2023 m. liepos 8 d., šeštadienis

Smagumo linkėjimai simetriškai

 

Žinojau, kad turiu blogą, bet maniau, kad su vienu įrašu apie mėlynių pyragą. Prisimenu ašaras, kai rašiau. Pasirodo įrašų yra kur kaaaaas daugiau. Jei būčiau rašiusi vakar, tikiu, būčiau iškalenusi įrašą panašiai įsimintiną kaip mėlynės. Apie ekskursiją-tiesiog buvimą besikeičiančiose erdvėse, tekančiame laike ir norą, kad buvimas truktų tik ilgiau, tik ilgiau. Apie tylius žvilgčiojimus, apie užtrauktą žadą priartėjus paimti puodelio. Apie mintis, kad negi taip ir išvažiavo... Ir apie džiaugsmą, išvydus ateinant atsisveikinti. Apie apsikabinimą ilgesnį, nei draugišką, šilumą ir jausmą, kad esi su tuo, su kuo turi būti. Bet čia vakar būčiau išrašiusi. Šiam vakarui beliko stebuklingai stipriai į suknios rankovę įsigėręs kvapas ir balsas dainoje. Ir dar liko gėla. Dalis jau ištekėjo, tad mažesnė, nei vakar, bet liko. Tiesa, liko ir džiaugsmo, kad vis dar gali šitaip ištikti. Šitaip netikėtai atsirasti. Šitaip paprastai tapti aišku, kad esu ir būti norisi. Džiugu. Tik per ašaras.  

Kalbėjom apie Likimą daug. Ar Likimas yra nulemtas ir visiškai asmens nebeįtakojamas, ar Likimas susideda iš pasirinkimų. Aš, matyt, nemoku rinktis. Traukiu tai likučius, tai nuotrupas, tai žmones, kurie renkasi būti kitur, kitaip, su kitais. Sunku, iš tikrųjų. Nors... juk kitaip ir nėra buvę. Visi septyniasdešimti devyni blogo įrašai tai liudija. Laikas apsiprasti su vienišumu ir nebebraidyti nė po raudonas pilnatis, nė po naktines miglas, nė po Katedros varpų dūžius.

Aukso raselė užkrito - visa žolelė nuvyto.


2018 m. spalio 14 d., sekmadienis

Psichosomatika in the air



Tai buvo turbūt intensyviausia savaitė, kokią tik atsimenu. Tiek skirtingų emocijų, tiek sutelkto dėmesio ir įtampos protui ir kūnui...
Bet išlaikiau. Viską. Norą žeminti, ketinimą skaudinti, atvirą neapykantą, nepelnytą kritiką, išvarymą, vertinimą, sveriančią širdį, nuodingus spjūvius ir vieną egzaminą. Kai šitiek vyksta, laikyti egzaminus yra visai lengva - tokia net miela įtampa.
O dabar labiausiai norisi piktiems šios savaitės žmonėms palinkėti nusiraminimo, laimės mintyse, džiaugsmo kasdienoje ir gyvenimo pilno. Tikiu, kad kai emocinės asmens talpos bus perpildytos šypsenomis, džiugesiu, meile sau ir aplinkai, nebus vietos pykčiui, neapykantai ir norui sutrypti.

Kad ir kaip sunku būtų, labiausiai ačiū Tau, Gyvenime, kad galiu būti, kad aplink yra mylinčių, kad yra remiančių, kad yra kartu būnančių, žiūrinčių, merkiančių akį, klausančių, apkabinančių ir jaučiančių,

Pavargau. Ir vėl, atrodo, sergu.

https://www.youtube.com/watch?v=P3o2HvkVnMM

2018 m. rugpjūčio 17 d., penktadienis

Apie liūdnus žmones


Ir tikrai su piktais žmonėmis yra sunku. Ir nepatogu. Ir vengti norisi. Bet kai pamatai iš po to didžiojo pykčio debesies šmėžčiojant liūdesio mėlį... kažkaip dar nepatogiau pasidaro. Ar protinga ir tikslinga pykti atgal ant liūdesy susikuitusio žmogaus?
Apkabinčiau. Bet gal tiesiog palinkėsiu tam liūdnam žmogui lengvumo (kaip cukraus vata) ir šviesos mintyse (kaip šalta kava per karštį tingiai linguojant hamake).

O sau pasirašysiu sekmadienio rytą Saulei tekant ant Raganų - felčerių kalno ♥
P.S. Ne taip ir anksti - Saulė pasirodo tik apie 6 valandą :)


2018 m. rugpjūčio 4 d., šeštadienis

Garai


Vakar išgirdau - Tu labai stengiesi išsiskirti (nors nesu tikra, kad buvo "labai", tikslumo vardan, prisiduodu). Atsakiau, kad aš niekda labai ir nesistengiau pritapti, nusijuokiau, o temos sugrįžo atgal į prisiminimų puslapius arba pasakojimus, kaip gyvena svarbūs (kažkam) žmonės.
Atsibudusi šįryt vis dar apie tai galvoju. Ar noras gyventi, taip, kaip norisi, yra pastangos išsiskirti? Neeeeemanau :) Neturiu televizoriaus, nestatau namo, gyvenu viena, dažniausiai būnu tyloje, moku už galimybę klausytis muzikos, savaitgaliais ilgai nelipu iš lovos, skaitau (ne tiek, kiek galėčiau) mokslinę literatūrą, negeriu alkoholio, vengiu balių ir beprasmių kalbų, nesenai nusprendžiau ir dėl maisto kitoniškumo, neturiu ambicijų (ir atsisakau, kai gaunu pasiūlymų) užimti vadovaujančių pozicijų profesinėje sferoje, vis dar galvoju, ką noriu veikti gyvenime, dažnai apsinuodiju buvimu su žmonėmis, svaigstu savo vienatvėje, ilsiuosi joje ir mėgaujuosi. Išskirtiumo yra, bet dėl to nesistengiu specialiai. Tai yra gyvenimo etapas, kai šitos gyvenimo sąlygos teikia laimės, energijos mintims. O kur ta egzistencijos prasmė, - sakysite. Nežinau. Bet kažkaip jos dabar nelabai ieškau. Man atrodo, kad dabar labiausiai laisvės muzika groja. Nežinau, kaip jūs, bet aš tai tikrai dėl tokios laisvės kovojau :D

Atsibudau vėlai, geriu kavą lovoje, vėjas plazdena užuolaidas, neturiu jokio plano ir jaučiuosi laiminga. Šeštadienis.

2017 m. gruodžio 30 d., šeštadienis

Paros laikas, kai miegoti dar lyg ir anksti, kažkuo užsiimti - per vėlu, o kosulys jau baigia uždusinti

Vis dažniau galvoju apie prasmę savo kasdienybės ir kur link veda dabartinis kelias. Kur link einu, kur link spaudžia sociumas, o kur link eiti noriu? Kiek man pasako, kaip aš jaučiuosi ar kokia esu, o kiek dažnai ir iš tikrųjų save jaučiu ir suprantu?
Ne paslaptis, visai ne per seniausiai pradėjau ropštis iš juodos, gilios, gličios ir smirdinčios egzistencinės subinės. Geriau jau dabar: vakarais nebeverkiu, apsimečiau šiokį tokį judėjimo pirmyn planą (ne visada ryžtuosi arba randu drąsos juo vadovautis, bet stengiuosi), būna, kad kartais tikrai nuoširdžiai juokiuosi, bet... vis dar vengiu žmonių, vengiu prisirišti ir įsipareigoti, vengiu svajoti apie viską, kas liečia jausmus ir įsitraukimą. Nieko nuostabaus turbūt - kai gerą dešimtmetį įgyveni lūdesį, vienatvę, atsitiktinius santykius su žmonėmis, kurių reikia vengti, o ne siekti,... tokį pat gerą dešimtmetį tenka išgyventi lauk su pasekmėmis.
Šie metai man buvo ypatingi. Pradedant nuo to, kad blokavau daugybę žmonių, kurie tyčia arba ne, bet skaudino. Blokavau FB, blokavau telefone, blokavau gyvenime. Kodėl tiek ilgai delsiau? Bijojau likti viena, niekam nereikalinga, niekam neįdomi, nors nė vienas tų žmonių manęs tikros taip ir nepažino. Aš, šiaip, labai puiki aktorė - prisitaikau tobulai prie kiekvieno pagal poeikį, deja, ne savo. Kas nutiko per +/- metus? O nutiko toks vienas dalykas: ėmiau augti :) Arba skleistis. Arba spinduliuoti. Nežinau tiksliai, kaip įvardinti, bet ėmiau užimti daugiau erdvė savo esybe. Išsitiesiau visa savo būtimi ir be gailesčio ėmiau blokuoti visus, kurie naudojosi, bet dengėsi prasme, savanoryste, draugiškumu, pagalba artimui arba tolimui. Užteks. Norėjau rašyti "atsiprašau", bet iš tikrųjų visai neatsiprašau, kad nedirbu daugiau, nei darbo sutartyje numatyta. Neatsiprašau ir už nutrauktus ryšius su žmonėmis, vadinusiais save draugais, ar daugiau, nei draugais. Neatsiprašau, nes mano draugystės/santykių apibrėžime žmonės dalinasi, pasakoja ir klausosi, dovanoja ir džiaugiasi dovanomis, yra tikri ir nori tikrumo iš manęs. Tikrumo su visa jėga, ugnimi pykti ir mylėti, liūdėti ir džiaugtis, svajoti ir mątyti skaidriai.
Ir žmonių sumažėjo. Ženkliai. Tik nebaisu. Erdvu, šviesu, švaru, saulėta ir jauku! Liko vos keli, su kuriais galiu pasikalbėti kartais, su kuriais esu savimi su visais savo jausmais, emocijomis ir reakcijomis. O vienatvės nėra. Tik atsipalaidavimas, nes mono spektakliai baigėsi ir nifiga aš nebeisiu iš jokių komforto zonų! Aš čia gyvenu :) Noriu, kad žinotum: jei tik jauti, kad esu Tau per daug - visada visada leisk sau išeiti. Žmogus yra ir turi būti laisvas kiekviename savo pasirinkime, žodyje, svajonėje. Tačiau, jei nusprendi likti, teks būti atviru, priimančiu, girdinčiu ne tik ausimis ir visokiais būgneliais, bet ir širdimi. Atverstom kortom. Arba geriau išvis be kortų - atvirais žvilgsniais ir šypsenomis.
Tad už besibaigiančius metus, atnešusius laisvės, spindėjimo, noro puoštis ir vėl reikia ilgo, kliošinio sijono! Už LAIMĘ galvoje ir širdyje! Už pradžias ir svajones! Už esatį ir būtį!


