Buvau įpuolusi į žaidimus poromis. Pradžioje gi buvo - oooo.... motociklai, šalmai, važinėjimai... vėjai tik švilpia, tik burzgia viskas aplink. Romaaaantika, kitaip ir nepasakysi. Bet čia pradžioje. O tada praėjo laiko.
Dirbau, kaip daba pamenu, darbą, kur bėgom, kur karštyje. Tad visai džiaugiausi, kad gyvenam per atstumą. Atvažiuodavo jis. Aš lėkdavau keturlinka - kad spėčiau išsiplauti iš plaukų aliejų, kad pataisyčiau maisto iš aštuoniolikos patiekalų, kad visi patiekalai būtų tobuli. O kur dar visokios prisegamos kojinės ir kiti viliokiški atributai beigi gudrybės... Žodžiu, darbo pasiruošiminio - iki ausų. Bet spėdavau... (dabar tai nebelabai įsivaizduoju - kaip?)
Mano princas gi atvykdavo į pasimatymus ant plieninio žirgelio. Ir... deja, deja, pavaręs. Labai. Nelabai matydavo tų kojinių - nebent pati primygtinai parodydavau. Sulapnojęs delikatesus, atsistodavo ir... lėtai nupėdendavo į kambarį, kur krisdavo į lovą. Tada bandydavau klausti - ar skanu, ar kaip čia. Atsakymą gaudavau visada vieną: "Valgyti galima." Šitas tai smeigdavo kiaurai. Išmušdavo ir... užpūtusi visas kruopščiai sudėliotas žvakeles, išsiskalbusi indus, nueidavau su savo visiškai neveiksniais viliokiškais atributais beigi gudrybėmis irgi į kambarį. Pažiūrėti diskaverio. Kartais eidavome į barą. Kur reikėdavo knapsoti. Be veiksmo. Kartais nutempdavau į folklorinių šokių vakarones, ko, aišku, paskui didžiai gailėdavausi, nes pareidavau numindytomis kojomis ir sočiai prisižiūrėjusi nelaimingo veido išraiškų. Kartais važiuodavome į festivalius. Jis - pabūti, aš - dirbti. Nejučia pradėjau jaustis, kad turiu visiškai neveiksnų kūdikėlį, kurį kaskart reikėdavo: aprengti, užrišti batus, nunešti į mašiną, pasodinti, nuvežti į, sakykim, festivalį, tada ištraukti jį lauk, staigiai pastatyti palapinę, įrengti guolį, pamaitinti, nuvesti pažieti muzikos, atidžiai stebėti, ar nepavargo, tada parvesti atgal, nurengti, paguldyti į lovą, apklostyti, pačiūčiuoti, pamigdyti, žiūrėti, kad nesušaltų... Bet ką jūs manote? Tempiau kaip arklys dantis sukandusi. Kodėl? O ka nežinau.
Tada buvo net nuspręsta gyventi kartu. Aš mečiau darbą, įsidarbinau kaime. Gyvenau pas tėvus (oooo, šito tai nenoriu net prisiminti). Važinėjau ir... LAUKIAU. Laukiau, kol bus sutvarkyta jo lūšnelė. Nes gyventi be tualeto namie - kategoriškai atsisakiau. Tikrai nemačiau savęs bėgančios vidurnaktį per pūgą į lauko tualetą. Be šansų.
Taigi... laukiau. Daugiau nei metus. Investavau visas savo santaupas. Rinkau plyteles ir grindis, tapetus ir... laukiau. O galo nesimatė. Tiksliau - nesimatė net pradžios. Pykau. Žliumbiau naktimis. Tada vėl pykau iki kol klaktelėjo vieną dieną.
Nusprendžiau, kad nebegaliu daugiau taip. Susiradau butą, išsikrausčiau iš tėvų namų ir nebeatsakinėjau jam į žinutes. Laukiau, kol pastebės žmogus, kad kažkas ne taip. Pastebėjo po dviejų savaičių.
Dabar jau galiu pasakyti, kaip ir mano senelė vis dar kartais man pasako - tai buvo didžiausia laimė gyvenime, kad neatsirado joks vaikelis, kad neapsigyvenau tam kaime, kad laiku klaktelėjo. Net neabejoju, kad kažkur šiuo metu ar gal da po kokių metų jau vyktų skyrybų procesas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą