Atidžios ribotumo apžvalgos

Štai, kitą kartą, kai praėjo jau visai emocionaliosios išgyveniminės pagirios, prisėdau su kava apgalvoti visko. Nes apgalvojimas... kaip koks blogas įprotis. Laikas nuo laiko jo reikia. Susidėliojimui.
Bet tai kas per vingiavimas ratais to gyvenimo? Einu einu ir.... BŪTINAI reik sutikti žmogų, kuris yra dar nebrandus, dar negalintis, dar neužaugęs atsakingumui, dar ieškantis nelabai kryptingai. Taip taaaaip, aš viską kuo puikiausiai suprantu, kad susitikimai nevyksta šiaip, be priežasties. Jų, tų žmogiškų gyvenimų susitikimų, reikia. Arba sutiktam žmogui kažką suprasti, atrasti, paaugti, o man - padėti. Arba man - suprasti, atrasti, paaugti, o jam - padėti. Bet tik klausimas toks vienas: o tai ar bus kada toks gyvenime susitikimas, kai lemta bus abiem augti, atrasti, suprasti ir būti? Ir mokytis, ir augti, ir klysti. Pastaruoju metu pradedu jausti nebelygumą kokį tais. Aišku, aš tai galiu - ir padėti, ir patempti, ir pastumti, jei reikia. Bet... negi iš tikrųjų tai ir yra tas mano tikrasis buvimas gyvenime?
Gal ir gerai iš tikrųjų. Tik dar reikia patobulėti nejautrumo puslapiuose. Padėti, pastumti, patraukti, pabūti, bet.... jokio asmeninio jausmo. Tik bendražmogiškoji meilė ir šiluma. Kitu atveju - tie tokie asmeniniai prisirišimai žeidžia. Aaaaišku, suprantu dar ir tai, kad neišgyvenusi sužeidimų, neišmoksiu būti atidi ir ribota (nesugalvojau kito žodžio, į kurį tilptų apibrėžimas: turinti aiškią ribą, iki kiek arti galima leisti žmonėms užeiti). Viena mano gyvenimo seserų sako - bet ar jausi pilnatvę tokiam ribotam buvime? Chm... nežinau. Kol kas, man atrodo, jaučiu. O kaip bus rytoj - nežinau.
Autorė pasilieka sau pilnut pilniausią teisę keisti savo norus ir mintis.

Atsikvėpavimas

Mes neprivalome turėti laiko. Niekam. Mes neprivalome jo leisti. Su niekuo. Nes neprivalome jo dalinti. Niekam. Mums net nereikia būti. Niekur. Tokia grįžau.
Eidama su šviesa dar tikėjausi sukrėtimo. Tokio, kur išpurtys visko daug. Nebuvo. Sutikau Delčią. Pakalbėjom apie dylimą ir dūlėjimą. Laiko. Apie šachmatus. Apie tai, kad jie patys nevaikšto. Juos kažkas perdėlioja. Nenuspėsi kiek laiko bus duota. Kai jau susivoksi situacijoje ir atsipalaidavęs pradėsi jausti supratimą.... būtinai ištiks ėjimas. Neprognozuojamas.
Važiavau virpėdama ir skambėdama nuo į sienas besitrankančių minčių. Grįžau tyli. Be laiko. Ir negaliu atsisakyti - užsipildė ir išskendo ar tik išmirė jos palikdamos tuštumą tylią. Tylu dabar. Ir nėra laiko. Nelabai suprantu, ar plaka dar. Nes taip tylu. Bet tyla yra gerai. Tyloj būti ramu. Tyloj nereikia jaudintis. Galvoti tyloj nereikia. Tyloj galima tik būti nejudant. Ir laikas čia išvis nei prie ko.

http://www.youtube.com/watch?v=Ndv9ecwOpjk

Mėlynių pyragas

Atsiguliau miegoti ir vėl atsikėliau. Pamačiau. Užsimerkiau ir pamačiau, kaip mes pyragą kepėm. Visai dar nesenai. Su skirtingais lūkesčiais, bet kepėm. Nors ne. Nespėjom. Tik ruošėmės kepti. Bet apie viską iš pradžių.
Pirmiausia buvo žvilgsnis. Su gausa abejonių, nesaugumo, baimių. Tačiau toks iš vėžių normalumo mušantis stabilus žvilgsnis. Paėmėm jį už miltus.
Tada atsirado pokalbių. Ooooo... analizės su interpretacijomis. Analizės be interpretacijų. Atvejų analizės ir aptarimai. Aiškumo paieškos. Šiaip plepalai. Šiaip juokas ir vėl plepalai su pabaisingomis istorijomis apie po miškus vaikštinėjančius baltus vaikelius. Visą tai naudojom kaip sviestą.
Pridėjom dar susitikimų. Vietoj kiaušinių. Kiekvieną susitikimą prakrapštydavom lukštelį ir nirdavom gilyn gilyn iki centro. Kur laikas sustodavo. Kur šypsodavomės arba tylėdavom. Su adijalais ir arbatomis. Su miško ir ežero paribiais.
Mmmm... ko dar dėti norėjom? Gal cukraus? Vardan saldumo. Tiek kiek reikia. Nei daugiau, nei mažiau. Cukrus buvo tas paprastasis buvimas šalia. Tas paprastasis kvėpavimas šalia. Tas paprastasis laikymas už rankos. Dar ėjimas į sapnus. Jautimas, ramumas miegant šalia. Ir apkabinimas. Ne vienas. Ir ramunės.
Tikri kepėjai žino, kad pyragas be vanilės yr parasčiausias kepinys ir nieko daugiau. Svaigimo reikia. Vanilę atstojo bučiniai. Aitrūs. Aštrūs ir gyvi. Nes juk ne kokią esenciją dedam. Gryną gryniausią - šviežią ir kvapnią. Vanilę.
Ir minkėm. Nuoširdžiai. Intensyviai. Naktimis ir pavakariais. Keletą kartų ryte. Lauke ir balkone. Virtuvėje ir svečiuojantis. Buvo linksma. Buvo flirtualu (jei toks žodis apskritai yra įmanomas).
Iki kol atėjo laikas mėlynėms. Mėlynės pažiro įvykiais tikėtais, bet neigtais. Mėlynės ritinėjosi po virtuvę. Mėlynės ritosi skruostais. Mėlynės blaškosi vėjyje ir prisiminimuose. Daug daug.
Taip ir baigėsi pyragas. Nekeptas. O kam? Juk pyragas, kepamas be mėlynių, bus ne daugiau kaip sausainis. Nors ir didelis. Tačiau kur jau čia sausainiui lygintis su pyragu. Iš bėdos nebent. O tos bėdos, kai dar kartą pagalvoji, juk nėra. Ir dar... sausainiai turi savybę trupėti. Kas yra išvis baisingai nepatogu. Plius - jaučiuosi esanti iš tų, kur trupinių nerenka, nes... tiek to - nutylėsiu priežastis, nes labai jau per oriai nuskambėjo mintyse jos.
O receptas geras buvo. Tik... ne laiku, ne vietoj ir ne lemty, matyt. Dabar reikia pieno. Prisiminimams nuryti. Vietoje jo naudosime laiką.

Narplionės ir sijonai

Švęsdama savo ypatingo nieko neveikimo šeštadienį, lyginau sijoną. Žadėjau puoštis. Klostės, padelkos ir vėjai švelniai plazdantys. Taip norėjau atrodyti. Ir atrodžiau. Bet paskui persirengiau. Tačiau ne apie sijoną norėjau pakalbėti. Juo labiau ne apie tai, kaip jį lyginau...
Lygindama sijoną, svarsčiau, kada nutiko tas momentas, kai šitaip viskas apsivertė? Niekaip neatrišau. Bet tik gal dėl to, kad pasikeitimai nenutinka per naktį. Tikriausiai...
Sakote, kalbu apylankomis? Tai nieeeko... intro visad yra reikalingas daiktas - susikaupimui, išdrįsimui, smalsumui ir visiems kitiems pasiruošimams.
Žodžiu, gyvenu keistoje situacijoje. Nenoriu išsamiai detalizuoti, nes neetiška būtų. Tačiau apie situacijos keistumą papasakojau keletai žmonių. Pirma jų reakcija - o kodėl tu šitaip ramiai kalbi? Juk turėtum kelti ultimatumus, nustatinėti terminus ir griežtai pasakyti, pagrūmoti pirštu, žiūrėti kiaurai veriančiu žvilgsniu ir... oooi, turėtum būti juoda kaip debesys prieš pat pat pradedant žaibuoti. Ir tikrai turėčiau. Nes dažniausiai šitaip reaguoju į aplinką. O gal jau galima sakyti - reaguodavau? Pačiai keista. Neįprasta. Nauja. Bet nėr. Nei debesų, nei grūmojimų, nei griaudėjimų. Lietaus irgi nėr. Neverkiu. Nei čiut. Aaaaišku, gal, va, tuoj ims ir užpuls iš pastalės... nes ir pilnatis, ir šiaip mėnesio jautrumas... Tačiau kol kas - sausuma.
Man net nėr gaila savęs :) O būdavo. Oooooi, toooks gailumas užeidavo, taip apgailėdavau ir apraudodavau savo dalią... kaip net pasakose ar dainose to nedaro našlaitės. O šįkart - anei krepšt. Nu, gal tik krepšt. Galvoju tik, kad ten, anoj pusėj miesto, reik apsispręsti, reik išgainioti baimes ir rasti šviesos. O tas nėr lengva. Ir tikiu. Ir suprantu. Ir palaikau. Bent jau stengiuosi. Kad ir kaip kartais skaudu būtų. Kad ir kaip jausčiau, kad graudulys ritinėjasi po gerklę. Manau, kad suprasiu ir labai labai man nepalankų sprendimą. Idant laimės būtų. Idant šypsenų būtų. Idant laisva valia. Idant išskleistais sparnais. Idant kvepiant pilnais pilnais plaučiais.
Tai, va...
Kas iš to? Aha, norisi ir man kažkokio užraukimo. Sakau, kad šeštadieniais sijonų lyginti nereikia. Nes tuo pat metu atslenka narplionės ir......... viskas baigiasi, pavadinkim, melancholija. Arba nebenoru puoštis :)

Melų pasaka

Kitą kartą, atrodo, kad per pačias Velykas, kai keltis buvo žiauriai sunku, nes laikrodis eilinį kartą persuktas buvo ir, aišku, ne ton pusėn, kur miego prisideda, sėdėjau prisikišusi ausis muzikos dviem balsais. Sėdėjau tik iš dalies. Užpakalis sėdėjo, kojos lingavo ramiai, rankų pirštai kapojo knopkeles, akys vedžiojo raideles, skrandis aptingęs virškino Mamos ir Tėčio stalo gausumą. Galva irgi, atrodo, ramiai sėdėjo. Tik ta Vidinė Moteris vis nesiliovė. Trako kaip pasiutusi. Daužė mintis neleisdama joms sukristi į kokį rišlesnį pamąstymą arba prisiminimą. Dėl šito dūkimo ramiai sėdintis kūnas viduj jautė virpulius. Kad ir kaip įtemptai dūzgė smegenys, niekaip tiksliai nesugebėjo identifikuoti bendros būsenos. Galiausiai, jau gerokai suplukusios, apsistojo ties supratimu, kad vis dėl to tai yra nerimas. Iš niekur. Nei dėl ko. Tačiau net pradėti paieškas dėl priežasčių smegenys griežtai atsisakė. "Eik peklon, merga nestabilioji, ką sau manai???? Tai ką? Net per šventes nebegalės nors kiek atsikvėpti? Išgerk Tu ar ką? Apsisemsim, va, pateliuškuosim, surasim kokį grybišką paaiškinimą, kuris gal net pralinksmins..."
Tačiau alkoholio nenoriu. Gal geriau tiesiog pabūsiu. Gal Vidinė Moteris pasidarbavusi, primetusi malkų ir gerai užkaitinusi susimils prisėsti ir nurimti.
"Moterie, sakyk man, kas vyksta? Kam ta ugnis? Kam tas karštis? Kam tas virpėjimas? Kam tas smegenų prakaitavimas?"
"Smegenys čia nei prie ko, Moterie. Laikas prie ko. Ar pati žinai, kiek laiko jau vakuumuoji?"
O, velniava... datos ir skaičiai niekad nebuvo mano stiprioji pusė. Čia taip švelniai pasakyta.
"Nežinau. Metus. Du. Tris. O gal ir keturis."
"O kodėl?"
"Šito irgi nežinau. Geriau jau tada tiksliai suskaičiuosiu."
"O už vis geriausia būtų, kad atsidarytum langą, įkvėptum nakties juodumo, per ežerą atlekiančio vėjo, minkšto ir drėgno tuoj žeme pakvepsiančio šalčio ir... atsakytum į anos šalies minčių beldimą. Laikas nušvisti. Laikas įsileisti anos šalies gyventojus. Kitaip atrodančius, kitaip kvepiančius, kitaip galvojančius, kitaip matančius, o dar kitaip girdinčius, kitaip suprantančius, kartais, atrodo, nejautrius, absoliučiai glušus ir nesugyvenamus."
Atsidariau langą.

Bet, kaip žinia, yr jau pati didžioji povelykinė melagių diena. Tad viskas, ką girdėjot, matėt ir skaitėt, gali būt melai-pramanai. O taip, greičiausiai, ir yra. Arba ne. Aišku yra tai, kad laikas į sapną. Tad merkit akeles, du mieli mano krikštavaikiukiai, da savo Mamos pilve tebesisupantys. Šiandien pirmą kartą jumis pačiupinėjau :)

Pasaka vaikui

Vieną kartą, visai dar nesenai, gyveno mergaitė. Džiugiai gyveno. Pasišokinėdama keliavo per gyvenimą. Kartais pasukdama ne į savo kelią, nes visai neįgudusi buvo naudotis GPS. Šypsojosi, rodos, daug. Tačiau žmonės jos privengdavo. Bet tik tokie, kur bailūs arba negalintys atskirti tiriančio žvilgsnio nuo kokio tais nuožmui arba piktu vadinamo. Nors to nuožmumo, sako, jai netrūko. Galėjo tyliai namie kikendama rašinėti ne visiems patinkančius tekstus kad ir apie tuvius. Arba supykusi skaudžiai sužaibuoti akimis. Arba tvirtai pasakyti - NE. Bet juk, nu, ir kas, ar ne?
Ir tikrai - nu ir kas. Tik labai nedaug kas iš tikrųjų žinojo, kaip ta mergaitė jaučiasi. Kasdienybėje, tiesa, jinai jausdavosi visai padoriai. Dažnu atveju - net puikiai. Bet... kai tik atsirasdavo nors mažiausia tikimybė (ne reikalui esant, o norui) susitikti su priešingos lyties žmogumi... o jei dar koks nors tas žmogus iš senų senovės akim nužiūrėtas, lūpom nušypsotas, kalbom apkalbėtas... tada pasidarydavo tai nuožmiai, kaip sako, sunkaus charakterio mergaitei trošku. Išsiplėsdavo vyzdžiai, sudūgzdavo galvoje ir taaaaip šiurpu darydavosi, kad net keliai linkdavo. Norėdavosi kuo greičiau gerai apsikamšyti kaldra ausis, susigūžti lovoje ir galvoti - ojėi, ojėi, kaip čia bus... kaip reikės pasilabinti? ką reikės kalbėti? kur reikės dėti rankas? o akis kur? o kuo maitinti? o kaip miegoti? Klausimas augindavo klausimą ir kai jau tieji pasidarydavo visiškai nevaldomi... ateidavo ramiai Panika ir nusivesdavo mergaitę į niekur. Ten, kur ramu, ten, kur saugu, ten kur toliau galima straksėti vėjavaikiškai be iššūkių.
Bet, štai, vieną dieną, atrodo, kad net vakar, ėmė ta mergaitė ir pasipasakojo apie savo sapną. Nuo pasakojimo viskas nusirideno į pokalbį. O nuo pokalbio nušoko į pakvietimą. Ir dabar, kai jau atėjo antis... norėjau pasakyti - naktis, sėdi mergaitė raudonais žandais. Sėdi ir galvoja - o gal ir sapnavau. Nes kitaip - iš kur mergaitei tiek drąsos tąkart buvo?
Tai, va. Sėdi mergaitė raudonais žandais. Su šypsena visai ne nuožmia. Su mintimis visai apyramėmis. Sėdi ir galvoja - o tai kas čia vyksta apskritai? Bet... kaip, berods, Vasilisa sakė, - diena protingesnė už vakarą. Tad, vaike mano, laikas užmerkti akeles. O kaip karalaitis į užjūrį lėkti ruošėsi, papasakosiu kitąkart...

Šitą būtinai paseksiu savo pirmagimiui. Kada nors.