubausti tave,
ji nėra fotogeniška,
kad nuotraukose tu
atrodytum gražiau,
ji tyli ir neatsako į klausimus,
nes yra labai užsiėmusi –
ji myli,
ji renka viską, ką randa gatvėje,
nes galvoja, kad tai tu pametei,
ir nuolatos ką nors pameta,
kad tu surastum,
ji skolinasi viską iš visų,
nes nori gražinti tau,
ji viską pamiršta,
nes nori, kad tu primintum,
ji painioja tavo vardą su kitų,
nes nori, kad dar kartą
pakartotum savąjį,
ji numezgė tau megztinį
su šešiom rankovėm,
kad stipriau apkabintum,
naktimis ji miega,
kad į ją žiūrėtum,
ji yra arti,
nes yra trumparegė,
o kai išeina į tolį,
visada pasiklysta,
tada atsisėda po raudona
musmire ir laukia, kol surasi,
taip ryškiai ir kantriai laukia,
o skruzdėlė keliauja
nuo pado iki smilkinio
ir atgal jau kokį šeštą
kartą.
***
Viskas turi priežastį. Viskas turi pasėkmę. Viskas turi išgyvenimą. Viskas turi išjautimą. Viskas yra čia. Visko nėra ten, kur pirmyn bus ir atgal buvo.
Noriu pas būrėją.
Tavo mylimoji yra ragana.
Ji sėdi po raudona musmire
ir žiūri į vieną tašką.
Ji įsipjovė pirštą,
kad tau skaudėtų,
apsibintavo galvą,
norėdama nubausti tave,
ji nėra fotogeniška,
kad nuotraukose tu
atrodytum gražiau,
ji tyli ir neatsako į klausimus,
nes yra labai užsiėmusi –
ji myli,
ji renka viską, ką randa gatvėje,
nes galvoja, kad tai tu pametei,
ir nuolatos ką nors pameta,
kad tu surastum,
ji skolinasi viską iš visų,
nes nori gražinti tau,
ji viską pamiršta,
nes nori, kad tu primintum,
ji painioja tavo vardą su kitų,
nes nori, kad dar kartą
pakartotum savąjį,
ji numezgė tau megztinį
su šešiom rankovėm,
kad stipriau apkabintum,
naktimis ji miega,
kad į ją žiūrėtum,
ji yra arti,
nes yra trumparegė,
o kai išeina į tolį,
visada pasiklysta,
tada atsisėda po raudona
musmire ir laukia, kol surasi,
taip ryškiai ir kantriai laukia,
o skruzdėlė keliauja
nuo pado iki smilkinio
ir atgal jau kokį šeštą
kartą.
***
Viskas turi priežastį. Viskas turi pasėkmę. Viskas turi išgyvenimą. Viskas turi išjautimą. Viskas yra čia. Visko nėra ten, kur pirmyn bus ir atgal buvo.
Noriu pas būrėją.
2011 m. gruodžio 26 d., pirmadienis
Kai susigalvoji, o iš tikrųjų būna atvirkščiai.
Didžiausias vakarykštis atradimas - mano Kaimynas iš tikrųjų yra KAIMYNĖ :) Ir... miegojom šiąnakt kartu.
Išėjau iš vonios, o Kaimynė patogiai įsitaisiusi lovos kojugaly. Guli prisispaudusi, neatmerkia akių, suprask - miega. Ėėėėėch, kaip gerai žinomas jausmas, kai labai labai nori, kai ryžtiesi, kai padarai ir lauki įvertinimo.... O taip baisu būna, kad sustingsti ir užsimerki net. Labai jausmelis toks įsimintinas. Ir išgyventas. Ir ne kartą. Gal čia ir naujai užgimęs moteriškas solidarumas, gal šiaip... šventinės nuotaikos, gal gaila, kad per šventes ji viena pati lauke klajojo, kol neužmatė manęs naktį grįžtančios ir neatlėkė miaukdama gailiai. Nežinau kas, bet leidau jai taip pasilikti. Nes būdama jos vietoj, labai šito būčiau troškusi :)
Iš ko dar nusprendžiau, kad su Kaimyne turim panašių pajautimų? Įsitaisė jinai mano lovos pusėj. Bet kad ir kaip dažniau miegočiau savo pusėj, karts nuo karto pamiegu ir kitoj. Ne bėda, kaip sako Sigis :)
Beje, visai ne per seniausiai sužinojau, kad jos vardas yra Marusia :)))) Tikrasis šeimininkas ją taip kvietė. Tačiau mano namuose jinai šito vardo neturės. Kieno vežimas, to ir muzika, taip sakant. Pas mane ji ir toliau bus kaip buvusi - Kaimynė, kuri labiausiai mėgsta stintas, nors valgo viską :)
Išėjau iš vonios, o Kaimynė patogiai įsitaisiusi lovos kojugaly. Guli prisispaudusi, neatmerkia akių, suprask - miega. Ėėėėėch, kaip gerai žinomas jausmas, kai labai labai nori, kai ryžtiesi, kai padarai ir lauki įvertinimo.... O taip baisu būna, kad sustingsti ir užsimerki net. Labai jausmelis toks įsimintinas. Ir išgyventas. Ir ne kartą. Gal čia ir naujai užgimęs moteriškas solidarumas, gal šiaip... šventinės nuotaikos, gal gaila, kad per šventes ji viena pati lauke klajojo, kol neužmatė manęs naktį grįžtančios ir neatlėkė miaukdama gailiai. Nežinau kas, bet leidau jai taip pasilikti. Nes būdama jos vietoj, labai šito būčiau troškusi :)
Iš ko dar nusprendžiau, kad su Kaimyne turim panašių pajautimų? Įsitaisė jinai mano lovos pusėj. Bet kad ir kaip dažniau miegočiau savo pusėj, karts nuo karto pamiegu ir kitoj. Ne bėda, kaip sako Sigis :)
Beje, visai ne per seniausiai sužinojau, kad jos vardas yra Marusia :)))) Tikrasis šeimininkas ją taip kvietė. Tačiau mano namuose jinai šito vardo neturės. Kieno vežimas, to ir muzika, taip sakant. Pas mane ji ir toliau bus kaip buvusi - Kaimynė, kuri labiausiai mėgsta stintas, nors valgo viską :)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)