2017 m. birželio 30 d., penktadienis

Maudytis egzistencijoje :)


Šiame gyvenimo etape yra taip, kad neturiu su kuo dalintis nei kasdiena, nei ypatingomis progomis. O šiandien man kaip tik viena nutiko - gavau paskutinį pažymį, reiškiantį, kad labai sėkmingai ir džiugiai užbaigiau antruosius studijų metus.
Bandžiau padžiūgauti darbe, tada kažkiek šeimoje... Nea, ne taaaip man reiškia džiaugtis. Džiaugtis man yra šventė, kai norisi eiti, daryti, spindėti, skambėti ir juoktis.
Tad ir nuskambėjau. Germante atidariau maudymosi sezoną - lyjant, kai visai ir šalta buvo. Bet užtat kiek šventės tame ♥

P.S. Ta Egzistencinė psichologija tai cool - atpalaiduoja ir taip norisi gyventi su savimi ir sau, kad net saldu :)

https://open.spotify.com/track/5LXj9Ch3O9ATm1NoHT8GXn

2017 m. birželio 26 d., pirmadienis

Apie norus ir šaltą naktį


Numigau ir atsibudau su noru parašyti. Nes noriu pasidalinti ir padėkoti, pasistebėti ir pasidžiaugti pastebėjimais.
Vakar prie laužo galvojau – kodėl su vienais žmonėmis yra lemta tęsti pažintį, o kiti labai paprastai išeina ir negrįžta, net atsitiktinai. Kažkur skaičiau, kad visi esam susaistyti ir kiekvienas susitikimas yra kažkuriam iš susitikusiųjų pamoka, trumpa, vienkartinė, ilgai besitęsianti, auginanti. Taigi, sėdėjau, stebėjau Tave ir svarsčiau, ką aš Tave arba Tu mane turim šiam gyvenime išmokyti. Nes 10 metų atsitiktinių susitikimų, man atrodo, yra daug J Juolab, kad per tuos metus kaip ir niekad nebuvo emocionaliai stipraus prisirišimo, bet aš visada jaučiau Tau simpatiją.
Pirma mintis, kuri šauna į galvą, už ką norisi padėkoti – Tavo rūpestis ir atidumas. Paduota lėkštė, pasisiūlymas uždegti žvakes (net jei santykis tarp vėjo gausos ir žvakės ugnies pajėgumo yra visiškai nelygus J ), galantiškas užleidimas pirmyn – smulkmenos, kurių Tu gal net nepastebi, bet man tai yra labai daug. Aišku, keliu sau klausimą, kodėl pastebiu tai, ką pastebiu? Gal dėl to, kad pasiilgau ir alkstu rūpesčio, saugumo, apkabinimo. Gal. Ačiū, kad priminei, kad gyvenime taip būna J
Tavo ramumas yra antra žavinti savybė. Galvoju, kad traukia tai, ko pats neturi. Dėl balanso, turbūt. Kadangi Impulsyvus Emocionalumas galėtų būti mano indėniškas vardas J, buvo labai gera būt Tavo ramybėje. Ačiū.
Aš net neabejoju, kad jau kelis arba kelioliką kartų skaitydamas pagalvojai – bet tai kaaas čia? kaaam čia? Labai paprasta – seniau aš taip skubėjau gyventi, kuo daugiau patirti, pažinti, atrasti, kad nelikdavo laiko padėkoti, pasidžiaugti, vertinti. Dabar atėjau į gyvenimo etapą, kai noriu gyventi dabar ir čia. Noriu pasakyti žmonėms, ką jaučiu apie juos ir šalia jų. Noriu dalintis savo laiku su žmonėmis, su kuriais man gera būti. Noriu išgyventi kiekvieną akimirką tikriau, kaip tik galima ir dabar. Tai, va, o Tu kaip tik esi tas žmogus J
Matai, seniausiai traukinys išvažiavo, o aš sėdžiu, rašau, galvoju apie Tavo gerumą, kurį gavau šį savaitgalį ir džiaugiuosi. Šiaip, be vieno abejo, esu baisiai savanaudiškas žmogus ir norėčiau tame gerume pasilepinti dažniau, tad noriu, kad žinotum, jog esi laukiamas kavos, maudytis, laužų, pasivaikščiojimų, plepėjimo, sūrio pyragų, lietaus, šatrijų, stalo futbolo, šypsenų, tingaus pabuvimo nieko neveikiant kad ir kiekvieną dieną J
Ačiū Tau


