Modelis - kodėl? su vaniline kava

Ėėėėėch, sekmadienis... Rytas, kai galima keltis be žadintuvo arba nesiketi visai. Rytas, kai galima visai neskubant siurbti vanile gardintą kavą. Rytas, kuris iš tikrųjų yra jau diena, bet tai jo rytiškumo išvis nekeičia. Galiu tai sau leisti sekmadieniais. O žinau, kas sau to leisti negali. Kodėl? Nes reik gaminti pusryčius, skalbti, tvarkyti, dirbti ir dar kartą dirbti. Kai suvedu galus... taip išeina, kad vyrui ir jo vaikams. Nes aš, be vyro ir vaikų, galiu kimarinti tiesiogine ta žodžio prasme. O ji, su vyru ir vaikais jo, to sau leisti negali. Kaip baisu, kai pagalvoji...

Bet ji, kai kalbam, dažniausiai sako, kad gerai yra. Viskas gerai. Stipri Motera, nieko nepaknisi. Tik kartais, kai jau, matyt, visko yra per daug, pasisako ji ir kitų kampų, kai kalbam. Ji dirba trijuose darbuose. Fiziškai tai nelabai įmanoma, bet ji kažkaip dar tempia. Jis dirba irgi daug. Bet toli gražu ne visas ir net ne pusė jo darbo yra mokama. Darbas savo malonumui. Gal ir faina... aišku, ka faina, bet tik iš ko gyventi???

Bet čia darbai už kuriuos mokama. O buitis gi dar yra... Kai pasidarbuoji trijuose darbuose, šutini staigiai į parduotuvę, perki tašę maisto ir varai į viešąjį transportą. Tada grūdiesi pusę ar daugiau valandos iki kol grįžti namo. O grįžus tavęs jau laukia. Neplauti indai, suversta virtuvė ir akis išpūtęs vyras su visais vaikais - valgyti, valgyti, valgyti!!! Kąąą gi... nusispiri batus ir tep tep į virtuvę. Dirbti.  Ir kai jau ateina sekmadienis - vanilinės kavos ir kimiranimo metas - reikia dirbti. Triūsikai su rankšluosčiais, dulkių gaudymas, užuolaidų plautynės ir be ga lo.... Sakysit - o ką vyras, kodėl negali vakarienės pagaminti, jei jau tupi namuose nuo pietų? Ot, negali. Baisiai užimtas supersvarbios informacijos paieškomis internete. Arba muzikos. Arba straipsnio. Arba už visus pinigus ir dar skolon nuperka kokį diiiiiiidelį, labai brangų daiktą. Jį padeda į kampą ir pradeda naują procesą. Tai apie kokias vakarienes čia kalbat? 

Baisus dalyks ta Meilė. Jauti, kad nyksti, bet išeiti be vieno šanso. Verki, kad nepameni, kada buvai kirpykloje, kada paskutinį kartą lakavaisi nagus ar miegojai 8 valandas, o vistiek - būni sau ir kad nors tu ką.

Kai jau visai visai sunkus metas užslenka, pasiguodžiam, kad darbas žmogų puošia. Nu tai ką... nušiurusiais plaukais, bet užtad žiauriai puošni :) Juokas pro ašaras, aišku. Bet ji taip gyvena. O aš toliau nesuprantu - kodėl?

Ėėėėch... visus tokius gyvenimus lengva ranka nurašau ant Meilės. Nes nerandu nei protingo, nei kvailo paaiškinimo. Tfu tfu tfu... neduok tu nedavęs tokios Meilės. Labai tikiuosi, kad tų meilių visokių būn.... Labai tikiuosi, kad abu parduotume savo aukso žiedus dėl viens kito ir abu vaduotume viens kitą iš vainų. Nors manęs tai gal net ir neimtų į vainą...

Trečias modelis. Gyvenimo tempai arba kaip tūliko nebuvimas išgelbėjo.

