Švęsdama savo ypatingo nieko neveikimo šeštadienį, lyginau sijoną. Žadėjau puoštis. Klostės, padelkos ir vėjai švelniai plazdantys. Taip norėjau atrodyti. Ir atrodžiau. Bet paskui persirengiau. Tačiau ne apie sijoną norėjau pakalbėti. Juo labiau ne apie tai, kaip jį lyginau...
Lygindama sijoną, svarsčiau, kada nutiko tas momentas, kai šitaip viskas apsivertė? Niekaip neatrišau. Bet tik gal dėl to, kad pasikeitimai nenutinka per naktį. Tikriausiai...
Sakote, kalbu apylankomis? Tai nieeeko... intro visad yra reikalingas daiktas - susikaupimui, išdrįsimui, smalsumui ir visiems kitiems pasiruošimams.
Žodžiu, gyvenu keistoje situacijoje. Nenoriu išsamiai detalizuoti, nes neetiška būtų. Tačiau apie situacijos keistumą papasakojau keletai žmonių. Pirma jų reakcija - o kodėl tu šitaip ramiai kalbi? Juk turėtum kelti ultimatumus, nustatinėti terminus ir griežtai pasakyti, pagrūmoti pirštu, žiūrėti kiaurai veriančiu žvilgsniu ir... oooi, turėtum būti juoda kaip debesys prieš pat pat pradedant žaibuoti. Ir tikrai turėčiau. Nes dažniausiai šitaip reaguoju į aplinką. O gal jau galima sakyti - reaguodavau? Pačiai keista. Neįprasta. Nauja. Bet nėr. Nei debesų, nei grūmojimų, nei griaudėjimų. Lietaus irgi nėr. Neverkiu. Nei čiut. Aaaaišku, gal, va, tuoj ims ir užpuls iš pastalės... nes ir pilnatis, ir šiaip mėnesio jautrumas... Tačiau kol kas - sausuma.
Man net nėr gaila savęs :) O būdavo. Oooooi, toooks gailumas užeidavo, taip apgailėdavau ir apraudodavau savo dalią... kaip net pasakose ar dainose to nedaro našlaitės. O šįkart - anei krepšt. Nu, gal tik krepšt. Galvoju tik, kad ten, anoj pusėj miesto, reik apsispręsti, reik išgainioti baimes ir rasti šviesos. O tas nėr lengva. Ir tikiu. Ir suprantu. Ir palaikau. Bent jau stengiuosi. Kad ir kaip kartais skaudu būtų. Kad ir kaip jausčiau, kad graudulys ritinėjasi po gerklę. Manau, kad suprasiu ir labai labai man nepalankų sprendimą. Idant laimės būtų. Idant šypsenų būtų. Idant laisva valia. Idant išskleistais sparnais. Idant kvepiant pilnais pilnais plaučiais.
Tai, va...
Kas iš to? Aha, norisi ir man kažkokio užraukimo. Sakau, kad šeštadieniais sijonų lyginti nereikia. Nes tuo pat metu atslenka narplionės ir......... viskas baigiasi, pavadinkim, melancholija. Arba nebenoru puoštis :)
Puostis REIKIA ir reikia DABAR :)Dar laukia tiek nei kart neuzsidetu sijonu, bliusku ir dzemperiuku, sukneliu ir fainuju maikuciu, nertinuku, dzinsu, skaru, kepuraiciu, paltuku ir dar visokiu grozhiu... Kada daugiau jei ne dabar? Kai praeis vasara, didelis noras ir jaunystes metai... o visi tave atsimins kaip ta, kuri taip ir neisejo i zmones su tuo puikiuoju sijonu. Bet ne sijonuose esme, kai sau grazi - tai ir kitiems svyti, ir debesys sklaidosi...
AtsakytiPanaikinti