P.s. Viskas, ką jie kalba apie Raganas yra grynas pramanas ir geriau tuo netikėti. Vietoj to, rekomenduoju pasistengti jas suprasti, priimti ir mėgautis kompanija :D

https://open.spotify.com/track/0FMjqbY3aWo1QDbo3GwXib

2017 m. sausio 23 d., pirmadienis

Namų darbai, Pavasaris ir vienas vainikas



Tu pirma padaryk Namų darbus, o paskui tik svajok. Padariau. Ir tikrai - dužo-žibo šipuliais. Ir net neskaudėjo. Tiesiog tiek aiškumo ir šviesos atsirado. Tokio žinojimo, kaip/kur man toliau gyventi. Ir taip laisva!
O tada buvau sutikusi. Jau šviesoje spindesio naujojo. Ir...nieko. Pastoviniavau iš mandagumo. Leidau padėti. Leidau pakalbinti. O tada nubėgau tirpstančiu ledu slysdama. Vat, taip - atvirai.
Žinai, kaip būna sankryžoje? Taip, kai jau esi įsukęs į pagrindinį, bet dar matosi šalutine gatve važiuojantieji. Trumpai taip žvilgteli ir spaudi pirmyn ♥ Pradžiai - pirmyn į Pavasarį. Taip šita gatvė vadinasi.

P.S. Tada eilinį kartą buvau pasiklydusi Kosmonautuose. Dar kartą užsitikrinau, kad nėr ten man ką veikti.

https://open.spotify.com/track/1u4xNnCCaTEcfkknALyWOF

2017 m. sausio 15 d., sekmadienis

Laiškas į mintis



Kodėl nusprendžiau rašyti? Apie tai svarstau jau kurį laiką. Mintyse šis tekstas perkratytas, šifruotas, filtuortas, redaguotas, išbraukytas ir pridėtas jau tikrai ne dešimt kartų. Daugiau. Prieš užmiegant, atsibudus, duše, vairuojant, muzikoje.
Vis nesiryžau. Tai aišku, kad drąsos rekia. Tai aišku, kad baisu išsiversti vidum į išorę. Tai aišku, kad visiškai nesaugu. Tai aišku, kad atstūmimo aspektas irgi pasvertas/įvertintas. Jis ir yra baisiausias. Bent jau bauginantis ir turintis didžiausią skaudinimo galią.
Žadėjau raštą paversti kalba. Juolab, kad ne iš vieno asmens girdėjau - kalbėk, sakyk, atvirumas įveda aiškumo ir struktūros. Visą tą aš senai žinau ir patariu. Tačiau kai atsistojau prieš faktą pati... nu, ir virpa keliukai :)
Bet pakalbėti noriu. Pasirinkau tai daryti raštu dar ir dėl to, kad šiuo metu tai yra pagrindinė Tavo ir mano komunikacijos forma. Matyt, dabar ji yra patogiausia. Pasirinkau laiško formatą, nes taip turiu daugiau laiko, galiu nutrinti ir vėl parašyti, galiu apgalvoti ir rinkti žodžius, kurie labiausiai reišktų tai, ką iš tikrųjų noriu pasakyti. Kalbant man dar taip nepavyksta. Be to, lyg ir gaunasi įpareigojimas - pakviesti pokalbiui, paimti laiko, paimti energijos, paimti dėmesio. Šiuo gyvenimo metu labiausiai noriu, kad žmonės norėtų spręsti patys. Žinoma, aš nežinau ir nesimu svarstyti, kas būtų, jei būtų - gal ir visai daug džiaugsmo nutiktų, bet... tebūnie laiškas. Šįkart.
Pasirinkau rašymą, nes, ne paslaptis, kartais kalbėtis yra sunkiau. Arba supasuoju ir pakalbu labai išsamiai ir dailiai apie nieką. Gynybiniai mechanizmai man irgi veikia. Man baisu, nedrąsu, reik lipti per įsitikinimus, ramybę, mintis, galvoje sumodeliuotus scenarijus.
Pakalbėti noriu ir dėl ramybės. Savo. Aš nežinau, kaip Tu mane matai ir jauti, bet aš esu ta, kuri daug galvoja, analizuoja, dar daugiau jaučia ir išgyvena. Emocionalumas yra stipriai dominuojantis. Nepatiriu sunkumo įsijausti į situaciją ar žodžius tiek, kad apsiašaročiau. Tuo pačiu lygiai taip pat giliai jaučiu džiaugsmą. Arba liūdesį. Arba laimę. Čia kai paimtum skalę nuo -100 iki +100 ir bandytum matuoti. Apie vidurį mane rastum kai miegu :) Dažniausiai gyvenu pakraščiuose. Ir taip yra. Nemoku jausti mažiau, galvoti mažiau, matyti mažiau, girdėti mažiau, stebėti mažiau, duoti mažiau, spindėti mažiau. Niekaip. Su tuo taikausi ir priimu kaip esamybę. Tiesiog taip yra. Vienintelė mano užduotis - susivaldyti ir neskaudinti žmonių. Tik tiek.
Norėjau tai paaiškinti, nes tai turėtų duoti šiek tiek supratimo, kodėl svarbu man žinoti kryptis.
Aišku, galima viską, ką dabar parašysiu ir paneigti. Ir tas yra gerai. Visi atsakymai ir reakcijos man yra priimtini ir tinkami. Tiesiog jaučiu šilumą iš Tavo pusės. Kartais rūpestį. Kartais smalsumą. Jaučiu, kad kartais flirtuoji (nekalbu apie tai - sąmoningai ar ne). Jaučiu, kad atreaguoju. Jaučiu, kad šypsausi Tau. Jaučiu, kad patinka ir gera man dėl to. Bet tuo pačiu metu jaučiu, kad vis labiau klimpstu ir užsiveliu. O turint omeny anksčiau aprašytą ribinį būvį, man tai nėra sveika. Nežinomybė degina. Ir aš nenoriu vėl į tą ugnį patekti. Man per sunku. Per skausminga. Per ašarota. Per ilgai ir per sunkiai gyja tie išdegimai. Todėl saugodama save rašau Tau. Todėl prašydama aiškumo rašau Tau.

Jei turi minčių/norų/svajonių/įsivaizdavimų, susijusių su manimi - prašau, visais Tau priimtinais būdais, reišk tai intensyviau. 
Jei minčių/svajonių/norų/įsivaizdavimų neturi - prašau, jokio flirto ir kuo mažiau komunikacijos.

Suprantu, kad didelis prašymas, bet man kitaip neišeina. Per daug įtampos sukelia ašaras, nedarbingumą, žiaurų savęs gailestį ir bejėgiškumą. Noriu, kad viskas būtų kiek įmanoma paprasčiau su daug laimės, šviesos ir šypsenų. Aš noriu būti laiminga.
Noriu ištekėti, noriu gyventi šeimoje, darnoje, sutarime supratime ir būti apkabinta. Jei tai ne Tu, prašau, netrukdyk man ieškoti. Išaugau vienatvę. Noriu bandyti priimti kitokį buvmo statusą.
Žinau, kad supranti mane. Tu daug ką supranti :)

Man, aišku, malonu būtų žinoti, ką apie tai manai, bet sakyti nėra privalu. Svarbiausia yra veiksmai. Jie ateina iš minčių, o tik paskui būna užkoduoti žodžiuose.

Tai toks, va, mano sekmadienio rytas. Viskas į gerą.

2016 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Pasveikinimai




Kai šįryt atsikėliau ir stovėdama duše planavu dieną, norėjau džiaugsmo, norėjau pyragų, jaukumo, pokalbių, norėjau apsikabinimų ir juoko. Dar norėjau ruoštis rytojui - žuvies kotletai, biskvitas pačiam skaniausiam tortui Tetei gimtadienio proga. Norėjau, kad būtų šiesu ir taip paprastai gera, kai po pilnos dienos su šypsena krenti į patalus ir sapnuoji apie meilę.
Tai buvo lūkestis. Realybė šiek tiek kitokia - į virtuvę eiti negaliu, nes bijau sudėti liūdesį ir ašaras į maistą, kuris turėtų spindėti laime. Aš žinau, kad jums labai sunku ir nepatogu tokia mano būsena. Nereikia baimintis, aš visus jus apgausiu. Visus iki vieno. Rytoj aš vėl šypsosiuos, būsiu paslaugi, mandagi, nebebus baisu prašyti, klausti, aš visą save dalinsiu, galėsite duoti visus pasaulio darbus - už ačiū. Nors, ne - ačiū irgi nebus būtina sakyti. Tiesiog savaime suprantama, kad viską galiu - versti, teikti paraišks ir ataskaitas, piešti, kurti tinklapius, atvirlaiškius, skelbimus, dibrti su žmonėmis grupėje ir po vieną, rašyti visomis kalbomis - valdžiai ir jaunimui, fotografuoti, pristatinėti, jei reikia - ginti ir atstovėti pozicijas, rasti partnerius, valyti, pirkti, išklausyti, konsultuoti, orientuotis įvairiausiose pokalbių temose, lydėti, suvaldyti kofliktus, nutraukti neprasidėjusias muštynes. eiti miškais, orientuotis žemėlapiuose, plaukti, gaminti, darbo metu, po darbo, sirgdama, per atostogas, per sesiją. Iš tikrųjų galiu. Žymiai daugiau net.
Aš žinau, kad jums tą žinoti patogiau ir šventiškiau, be abejo, nei kęsti išsišokėliškus pareiškimus, kad - ė, šūds yra, kažkoks nelygus čia tas lygumas.
Ir aš meluosiu. Tikrai. Kokybiškai ir nuosekliai. Galiu, be abejo, kad galiu. Kaip ir visą kitą. O paskui tiesiog išeisiu. Bet kokios užtat gražios išleistuvės bus. Nuoširdžios tokios. Šiltos ir su šypsenomis.

Linksmų švenčių!
Tiem, kam sudužusios jos - susirinkit šukeles ir vis tiek džiaukitės. Taip reikia. Think positive - būk patogus!

https://open.spotify.com/track/6INX6gjqGXL5jDkt2IcdtU

2016 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Sutikti Sielą


Po sudėtingo laiko, kai viskas buvo juoda, kai kas vakarą, o kartais ir rytais, rasojo akys, kai mintimis vis prašmėžuodavo klausimas - ką aš čia veikiu?, atėjo Tyla. Tokia paprasta, tokia rami, su stipriai išreikštomis spalvomis ir nauja pradžia be praeičių.
Taip jau yra, kad visada pajaučiu artumą Žmogui žymiai anksčiau, nei Žmogus pajunta artumą man. Pradžioje stebėdavausi - ei, ką čia Tu? taigi paprastai, tai atvirai. Ne visada pavykdavo. Dažniausiai likdavo daug nusivylimo ir kartais skausmo atstūmimo, nesupratimo, užtrenktų durų. Metai eina, o viskas yra taip pat - artumą pajuntu greitai, noriu šypsotis, noriu atvirai, noriu paprastai. Ir vis dar nepavyksta. Tik nusivylimo ir skausmo beveik nebėra. Nes lūkesčio neliko. Nė vieno. Taip, Tu gali nenorėti su manim būti atvirai. Tai pabūnam kurį laiką belekaip, bet turiu įpėti, kad jau einu aš tolyn. Būk. Aš Tau nusišypsosiu dar kartais. 
Tai yra įprastas, kasdieninis mano gyvenimo scenarijus. Sutikti Kūnus ir nepasiruošusias arba išsigandusias, arba savęs nesuprantančias Sielas. 
Iki visai nesenai. Tai turbūt vadinasi Pilnatve - susitikti visiškai nepažįstamą, kitaip kalbantį Kūną ir pajausti galingą artumą - atsakymą manajam. Tai turbūt vadinasi Laime - apsikabinti atsisveikinant, ašaroti ir stovėti tame gerume. Tai turbūt vadinasi Dovana - sutikti Sielą net ne per Kalėdas.

- Mes tikrai buvome kažkas vienas kitam praeituose gyvenimuose!
- Mes tikrai dar susitiksime šiame!
Ir tai nieko nieko nieko bendro neturi su seksualine trauka arba gyvenimo partnerio paieškomis. Tai buvo SUSITIKIMAS, kurio nenoriu pamiršti.

Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo...

2015 m. sausio 10 d., šeštadienis

Nori?


Prasmė - reikalas subtilus. Va, šiandien labai neprasmingai pradirbau nieko. Parašinėjau, pažiūrinėjau, bet daugiausia - sėdėjau. Ne kažką... O juk galėjau susukti labai prasmingą samanų sušį kokį vieną kitą iš po sniego. Galėjau prasmingai numegzti Lietuvos vėliavą pirmadieniui. Dar galėjau nuvažiuoti kur nors į Lopaičius, bandyti pasivaikščioti prasmingai (sveikatai) naktyje po ezoteriškai stogą raunantį mišką ir yyyypač prasmingai prikrauti į kelnes. Galėjau. Bet nenorėjau. Ir džiaugiuosi tuo. Beprasmiškas sėdėjimas fotelyje gali būti jūsų kelnių švaros ir gaivos garantas.
Reik bent jau prasmingai numigti. Nori - susapnuosiu Tave? Cha chaaa! Baisu? Nebijok. Tik miegu prasmingai. Sapnuoju - beprasmiai.

2014 m. gruodžio 27 d., šeštadienis

Tūkstančiai, žmonės ir laikas


Pasibaigė šventės. Dabar bus galima toliau dirbti: nukabinti gilrliandą, kur buvau du kartus įjungusi, išmesti vainiką, kurį pasikabinau prieš dvi dienas, išnešti visokias pakuotes dovanų, išsiurbti trupinius iš virtuvės ir gal net pasikloti lovą. Nene, nepradėsiu viešos savigraužos apie tai, kaip pastaruoju metu gyvenimas atsidūrė kažkokiam minuse. Tiesog, jaučiu, kad vėl esu duobėj. Arba gal tai tik švenčių emocinis pachmielas.
Sako, žmonės pasidaro sąrašus arba bent jau mintyse susidėlioja, ko norėtų iš ateinančių metų. Kai šįryt galvojau apie savo sveikatos norus ateinantiems metams, patikrinau internete jų kainas. Tūkstančiai. Turint omeny, kad dar vienas iš norų yra per pusę mažiau laiko praleisti darbe..... gaunasi kas gaunasi. Bet ne viskas logika šiame gyvenime grįsta. Taigi!
1. Uždirbti tūkstančius dviems operacijoms.
2. Dirbti dvigubai mažiau.
3. Važiuoti į "Skamba skamba kankliai".
4. Atrasti naujų žmonių, visiškai nesisijusių su darbu.
5. Daug miegoti.
6. Vėl dainuoti.
7. Nuvažiuoti į belekokį saulėtą kraštą ir dybsoti pajūryje/pavandenyne savaitę.
8. Skaityti.
9. Turėti žmogų, su kuriuo būtų galima atvirai kalbėtis apie viską. Net apie gilius ar nematomus dalykus.
10. Nusipirkti dviratį.
11. Persikraustyti į šviesius namus.
12. Jausti sėkmę.
13. Rašyti. Siūti. Klijuoti. Piešti. Puošti. Kepti. Dažyti. Kurti. Grožį. Ne prišokant kartais, o skiriant tam keletą dienų iš eilės.
14.
15.
Tai... daugmaž panašiai tiek norų ir siekių kitiems metams. Pasilieku dar dvi tuščias vietas. Just in case, kaip sako. Jei kiltų, vdrug, norų generavimo įkvėpimas vėl :)

P.S. Prie ko tos aguonos? Jaučiu, ka nė prie nieko. Nu, gaaaal tik spalviškai ataidintis buvimas šiandieninis toks.

2013 m. rugsėjo 29 d., sekmadienis

Atidžios ribotumo apžvalgos


Štai, kitą kartą, kai praėjo jau visai emocionaliosios išgyveniminės pagirios, prisėdau su kava apgalvoti visko. Nes apgalvojimas... kaip koks blogas įprotis. Laikas nuo laiko jo reikia. Susidėliojimui.
Bet tai kas per vingiavimas ratais to gyvenimo? Einu einu ir.... BŪTINAI reik sutikti žmogų, kuris yra dar nebrandus, dar negalintis, dar neužaugęs atsakingumui, dar ieškantis nelabai kryptingai. Taip taaaaip, aš viską kuo puikiausiai suprantu, kad susitikimai nevyksta šiaip, be priežasties. Jų, tų žmogiškų gyvenimų susitikimų, reikia. Arba sutiktam žmogui kažką suprasti, atrasti, paaugti, o man - padėti. Arba man - suprasti, atrasti, paaugti, o jam - padėti. Bet tik klausimas toks vienas: o tai ar bus kada toks gyvenime susitikimas, kai lemta bus abiem augti, atrasti, suprasti ir būti? Ir mokytis, ir augti, ir klysti. Pastaruoju metu pradedu jausti nebelygumą kokį tais. Aišku, aš tai galiu - ir padėti, ir patempti, ir pastumti, jei reikia. Bet... negi iš tikrųjų tai ir yra tas mano tikrasis buvimas gyvenime?
Gal ir gerai iš tikrųjų. Tik dar reikia patobulėti nejautrumo puslapiuose. Padėti, pastumti, patraukti, pabūti, bet.... jokio asmeninio jausmo. Tik bendražmogiškoji meilė ir šiluma. Kitu atveju - tie tokie asmeniniai prisirišimai žeidžia. Aaaaišku, suprantu dar ir tai, kad neišgyvenusi sužeidimų, neišmoksiu būti atidi ir ribota (nesugalvojau kito žodžio, į kurį tilptų apibrėžimas: turinti aiškią ribą, iki kiek arti galima leisti žmonėms užeiti). Viena mano gyvenimo seserų sako - bet ar jausi pilnatvę tokiam ribotam buvime? Chm... nežinau. Kol kas, man atrodo, jaučiu. O kaip bus rytoj - nežinau.
Autorė pasilieka sau pilnut pilniausią teisę keisti savo norus ir mintis.