Šįkart apie save.
Buvau įpuolusi į žaidimus poromis. Pradžioje gi buvo - oooo.... motociklai, šalmai, važinėjimai... vėjai tik švilpia, tik burzgia viskas aplink. Romaaaantika, kitaip ir nepasakysi. Bet čia pradžioje. O tada praėjo laiko. 
Dirbau, kaip daba pamenu, darbą, kur bėgom, kur karštyje. Tad visai džiaugiausi, kad gyvenam per atstumą. Atvažiuodavo jis. Aš lėkdavau keturlinka - kad spėčiau išsiplauti iš plaukų aliejų, kad pataisyčiau maisto iš aštuoniolikos patiekalų, kad visi patiekalai būtų tobuli. O kur dar visokios prisegamos kojinės ir kiti viliokiški atributai beigi gudrybės... Žodžiu, darbo pasiruošiminio - iki ausų. Bet spėdavau... (dabar tai nebelabai įsivaizduoju - kaip?)
Mano princas gi atvykdavo į pasimatymus ant plieninio žirgelio. Ir... deja, deja, pavaręs. Labai. Nelabai matydavo tų kojinių - nebent pati primygtinai parodydavau. Sulapnojęs delikatesus, atsistodavo ir... lėtai nupėdendavo į kambarį, kur krisdavo į lovą. Tada bandydavau klausti - ar skanu, ar kaip čia. Atsakymą gaudavau visada vieną: "Valgyti galima." Šitas tai smeigdavo kiaurai. Išmušdavo ir... užpūtusi visas kruopščiai sudėliotas žvakeles, išsiskalbusi indus, nueidavau su savo visiškai neveiksniais viliokiškais atributais beigi gudrybėmis irgi į kambarį. Pažiūrėti diskaverio. Kartais eidavome į barą. Kur reikėdavo knapsoti. Be veiksmo. Kartais nutempdavau į folklorinių šokių vakarones, ko, aišku, paskui didžiai gailėdavausi, nes pareidavau numindytomis kojomis ir sočiai prisižiūrėjusi nelaimingo veido išraiškų. Kartais važiuodavome į festivalius. Jis - pabūti, aš - dirbti. Nejučia pradėjau jaustis, kad turiu visiškai neveiksnų kūdikėlį, kurį kaskart reikėdavo: aprengti, užrišti batus, nunešti į mašiną, pasodinti, nuvežti į, sakykim, festivalį, tada ištraukti jį lauk, staigiai pastatyti palapinę, įrengti guolį, pamaitinti, nuvesti pažieti muzikos, atidžiai stebėti, ar nepavargo, tada parvesti atgal, nurengti, paguldyti į lovą, apklostyti, pačiūčiuoti, pamigdyti, žiūrėti, kad nesušaltų... Bet ką jūs manote? Tempiau kaip arklys dantis sukandusi. Kodėl? O ka nežinau.
Tada buvo net nuspręsta gyventi kartu. Aš mečiau darbą, įsidarbinau kaime. Gyvenau pas tėvus (oooo, šito tai nenoriu net prisiminti). Važinėjau ir... LAUKIAU. Laukiau, kol bus sutvarkyta jo lūšnelė. Nes gyventi be tualeto namie - kategoriškai atsisakiau. Tikrai nemačiau savęs bėgančios vidurnaktį per pūgą į lauko tualetą. Be šansų.
Taigi... laukiau. Daugiau nei metus. Investavau visas savo santaupas. Rinkau plyteles ir grindis, tapetus ir... laukiau. O galo nesimatė. Tiksliau - nesimatė net pradžios. Pykau. Žliumbiau naktimis. Tada vėl pykau iki kol klaktelėjo vieną dieną.
Nusprendžiau, kad nebegaliu daugiau taip. Susiradau butą, išsikrausčiau iš tėvų namų ir nebeatsakinėjau jam į žinutes. Laukiau, kol pastebės žmogus, kad kažkas ne taip. Pastebėjo po dviejų savaičių.
Dabar jau galiu pasakyti, kaip ir mano senelė vis dar kartais man pasako - tai buvo didžiausia laimė gyvenime, kad neatsirado joks vaikelis, kad neapsigyvenau tam kaime, kad laiku klaktelėjo. Net neabejoju, kad kažkur šiuo metu ar gal da po kokių metų jau vyktų skyrybų procesas.

Kai vis dar karts nuo karto paanalizuoju - kame gi šaknis visa ko, randu tik vieną atsakymą: mes skirtingai matėm erdvę ir dar skirtingiau suvokėm laiką. Jam trys mėnesiai - kas čia tėra, o man - pasiusk, kokio ilgumo, juk ketvirtadalis metų!!! Jis dažnai apie save sakydavo - mano galva debesyse, o kojos ant ledo. Aš gi kaip dabar, taip ir tada, save matau labai stabiliai stovinčią ant tvirtos žemės. Gal net su kažkokiomis įaugusiomis šaknimis. Kaip tos tokios sveikos, didelės liepos kur plačiais vainikais būna. Debesys, aišku, praplaukia, bet iš esmės - galva giedroj erdvėj. Tik dėl to nieko nepavyko. Nes... nes ir negalėjo pavykti.

Untras modelis. Konkurencija.

Turiu draugą. Jei tą likutį bendravimo da galima draugyste vadinti. Nesiplėsiu. Neverta dėmesio. Žodžiu - turiu pažįstamą žmogų, kuris vis nuolat susiranda... daba sėdžiu suglumusi ir... nu, negaliu aš jų Moterimis pavadinti. Sakykim, susiranda Moteriškos Lyties Atstoves (toliau - MLA) pragyvenimui.
Kad jisai nėra gyvenimo deimantas, tai šitą jau žinau. Kotletai turi būti kaip jo mamos, nes tik tie yr skaniausi. Bulvės turi būti išvirtos lygiai prieš jam grįžtant iš darbo. Ir šiaip, jei dabar jam kažko norisi, vadinasi, taip ir turi būti. Nors savo, sakykim, diktatą moka jis pridengti sakydamas: "Bet tai faina būtų, kad ten ir da kažkur nuvažiuotume, o tada padarytume taip, o iš ten da kažkur kitur ir tada jau taip ir anaip. Žodžiu - gauni paruoštą planą ir belieka tik vykdyti :) Bet ir dar ne apie tai.
Susiranda jis tą MLA, dažniausiai metams. Bet jau tokias, kad.... nu, tokias... pilkas. Be ugnies. Be šarmo. Be spindulių. Tokias pilkas, ramias, paklusnias. Kokias nors su rūžava maike arba daugybe auskarų, kurie tik ir skamba, nes viduj - kaip tuščioj butelkoj. Pats gi tuo metu yra baaaisiai charizmatiškas, dramatiškas ir, nieko nepasakysi, turi ugnies. Tik kartais pro šoną iš didelių užmačių nueina.
Ir visad scenarijus tas pats. Metai. Maksimum. Nes pilkosios MLA neatlaiko ir pabėga. O toliau ašarų pakalnės, liūdesiai, begalybinis savęs gailestis ir, nu, neįsivaizduojamai... tokie debesys, kad geriau bėgti neatsisukant, nes visi bandymai padėti ir sudraskomi į skutelius. Žodžiu - reabilitacija vienumoje.
Po šitos stadijos užsisuka naujas ratas ir........... atvemta žabtai pamačius, jog pareina vėl su kokia nors bespalve MLA...

Visaip varčiau, pro visokius kampus žiūrėjau.... bet galvojasi tik vienaip - matyt, nepakankamai tos ugnies. Arba ugnis tik paviršinė. Tik parodomoji. arba kažkokia nesuprantama konkurencija. Arba negalėjimas būti ant vieno laipto su Moterim. Arba..... arba baimė, kad Moteris gali jo parodomąją ugnį ir užgesinti :) Nu, nes, žinot gi... kiek daug galima šilumos gauti iš butaforijos???
Ar su šituo gyvenčiau aš? Bekompromisiai - NE. Jei žmogus, vargiai ką išmanantis saldumyninėje sferoje, kritikuoja mano pyragus... be abejo, prisidengdamas: "bet čia tik patarimas"; arba leidžia sau aiškinti, kur važiuoti nuo gimimo užaugtam mieste, kai už vairo sėdžiu aš... ooooi, žiežirbos į visas puses skraido... O mintyse dūzgia dūzgimai - kas vyksta? kas daros? Ir niekaip kitaip neišgalvoju - konkuruoja jis su manim. O su konkurentais gyventi šeimoje... nežinau, kaip jums, bet man atrodo - neįmanoma.

Mintis su šluota. Pirmas modelis.

Šįryt, beplaunant iškraustyto savanorio buto grindis (kiaulė - susižeidė koją (aišku, kad tyčia :) ) ir nebebuvo kaip pririesti išsivalyti normaliai, bet ne apie tai...)... taigi, besidarbuojant su šluota, atėjo į galvą šiek tiek minčių. Apie modelius.
Modelis numeris vienas:
Turiu draugę. Jinai turi būsimą vyrą. Jau taip visai būsimą. Tas, be abejo, yra gerai. Ir aš kuo nuoširdžiausiai linkiu jiems pasiveselinti kuo greičiau ir kuo įspūdingiau. Bet. Yra toks vienas niuansas - jinai visame kame turi jam pritarti. Visais įmanomais ir neįmanomais būdais laikinti visus pasisakymus, o juo labiau nuotraukas, Feisbuke. Turi aikčioti ir visaip kaip gėrėtis, grožėtis, girti beigi liaupsinti. Viską. Jį. Jo aplinką. Jo draugus. Mašinos pakeistą glušą. Pasisekimus darbe. Atseit genealias idėjas. Ir taip kasdien, ir taip be galo...

