2012 m. vasario 18 d., šeštadienis

Klausk Vidinės Moters. Arba trumpas pokalbis paryčiais.


- Juk įžeidimas ir yra įžeidimas? Net jei tam ieškoma, atseit, kažkokių neįžeidiminių formų?
- Taip.
- Juk įžeidinėjame žmones, kurių negerbiame arba bent jau nelabai mėgstame?
- Taip. Sakyčiau, labiau kai negerbiame.
- Juk įsižeisti buvo ne isterinis sprendimas?
- Tikrai ne. Juolab, kad apie tai jau buvo kalbėta net ne kelis kartus.
- Ar kalbėti apie tai dar kartą?
- O kam? Juk nesiklauso. Vadinasi - neįdomu.
- Maniau, kad tai vadinasi draugystė...
- Jei tai draugystė, tada labai jau iškreiptos formos.
- Ką daryti, kad pasibaigtų įžeidinėjimai?
- Paprasta. Nebesusitikti nei gyvai, nei virtualiai. O jei korta lemia susitikimą, šalintis ir elgtis niekaip.
- Kodėl vyrai įžeidinėja?
- Vyrai neįžeidinėja. Įžeidinėja nesuaugę vyrai.
- ...
- Negi pirmą kartą? O be to, negi kas stūmė/liepė/skatino/kvietė? Pati gi. Bet..... ach, brangi, tai praeis - taip kaip šaltosios žiemos praeina.


Sapnavau batus. Daug batų. Gražių gražiausių. Tokių, kad manosios batų dėžės, girdžiu, rauda pasikūkčiodamos tokias šiurenas savyje laikydamos. Ėch, batai, batai... kada? Kad jūs žinotumėt, kaip aš laukiu, kada tas sapnas materializuosis su visai nebatine prasme. Taip, kaip išaiškinta buvo...

2012 m. sausio 15 d., sekmadienis

Pirmadienis

Reikia tik vieno savaitgalio su pamečiau skaičių filmų, stebinančių ir stebinančiai ryškių sapnų, suveltų plaukų, medaus, begėdiškai ilgo miego, mamos maisto ir absoliučiausio niekur nėjimo, kad žiemą pasijustum kaip saulėtą pavasarį su vidurvasario kaitra ir ramunėmis. Reikia vieno tokio savaitgalio su visais aukščiau išvardintais elementais, kad iš naujo patikėtum, kad pasakos yra realiais faktais paremtos istorijos. Ir, taip, galite mane vadinti beviltiškai nupezusia romantike, bet vėl iš naujo žinau, kad kažkada, kažkur, gal net vienoj karalystėj yra Laimės debesys, Džiaugsmo šaltiniai, princai, žirgai, karūnos, dailios suknelės ir Jausmas iš didžiosios Jė, bet jokiu būdu ne Jot :)
Aleliuja.
Tebūnie pirmadienis su Jausmu, su svajone, su noru, kad ir, atrodytų, nerealiausiu iš visų, kokius tik įmanoma sugalvoti. Ir... kava.

2012 m. sausio 14 d., šeštadienis

Smilgos ant kalno

Jau praėjo visa diena, vakaras ir pusė nakties nuo to laiko, kai atsibudau. Bet jausmas iš po sapno - va, kiurkso šalia. Keistas sapnas. Su keistais žmonėmis. Dauguma iš jų - nematyti. Dialogai, klausimai ir atsakymai. Ryškut ryškutėliausiai. Intonacijos, balsai, tembrai, garsai, muzika - lyg tai vyko prieš valandą ir realybėje. Net ledų skonį prisimenu. Ir kvapą, ir spalvą. Tarkim, kad čia tik dėl pilnaties. Ir, tikiuosi, tai nereiškia, kad ateina tas etapas, kai juodai nesinori atsibusti ryte, o tik įžengus pro duris vakare, norisi iškart keliauti į lovą/sapną. Kai tikrosios dienos išbuvimai staigia nusibraukia, kaip absoliučiai neypatingi, o skubama į tą kitą paralelinį gyvenimą, kur ryšku. Kodėl taip būna? Nežinau. atsakomybės stoka, baimė įsipareigoti, lialialia... nesuaugėliškumas. Žinau, žinau, žinau. Bet jei tai nesikeičia, gal tai yra tiesiog būdo bruožai?
Vakar (o gal jau užvakar) sėdėjau pas draugę ant sofutės ir nuvingiavo pokalbis link to laikotarpio, kai jau nebe vaikystė, bet dar ir ne paauglystė. Žinot, kas tada buvo geriausia? Ko dabar jau nebėra? Nebėra to laiko ir jausmo, kai buvo gera tiesiog būti. Prisimenu vasaras, kai gulėdavom su draugeliu ant kalno tarp smilgų ir kalbėdavom. Neįsivaizduoju apie ką. Apie debesis gal. Tikrai ne globaliom temom. Ir viiisiškai nerūpėjo, kas ir kaip bus rytoj. Neįdomu buvo, kas bus, kai baigsis vasara. Nekildavo mintis - ar tai JIS? Kaip ten bus po metų. Jokių planų, jokių ateičių. Būdavau sau... tik debesys plaukė ir smilgos lingavo. O dabar? Kaip būna dabar, labai taikliai draugė pasakė: susitikimas ir tada jau iškart - ko čia lauki, staigiai staigiai, bučiniai, seksas, veselė, vaikai. O kur dingo tas laikas tarp smilgų? Kai buvo gera tiesiog būti...

2011 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

***

 Ne mano visai. Bet geras. Tikslus toks.

Tavo mylimoji yra ragana.
Ji sėdi po raudona musmire
ir žiūri į vieną tašką.
Ji įsipjovė pirštą,
kad tau skaudėtų,
apsibintavo galvą,
norėdama nubausti tave,
ji nėra fotogeniška,
kad nuotraukose tu
atrodytum gražiau,
ji tyli ir neatsako į klausimus,
nes yra labai užsiėmusi –
ji myli,
ji renka viską, ką randa gatvėje,
nes galvoja, kad tai tu pametei,
ir nuolatos ką nors pameta,
kad tu surastum,
ji skolinasi viską iš visų,
nes nori gražinti tau,
ji viską pamiršta,
nes nori, kad tu primintum,
ji painioja tavo vardą su kitų,
nes nori, kad dar kartą
pakartotum savąjį,
ji numezgė tau megztinį
su šešiom rankovėm,
kad stipriau apkabintum,
naktimis ji miega,
kad į ją žiūrėtum,
ji yra arti,
nes yra trumparegė,
o kai išeina į tolį,
visada pasiklysta,
tada atsisėda po raudona
musmire ir laukia, kol surasi,
taip ryškiai ir kantriai laukia,
o skruzdėlė keliauja
nuo pado iki smilkinio
ir atgal jau kokį šeštą
kartą.

***

Viskas turi priežastį. Viskas turi pasėkmę. Viskas turi išgyvenimą. Viskas turi išjautimą. Viskas yra čia. Visko nėra ten, kur pirmyn bus ir atgal buvo.
Noriu pas būrėją.

2011 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

Kai susigalvoji, o iš tikrųjų būna atvirkščiai.

Didžiausias vakarykštis atradimas - mano Kaimynas iš tikrųjų yra KAIMYNĖ :) Ir... miegojom šiąnakt kartu.
Išėjau iš vonios, o Kaimynė patogiai įsitaisiusi lovos kojugaly. Guli prisispaudusi, neatmerkia akių, suprask - miega. Ėėėėėch, kaip gerai žinomas jausmas, kai labai labai nori, kai ryžtiesi, kai padarai ir lauki įvertinimo.... O taip baisu būna, kad sustingsti ir užsimerki net. Labai jausmelis toks įsimintinas. Ir išgyventas. Ir ne kartą. Gal čia ir naujai užgimęs moteriškas solidarumas, gal šiaip... šventinės nuotaikos, gal gaila, kad per šventes ji viena pati lauke klajojo, kol neužmatė manęs naktį grįžtančios ir neatlėkė miaukdama gailiai. Nežinau kas, bet leidau jai taip pasilikti. Nes būdama jos vietoj, labai šito būčiau troškusi :)
Iš ko dar nusprendžiau, kad su Kaimyne turim panašių pajautimų? Įsitaisė jinai mano lovos pusėj. Bet kad ir kaip dažniau miegočiau savo pusėj, karts nuo karto pamiegu ir kitoj. Ne bėda, kaip sako Sigis :)
Beje, visai ne per seniausiai sužinojau, kad jos vardas yra Marusia :)))) Tikrasis šeimininkas ją taip kvietė. Tačiau mano namuose jinai šito vardo neturės. Kieno vežimas, to ir muzika, taip sakant. Pas mane ji ir toliau bus kaip buvusi - Kaimynė, kuri labiausiai mėgsta stintas, nors valgo viską :)

