Kad jisai nėra gyvenimo deimantas, tai šitą jau žinau. Kotletai turi būti kaip jo mamos, nes tik tie yr skaniausi. Bulvės turi būti išvirtos lygiai prieš jam grįžtant iš darbo. Ir šiaip, jei dabar jam kažko norisi, vadinasi, taip ir turi būti. Nors savo, sakykim, diktatą moka jis pridengti sakydamas: "Bet tai faina būtų, kad ten ir da kažkur nuvažiuotume, o tada padarytume taip, o iš ten da kažkur kitur ir tada jau taip ir anaip. Žodžiu - gauni paruoštą planą ir belieka tik vykdyti :) Bet ir dar ne apie tai.
Susiranda jis tą MLA, dažniausiai metams. Bet jau tokias, kad.... nu, tokias... pilkas. Be ugnies. Be šarmo. Be spindulių. Tokias pilkas, ramias, paklusnias. Kokias nors su rūžava maike arba daugybe auskarų, kurie tik ir skamba, nes viduj - kaip tuščioj butelkoj. Pats gi tuo metu yra baaaisiai charizmatiškas, dramatiškas ir, nieko nepasakysi, turi ugnies. Tik kartais pro šoną iš didelių užmačių nueina.
Ir visad scenarijus tas pats. Metai. Maksimum. Nes pilkosios MLA neatlaiko ir pabėga. O toliau ašarų pakalnės, liūdesiai, begalybinis savęs gailestis ir, nu, neįsivaizduojamai... tokie debesys, kad geriau bėgti neatsisukant, nes visi bandymai padėti ir sudraskomi į skutelius. Žodžiu - reabilitacija vienumoje.
Po šitos stadijos užsisuka naujas ratas ir........... atvemta žabtai pamačius, jog pareina vėl su kokia nors bespalve MLA...
Ar su šituo gyvenčiau aš? Bekompromisiai - NE. Jei žmogus, vargiai ką išmanantis saldumyninėje sferoje, kritikuoja mano pyragus... be abejo, prisidengdamas: "bet čia tik patarimas"; arba leidžia sau aiškinti, kur važiuoti nuo gimimo užaugtam mieste, kai už vairo sėdžiu aš... ooooi, žiežirbos į visas puses skraido... O mintyse dūzgia dūzgimai - kas vyksta? kas daros? Ir niekaip kitaip neišgalvoju - konkuruoja jis su manim. O su konkurentais gyventi šeimoje... nežinau, kaip jums, bet man atrodo - neįmanoma.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą