Mintis su šluota. Pirmas modelis.

Šįryt, beplaunant iškraustyto savanorio buto grindis (kiaulė - susižeidė koją (aišku, kad tyčia :) ) ir nebebuvo kaip pririesti išsivalyti normaliai, bet ne apie tai...)... taigi, besidarbuojant su šluota, atėjo į galvą šiek tiek minčių. Apie modelius.
Modelis numeris vienas:
Turiu draugę. Jinai turi būsimą vyrą. Jau taip visai būsimą. Tas, be abejo, yra gerai. Ir aš kuo nuoširdžiausiai linkiu jiems pasiveselinti kuo greičiau ir kuo įspūdingiau. Bet. Yra toks vienas niuansas - jinai visame kame turi jam pritarti. Visais įmanomais ir neįmanomais būdais laikinti visus pasisakymus, o juo labiau nuotraukas, Feisbuke. Turi aikčioti ir visaip kaip gėrėtis, grožėtis, girti beigi liaupsinti. Viską. Jį. Jo aplinką. Jo draugus. Mašinos pakeistą glušą. Pasisekimus darbe. Atseit genealias idėjas. Ir taip kasdien, ir taip be galo...

Dar pradžioje, kai jie dar nebuvo beveik vedę, kalbėdavomės ne kartą. Vis klausdavau - o Tau šitai priimtina? Patogu? Nepavargsti rodyti tą tokį hiperdomėjimąsi. Sakydavo, kad pavargsta. Kartais. Bet paskui, matyt, sustiprėjo ir nebepavargsta. Sakosi esanti laiminga. Ir net labai. Neturi didelių svajonių anei įgeidžių. Neturi tikslų, išskyrus gal tą vieną - tobulai pagaminti Kievo kotletą.
Aš gi manau, kad įprato. Taip paprasčiau. Jokių barnių. Vyras laimingas. Jinai tada irgi laiminga. O ką čia reiškia pasakyti - nu, bet matai, kaaaaip Tu čia taip gudriai sugalvojai... ėmei, va, ir pamatei, kad prakiuro glušas. Oho, bet tai Tu šaunuolis. Tu pats nuostabiausias... Ir taip čiauškėdama greitai greitai paduodi garuojantį kotletą, paglostai, kol pavalgo, tada palydi ant sofos ir leidi pažiūrėti televizorių. Vis laiks nuo laiko pakalbėdama apie neišpasakytą jo nuostabybę.
Ar aš taip galėčiau? Teoriškai - laisviausiai. Praktiškai - be šansų. Jausčiaus, lyg namuose kokį durneliuką auginčiau. Arba vaikelį, kuriam kiekvienas pirstelėjimas yra pasaulinės svarbos įvykis. Įdomu, kiek ilgai taip išgyvenčiau? Gal valandą. Maksimum.
Žiūrėdama iš savo varpinės, šiam modeliui dedu minusą, o draugės jau nebesuprantu. Ir beveik nebebendraujam, tiesą pasakius, nes negaliu klausytis - lialialialialia... kokie gražūs triūsikų apvadėliai arba kaip faina, kaip faina - Tavo grindys nevalytos, bet vis tiek labai faina. Ir dar man iš varpinės matosi, kad jų vaikai garantuotai bus mano, kaip jaunimo darbuotojos, klientai.