2011 m. gruodžio 25 d., sekmadienis

Sveikinimas

Ir štai pagaliau. Didysis darbų sezonas baigėsi. Šitaip laukta valanda atėjo. Dabar jau galima pabūti. Dabar jau atėjo Kalėdos su visom šventėm ir buvimais. Prie punkto "Įsipareigojimai" galima dėti pliusą.
Tai, va. Su Šventinėm Šventėm! Linkiu, kad jos gyventų širdyje, kad būtų galima tiesiog būti su žinojimu, kad padaryta VISKAS. Linkiu, kad ateinančios dienos atneštų džiaugsmo, gyvasties, minčių ir prasmių. Ir taip kasdien. Linkiu, kad galvose nebūtų karo. Linkiu, kad būtumėte su šypsenom. Linkiu, kad namai kvepėtų Laime.
Kuo nuoširdžiausiai
Aš, Moteris ir Vidinė Moteris

2011 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienis

Kai pagalvoji globaliai

Tą vieną drąsos vakarą atsivėrė Moters laukymėjė plyšys. Toks nuo dangaus iki žemės. Įplyšo. Tačiau jei tai būtų tik kosmetinis įplyšimas, manau, nebūtų net dėmesio kreipusi Moteris. Deja, pro plyšį labai atkakliai lindo žvarba. Bet taip, kad nebeįmanoma net buvo stovėti, o atsisėsti - tuo labiau. Nebegelbėjo minties galia, nes, reikia pripažinti, baisiai jau ištežusi pastaroji šiam etape.
Žvarba kaustė, stingdė ir garsiai juokėsi į veidą. Sunku taip. Labai sunku... Pašiurpusi nuo šalčio, o gal nuo nejaukumo, apėjo dar kartą Moteris savo laukymę. Sugrubusiais pirštais susirinko vieną kitą atsiminimą, vieną kitą jausmą, vieną kitą emociją ir išėjo. Visai netoli. Į Saugumą.
Lengvai atvėrusi sunkias Akmens bokšto duris, šyptelėjo Moteris - bet tai kiek dar kartų Gyvenime būsiu naivi? Vidinė Moteris apgaubė vilnone skara ir, apkabinusi per pečius, vedėsi aukštyn. Aukštyn akmeniniais laiptais. Vienas po kito, vienas po kito. Plyšio žvarbos jau beveik net ir nebesigirdėjo. O šalčio nebesijautė. Tiksliau - nesijautė nei šalčio, nei šilumos. Nei garso, nei tylos. Nebuvo nei šviesos, nei tamsos. "Kosmosas?" - paklausė Moteris? "Ne, - šyptelėjo Vidinė Moteris. - Saugumas."
Ir tikrai, nors nebuvo šviesu čia, nebuvo šilta, negrojo muzika, nebuvo kam šypsotis, tačiau čia buvo saugu. Labai. Taip saugu, kad atsigulė Moteris ir iškart užmigo. Be sapno. "Miegok, Moterie, - šypsojosi Vidinė Moteris. - Silpna esi kaip ta snaigė. Nori žėruoti, nori šokti, nori suktis ir siausti, nori žavėti, o tada papučia vėjai, žvarbos ir... ir turi kažkas prilaikyti, turi duoti užuovėjos, turi apkabinti. Ir kiek kartų jau įtikinėjai save ir mane, kad RADAU! Dabar būsiu laiminga savo snaigiškam buvime... ir kiek kartų grįžai su vis mažiau žėrėjimo, su vis mažiau šokimo, su vis mažiau siautulio? Kiek kartų grįžai sunkiai vilkdama savo emocijas? Kiek kartų? Gal pabūk, mano Moterie, Saugume akmeniniame iki kol dar nors kažkiek turi spindesio..."
Atsibudusi Moteris nebedarė langelio į laukymę. Susikaupusi pasitaisė kavos, susikaupusi pasiruošė dienai, susikaupusi pakėlė galvą, susikaupusi įkvėpė naujos dienos iššūkių ir išvažiavo gyventi darbo. O po darbo - kito darbo, o tada namų darbų. Nėra laiko silpnumui, kai pagalvoji globaliai.