2011 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

Pasaka apie Hambardzumijano turtus

Atsibudusi dar visai be saulės, išgėrusi privalomąją ryto kavą, ėmėsi Moteris savo po visus namus išsiblaškiusių rūbų. Nu, kas per įprotis - tik nepakabini/nepadedi nusirengusi į vietą vakare, iškart kurią nors suknelę, būna, kad ir megztinius, ištinka panikos priepuolis ir tada situacija tampa nevaldoma. Jie išsibėgioja po visur. Nugula ant visų kėdžių, kartais susiriečia kamuoliais ant sofos, bet kad tik ne į spintą, ne į savo namus. Kažkokie klajokliai iš prigimties tie Moters rūbeliai. Bet... negi dėl to mažiau mylimi? Aaaišku, kad ne.
Prisėdusi paskaityti kokių nors kitų naujienų nei apie Snorą, laukdama žinių iš sesės, ir siurbčiodama antrą kavą (šįkart su juodo pipiro labai smulkiu fragmentu), užklydo klausimą (rusų kalba): "Ar tvarkotės namus pačios, ar samdote pagalbą?" Kaaaas čia per.... - mintyse pasipiktino Moteris. Pagalba? Nu, gerai, reikia prisipažinti, kad juk ir ji baigia užkamuoti Vidinę Moterį su nesibaigiančiu noru - kad namai visada būtų švarūs ir nereikėtų tvarkytis. Tačiau, kaip ir visada, Vidinė Moteris sudėlioja visus norus į vietas: "Nori, kad ateitų kažkas, greičiausiai - kita Moteris ir tvarkytų Tavo daiktus? Lankstytų apatinius rūbus? Laistytų Tavo gėles? Siurbtų ir plautų Tavo grindis, rankiotų plaukus nuo kilimo? Valytų dulkes kilnodama Tavo žvakeles, knygas? Skaitytų visa kuo primargintus, prispalvintus lapus? Ir visą šitai darydama dar Tave vertintų: laikas atsinaujinti kojines, reikėtų susimąstyti dėl vitaminų plaukams vartojimo, kokia beskonybė! - sušuktų žiūrėdama į tą vėžlį-taupyklę, kurį padovanojo senelė ir... niekaip nevalia jo išmesti, ooooo, vaikyti, reikėtų ir pas psichoterapeutą kokį gal net, nes tie lapai tai kalba. Norėtum?"
Kvaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa............... aišku, kad ne. Nenorėtų. Net gal neišgyventų po vieno tokio sutvarkymo. Bet ta, va, merga, štai, rusiškai rašo, kad tvarko jai namus kažkas... nes jai laiko gaila. "Pažiūrėk, už ko ji ištekėjusi!" - atrodo iš pačios gilumos išsijuokė Vidinė Moteris ir nusisuko tuo parodydama, kad šiandienai užteks.
VACHE HAMBARDZUMYAN jos vyras... Mmmmm.... nu, tiesa, jei jau ryžties tekėti už Hambardzumijano, tai... tai tikrai su žinojimu, kad už tai nei namų tvarkysi, nei vaikų auginsi, nei langų valysi, nei valgyti gaminsi. Ir pyragų jokių nebus. Bet bus pinigų viskam tam ir dar visam kitam plastikiniam tiuningui, kurį uždeda grožio salonuose... Bet o kur tikrumas? Kur šiluma?
Nieeeko nebus, nusprendė Moteris, išsitraukė siurblį ir su didžiausia meile pradėjo siurbti grindis, o tada šveisti vonią... O tada žinojo, kad ateis rytojus, ji įeis į švarią virtuvę, iškeps patį pačiausią pyragą... ir vėl burnos, kad reikia tvarkytis... ir gal net akimirką pagalvos apie Hambardzumijaną, tiksliau - jo turtus. Bet nusispjaus per petį ir vėl paims siurblį.

Ši pasaka yra be galo. Šitaip vyksta kiekvieną savaitę. Kartais po keletą kartų. Tačiau kaskart su naujom mintim ir nuotaikom. Labai tinka vaikams ir Simonai prieš miegą, nes gali pasakoti, pasakoti, pasakoti... nesibaigia vis, o visi seniausiai miega.


2011 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Dvi temos

Šįvakar išleidau Moterį į atostogas. Kartu su Vidine Moterim iškeliavo. Be progos.
Šįvakar tegu bus apie mane. Dvi temos.
Beveik nuo pat atsikėlimo galvojau - kodėl taip svarbu yra kalbėti. Kalbėti su moterimis kitomis. Ką ten kalbėtis - narplioti situacijas ir asmenis po siūlą, spėlioti, ką reiškia koks vienas ar kitas mostas, žvilgsnis, pasakymas, judesys, ištarta frazė... viskas viskas iki mažiausios smulkmenos. Kam man to reikia? Nes, akivaizdu, jei šitaip elgiuosi, vadinasi, reikia. Be abejo, tai stiprina mūsų draugystę ir visi kiti niuansai iš tos temos svarbūs. Tačiau, jaučiu, atviriausias atsakymas būtų - gera pasakojimuose dar ir dar ir dar ir dar ir dar ir dar kartą išgyventi man svarbius įvykius. Kaip ir gera išgyventi svarbius įvykius tik su artimiausiomis mergikėmis. Juk nesidžiaugiu ir neišgyvenu su kiekvienu pasitaikiusiu. O ir kampai matymo kitokie. Ir juk tiesa, kad kartais iš šalies matosi daugiau. Arba kaip tik - nieko nesimato, ką, atrodo, matai priešais.
Kita tema, kuria paraleliai galvojau irgi beveik nuo atsikėlimo - saugumas. Kažkaip lyg ir nebūtų dėl ko, nes nėra situacijos, nėra... daug labai ko nėra, bet virpa kažkas širdy. Ir ta vibracija tiesiogiai veikia nerimą gaminančią smegenų sritį. Dėl ko? Man labai neramu, kai ateina, stebi pasikeitimą, matai, kad kažkas riša, matai kad gal net patinka iki palydėjimo ir nieko negalima nei sakyti, nei klausti, nei komentuoti. Nes... o kokią turiu aš teisę klausinėti? Oficialiai - jokios. Iš smalsumo? Bet nelabai taktiška, gal net greičiau - labai netaktiška, kištis į kitų žmonių asmeninį gyvenimą. Tačiau kaip išlaviruoti tarp takto, smalsumo, nerimo ir net liūdesio? Ar galima kištis su klausimais į kitų žmonių gyvenimą, jei tie klausimai neduoda pačiai gyventi? Nu, gal per didelis kalibras - neduoda gyventi, bet kad kažkaip trinasi po galvą kartu su liūdesiais - faktas. Oooooi, nu, tik nereikia pradėti, kad išsigalvojimai čia. Tai taip. Pati žinau. Burbulai burbulai... bet tai o ką daryti? Klausti negalima, neklausti - negaliu. Pirmadienis, vadinasi... Savaitė prasidėjo. Tfu per petį tokius pirmadienius...

2011 m. lapkričio 8 d., antradienis

Mintys iš po adijalo

Besibaigiant nepaprastai produktyviai dienai, Moteris pagaliau parsirado į savo labai pasaulio pradžios sprogimą primenančius namus. Neee, įvedinėti tvarką šįvakar ne metas, ne nuotaika ir šiaip vėlu - kaimynai nepadėkos už įjungtą siurblį likus porai valandų iki vidurnakčio. Šios dienos pabaigai buvo nuspręsta, kad daug sveikiau bus susisupti į adijalą ir apgalvoti... save.
Ypač gyvai po mintis zujo šiandien išgirsti žodžiai: "Nebe tas amžius, kad gyvenčiau nuomojamame bute." Prie to gerokai prisidėjo ir da vieno žmogaus mintys beigi sumanymai pradėti gyventi nuosavame name. Arba kito žmogaus įsirenginėjama studija darbui. Ar tai reiškia brandumą ir suaugėliškumą? Greičiausiai. Bent jau taip atrodo. Tačiau buvo visiškai neaišku, kada suaugėliškumas stuktels į Moters pasaulį. Ir kokiu būdu jis pasireikš?
Apmąsčius daugybę pasireiškimo būdų (nekilnojamo turto įsigijimo perspektyvą, santykių nepakankamą esamumą, verslo galimybes), nieko nepaaiškėjo. Visai. Gal dėl to, kad šiandien norėjosi džiaugtis pirmąja gyvenime pergale žaidžiant UNO... Arba mintys, kad jei žmogus leidžia piešinį paslėpti po savo lapu, apima toks stiprus saugumo jausmas, kad atrodo - to tik iš tikrųjų gyvenime ir trūko. Arba ta nauja suknelė, kuri gavosi labai pigiai. Arba kad atpigo dujos. Nors tik keliais centais, bet... Arba kad juodu ant geltono lapelio galima paskaityti įvertinimą. Puikų - Moters akimis žiūrint. Arba tą paprastą apkabinimą su ausin ištartais žodžiais: "Jei kas pasako - stiprus, tikras, kitoks, jaunimo darbuotojas - matau Tave."
O tada savo neginčijamą žodį tarė Vidinė Moteris: "O niekad nepamąstai, kad suaugėliškumas turi ne tik būdų, bet ir formų?" Šita mintis sukėlė šiokį tokį neuronų ir impulsų smegenyse pasistumdymą. Tikrai gi... juk patikėta paslaptis rodo santykių paaugimą. Arba pakvietimas žaisti - pasitikėjimo užaugimą. Arba kito žmogaus emocijų/jausmų pajautimas - jutiminę brandą. Arba sąmoningas supratimas, kad noriu ir galiu sakyti, ką manau ir jaučiu - asmenybinių kompleksų nulaužimą. Arba pastangos priimti žmones tokius, kokie yra ir noro juos keisti valdymas - sąmoningumo kilimą. Gal rimtai tai rodo, kad Moteris jau beveik suaugusi arba labai kryptingai link to eina? Nors ir be buto, be namo, be vyro, be vaikų, be vieno šuns ir tik su neakivaizdiniu katinu...

2011 m. spalio 24 d., pirmadienis

Augimas ir spintos

Kartais Moteriai į pašto dėžutę įšoka laiškų, į kuriuos reikia atrašyti, bet sunku rasti žodžių. Šiandien viena tų dienų. Daug situacijų ir variantų staigiai susimodeliavo vaizduotėje, daug mintelių sudūzgė galvos avilyje iš ko išsigrynino: "Dabartyje, kai susimąstau, jaučiuosi kaip koks mažas vaikelis pajūry,  kuris renka Gyvenimą į kibiriuką. O.., graži kriauklelė; o.., gera emocija; o.., miela šypsena; o.., paguodžiantis žodis, o, akmenukas, bet gal pravers... Ir rankioju taip. Nors jau darosi šalta. Ir kriauklelės bei gintariukai nebedžiugina. Kažkokio prasmingumo norisi. Pastovumo. Žinojimo. Bet gal dar neužaugau tam."
Pasitaisiusi popietinės kavos, užsuko Moteris į svečius pas Vidinę Moterį. Be problemos, be klausimų - tiesiog ramumo, jaukumo ir tingiai pasėdėti minkštais kailiais išmuštame, taip mėgiamame, fotelyje. Susimetusi koją ant kojos, siurbčiodama kažkaip ypatingai skanią kavą, klausėsi Vidinės Moters postringavimų. "Nežinau, miela, kada užaugsi. Tu net katino neįsigyji, nes bijai įsipareigoti. Bijai, kad jausiesi suvaržyta. Tai apie kokį prasmingą pastovumą mes kalbame? Apie žmogiško buvimo šalia? Bet supranti, Moterie, kad ryžtis buvimui su žmogumi yra atsisakyti  gal net daugiau nei gali? Ir, manai, tie žmonės, kur iš Marso, nejaučia, kad esi visai nepasiruošusi nei vieno stalčiaus, nei vienos lentynos savo spintoje jo daiktams palaisvinti. Nes ką gi tai reikštų? Tai reikštų, kad reikia kažką iš savo taip įprastai sujauktos spintos išmesti. Gal net kraujuojančia širdimi ryžtis šitam žingsniui. Prioritetai, brangioji. Ir žinojimas, kas Tau labiau brangu...", - šyptelėjo Vidinė Moteris, matydama, kaip kavą baigusi Moteris nebesitvėrė nei fotelio, nei savam kailyje. Tad baigė kalbėti, pamojo Moteriai duodama suprasti, kad mokymas baigtas ir galima jau eiti.
Toji sparčiu ir užtikrintu žingsniu nuskubėjo tiesiai prie spintos. Būtinai dabar ir būtinai tuojau pat reikėjo peržiūrėti, pervertinti ir..... nieko nemesti, bet būti pasiruošusiai, jei prireiktų. Čia jau labai aiškiai suveikė su gimimu atsineštas Moters horoskopas. "Net žinodamos, kad planas gali nepasiteisinti arba nenuspėjamai keistis daugybę kartų, Mergelėms reikia turėti atspirties planą." Žinodama, kokius daiktus galėtų paaukoti vardan nesamų santykių, Moteris iškart pasijuto ramiau. Ir nors iki pilnos pilnatvės buvo dar daugybė etapų, tačiau pasitenkinimas jausmu, kad "matyt, augu", neleido nustoti šypsotis ir net didžiuotis savim.

2011 m. spalio 20 d., ketvirtadienis

Seilės

 

Guodėsi, va, Moteris, kad vakaras spaudžia. Taip giliai ir įkyriai, taip skaudžiai ir su liūdesiu. 
Dėl nieko. Rudeniniai vakarai, matyt, atėjo ir praneša gana garsiai apie save... Priemonės? 
Yra. Šį vakarą svečiuose garsiai kalbėjosi Moteris su Vytautu. Kokiu? Taigi guodėju Vytautu. Mačerniu. 
Kur kalbi kalbi garsiai ir, atrodo, nėr geriau suprantančio šį vakarą...
 
(esamybė) 
 ŠEŠĖLIS

Aš sėdžiu vienas vakarop ties ežeru, 
Perdien suspėjęs ir pavargt, ir nusivilti. 
Ir sau stebiu, kaip vėjas netoli mažom bangom 
Skalauja gelsvą kranto smiltį.

Aš nieko nemąstau, tik šiaip sau tyliai 
Niūniuoju kažkada išmoktą dainą. 
Aplinkui visiškai ramu. Girdėtis vieškeliu 
Kažkas iš kaimo grįždamas pareina.

Ir žingsniai vis kaskart artėja
Pro ežerą prabėgančiu keliu baltuoju...
Staiga matau, kaip puola ant vandens tamsus šešėlis
Ir kaip tolyn bangom siūbuoja.

Aš pagalvoju: mano štai gyvenimas 
Praeina lyg šešėlis...
Ir vėl ramiai stebiu, kaip irsta plaunamas 
Purus pakrančių smėlis.
 
 Kažkokia apverktina teisybė iki negalėjimo....

Sandara mylėti akimis

Šiandien ramu. Sėdi Moteris šiaip ne taip iš trečio karto išsipainiojusi suknelės sukiniuose, geria sultis mamos spaustas, šalia garuoja kava... Jei dar nereikėtų važiuoti, sakyčiau, idilė. Bet šįkart ne apie tai.
Vakar Moteris kamavosi po tas baisias automobilinių prekių parduotuves. Ir, kadangi su tete visą dieną spaudė obuolius, tai apsirengimas gi, be abejo, buvo pasirinktas - šiltai ir patogiai. Toli gražu ne lengvai, gražiai, moteriškai. Ir ką... ir taip, tie vyrai, kurie buvo sutikti vakar, be didelių ceremonijų kalbėjo be eilės, o pardavėjai taip pat labai glaustai atsakinėjo bei visai nedaug dėmesio skyrė. Suprato Moteris jau vakar apie ką čia. Bet... nu, gi kas nežino, koks galingas yra smalsumas! Pasigražino šįryt anksti, pasidabino ir lengvai, gražiai, moteriškai pervažiavo per tas pačias parduotuves. Chaaaaaa.... kokie paslaugūs, kokie malonūs... net gera žiūrėti, klausyti. Eilė buvo užleista keturis kartus, ta pati detalė atpigo penkiais litais, nei kad kainavo vakar, o vienas berniukas, idant Moteriai nebūtų sunku ir kad neišsiteptų rūbelis viršutinis... išnešė iš parduotuvės prekes ir sudėjo į bagažinę.... Miela? Aha. O Moteriai pikta.
Tačiau šitoj vietoj stojo Vidinė Moteris. Nėr ko pykti. Tokia sandara - jie myli akimis. Tad... jei tik yra galimybė, naudokis ir džiaukis beigi šypsokis. Sriūbtelėjo Moteris kavos po glausto ir trumpo paprotinimo, pasižiūrėjo į veidrodį, nusišypsojo ir pritarė - o kodėl gi ne?

2011 m. spalio 18 d., antradienis

Įsimylėti taip paprasta

Vakar visą dieną Moteris su savo Vidine Moterimi aptarinėjo - kalbėtis ar nesikalbėti?, sakyti ar nesakyti?, jei sakyti - kaip, kokiais žodžiais?, jei nesakyti, ar nebus paskui, kaip viena kūmutė šnipštelėjo, per vėlu?, jei nutiktų blogiausias įmanomas variantas, kaip tai paveiktų Moters gyvenimą?, kaip tai paveiktų visuomeninį bendravimą?, kaip tai paveiktų bendrą veiklą? Trumpiau tariant - pamąstymų buvo daugiau, nei virš galvos... Ir? Sakote - kaip? Kas susigalvojo, kokie protingi sprendimai? Nieko, žinokit. Atėjo tik supratimas, kad gal nereikia forsuoti geriau nieko, bet tuo pačiu, kaip anketoje skaitė, melstis savo tarme, kad nebūtų per vėlu.
Bet tuo vakaras nesibaigė. Ragaudama šiltą pyragą, jau visai beveik prieš naktį (gerai, nereik čia pūsti akių, jau imtasi sankcijų dėl šito), atėjo dar vienas supratimas - juk įsimylėti taip paprasta. Ypač vyrus, su kuriais nereikia bendrauti. Nu, gal reikia, bet, iš esmės, nereikia. Šokimo atitikimas - įsimylėjimas tęsėsi tris dienas. Informacijos pateikėjas - dvi dienos. Vakarinis Andrius Kaniava, balso ir šarmo savininkas - nuo vakar iki dabar. Bet šitas yra laiks nuo laiko atsinaujinantis.... O dar būna tokių įsimylėjimų, kur Moteris bando užtęsti. Pati sąmoningai deda visas pastangas, investuoja viską, ką turi, kas.... kaip jau pasitvirtino, virsta baisia griūtimi. Net ne baisia. Labai geras jausmas, kai sugriūva - lyg kvėpuoti pradėjus.
Kebliausia, kai įsilipa Moteris į situaciją, kaip dabar. Stebiu aš jos mintis ir veiksmus. Stebiu pokalbius su Vidine Moterimi. Siaaaubas, kaip šitai drasko. Labai nepavydėtina situacija. Ypač, kai Moteris yra iš tų, kur reikia aiškumo, kaip oro, kaip vandens ir tualeto, kai žiauriai užspaudžia. Nors Moters draugės gi katino akis susidėjusios ir dūsauja - aaach, kaip miela, aaach, kaip kaip - šitaip sakė? Nu, mieeeela kaip... Bet o kada šitai baigsis, sakykit, mielosios? Kiek ilgai galima stovėti prie tualeto, kai labai užspausta yra? Ir... ar įsimylėjimas išvis tai? Ar gal jau čia kažkaip chroniška? Nes įsimylėjimas trunka dienas, o ne metus, kai pagalvoji. Įsimylėjime tos, žinot, kibirkštytės, kaip šaltosios ugnelės - gražu, kol dega. O čia dega ir nesibaigia... Baisu Tau, Moterie? Aha, ir man baisu už Tave....
..