Dar pradžioje, kai jie dar nebuvo beveik vedę, kalbėdavomės ne kartą. Vis klausdavau - o Tau šitai priimtina? Patogu? Nepavargsti rodyti tą tokį hiperdomėjimąsi. Sakydavo, kad pavargsta. Kartais. Bet paskui, matyt, sustiprėjo ir nebepavargsta. Sakosi esanti laiminga. Ir net labai. Neturi didelių svajonių anei įgeidžių. Neturi tikslų, išskyrus gal tą vieną - tobulai pagaminti Kievo kotletą.
Aš gi manau, kad įprato. Taip paprasčiau. Jokių barnių. Vyras laimingas. Jinai tada irgi laiminga. O ką čia reiškia pasakyti - nu, bet matai, kaaaaip Tu čia taip gudriai sugalvojai... ėmei, va, ir pamatei, kad prakiuro glušas. Oho, bet tai Tu šaunuolis. Tu pats nuostabiausias... Ir taip čiauškėdama greitai greitai paduodi garuojantį kotletą, paglostai, kol pavalgo, tada palydi ant sofos ir leidi pažiūrėti televizorių. Vis laiks nuo laiko pakalbėdama apie neišpasakytą jo nuostabybę.
Ar aš taip galėčiau? Teoriškai - laisviausiai. Praktiškai - be šansų. Jausčiaus, lyg namuose kokį durneliuką auginčiau. Arba vaikelį, kuriam kiekvienas pirstelėjimas yra pasaulinės svarbos įvykis. Įdomu, kiek ilgai taip išgyvenčiau? Gal valandą. Maksimum.
Žiūrėdama iš savo varpinės, šiam modeliui dedu minusą, o draugės jau nebesuprantu. Ir beveik nebebendraujam, tiesą pasakius, nes negaliu klausytis - lialialialialia... kokie gražūs triūsikų apvadėliai arba kaip faina, kaip faina - Tavo grindys nevalytos, bet vis tiek labai faina. Ir dar man iš varpinės matosi, kad jų vaikai garantuotai bus mano, kaip jaunimo darbuotojos, klientai.

...kaipo kvietkeliai

Atsibudau šiandien su nutirpusia ranka ir mintimi apie vyrus. Jei vyras į gyvenimą įkrenta staigiai, tai staigiai ir iškrenta laukan. O kai įkrenta pamažu, tai kapstosi ten ilgiausiai. Metų metus. Kartais stipriau spurda, kartais nurimsta pusmečiui ar metams - pamiega, matyt. Besikapstydami tuos metų metus, įvairiai jie gyvena. Susiranda moterį vieną ar keletą, manydami, matyt, kad jos gali užpildyti vakuumuojančią ertmę. Kiti dirba darbus nepamiršdami reguliariai pasimurkdyti dideliuose kiekiuose alkoholio. Bet žinia tik, kad laikas nuo laiko susikerta mūsų keliai realybėje. Ir... kas tada, klausiat? O tada jie pabando, pakalbina, kartais dar paklomplimentina, kits dar pasvaigena apie ateities planus su sodybėlėm ir pramonine vaikų gamyba, bet VISI galų gale supanikuoja ir raitydami kulnus neria atgal į urvus. Arba krūmus. Žiūrint, kur tuo metu saugiau matosi. Ir tūnoja sau toliau. Arba iškrenta.
Nesuvokiu - koks tas modelis turi būti? Aš, be abejo, galėčiau imti viską į savo rankas. Tikiu, kad ir pasiimčiau, ką sugalvojusi. Bet tai jaučiasi per visur, kad kreivai yra šitaip. Tai ar būsiu laimėje, žinodama, ka, štai, pasiėmiau vyrą ir galiu gyventi.  Jisai tuo ėmimo metu gi kaip koks liaulelis bestuburis seile nutįsusia buvo ir net nesipriešino :)

Neeee... ne taip matau pasaulį su modeliais. Vyras turi imti ir užbaigti, jei jau turėjo drąsos prabilti. Jei jau susipančiojo keliai ant susitikimo. Aaaai, tik jau nepradėkit čia daba puolimų - kodėl turi, kodėl vyras, lygios galimybės, be be be... Nieko nelygios. Vyras turi. Toks mano modelis. Jei neatitinka modeliai, vadinasi, neatitinka ir gyvenimai. Da gali horoskopai neatitikti. Sakė vieną kartą taip Žmogus. Nu, o ką ten daug pagyvensi su neatitikmeniu? Nei pašoksi, nei padainuosi, nei pasijuoksi, nei gyvenimo pagyvensi...

Taip, va, ir žingsniuoju per su gyvenimu. Vyrus karts nuo karto sankryžose sutikdama. Bet tai va. Tik vadinasi jie taip. Iš tikrųjų - dailūs, padobni kaipo kvietkeliai su polinkiu slėptis, su įgūdžiais bėgti neatsigręžiant, su kompetencijom nekalbėti, nekalbinti, neįsipareigoti.