2013 m. liepos 27 d., šeštadienis

Atsikvėpavimas


Mes neprivalome turėti laiko. Niekam. Mes neprivalome jo leisti. Su niekuo. Nes neprivalome jo dalinti. Niekam. Mums net nereikia būti. Niekur. Tokia grįžau.
Eidama su šviesa dar tikėjausi sukrėtimo. Tokio, kur išpurtys visko daug. Nebuvo. Sutikau Delčią. Pakalbėjom apie dylimą ir dūlėjimą. Laiko. Apie šachmatus. Apie tai, kad jie patys nevaikšto. Juos kažkas perdėlioja. Nenuspėsi kiek laiko bus duota. Kai jau susivoksi situacijoje ir atsipalaidavęs pradėsi jausti supratimą.... būtinai ištiks ėjimas. Neprognozuojamas.
Važiavau virpėdama ir skambėdama nuo į sienas besitrankančių minčių. Grįžau tyli. Be laiko. Ir negaliu atsisakyti - užsipildė ir išskendo ar tik išmirė jos palikdamos tuštumą tylią. Tylu dabar. Ir nėra laiko. Nelabai suprantu, ar plaka dar. Nes taip tylu. Bet tyla yra gerai. Tyloj būti ramu. Tyloj nereikia jaudintis. Galvoti tyloj nereikia. Tyloj galima tik būti nejudant. Ir laikas čia išvis nei prie ko.

http://www.youtube.com/watch?v=Ndv9ecwOpjk

2013 m. liepos 25 d., ketvirtadienis

Mėlynių pyragas


Atsiguliau miegoti ir vėl atsikėliau. Pamačiau. Užsimerkiau ir pamačiau, kaip mes pyragą kepėm. Visai dar nesenai. Su skirtingais lūkesčiais, bet kepėm. Nors ne. Nespėjom. Tik ruošėmės kepti. Bet apie viską iš pradžių.
Pirmiausia buvo žvilgsnis. Su gausa abejonių, nesaugumo, baimių. Tačiau toks iš vėžių normalumo mušantis stabilus žvilgsnis. Paėmėm jį už miltus.
Tada atsirado pokalbių. Ooooo... analizės su interpretacijomis. Analizės be interpretacijų. Atvejų analizės ir aptarimai. Aiškumo paieškos. Šiaip plepalai. Šiaip juokas ir vėl plepalai su pabaisingomis istorijomis apie po miškus vaikštinėjančius baltus vaikelius. Visą tai naudojom kaip sviestą.
Pridėjom dar susitikimų. Vietoj kiaušinių. Kiekvieną susitikimą prakrapštydavom lukštelį ir nirdavom gilyn gilyn iki centro. Kur laikas sustodavo. Kur šypsodavomės arba tylėdavom. Su adijalais ir arbatomis. Su miško ir ežero paribiais.
Mmmm... ko dar dėti norėjom? Gal cukraus? Vardan saldumo. Tiek kiek reikia. Nei daugiau, nei mažiau. Cukrus buvo tas paprastasis buvimas šalia. Tas paprastasis kvėpavimas šalia. Tas paprastasis laikymas už rankos. Dar ėjimas į sapnus. Jautimas, ramumas miegant šalia. Ir apkabinimas. Ne vienas. Ir ramunės.
Tikri kepėjai žino, kad pyragas be vanilės yr parasčiausias kepinys ir nieko daugiau. Svaigimo reikia. Vanilę atstojo bučiniai. Aitrūs. Aštrūs ir gyvi. Nes juk ne kokią esenciją dedam. Gryną gryniausią - šviežią ir kvapnią. Vanilę.
Ir minkėm. Nuoširdžiai. Intensyviai. Naktimis ir pavakariais. Keletą kartų ryte. Lauke ir balkone. Virtuvėje ir svečiuojantis. Buvo linksma. Buvo flirtualu (jei toks žodis apskritai yra įmanomas).
Iki kol atėjo laikas mėlynėms. Mėlynės pažiro įvykiais tikėtais, bet neigtais. Mėlynės ritinėjosi po virtuvę. Mėlynės ritosi skruostais. Mėlynės blaškosi vėjyje ir prisiminimuose. Daug daug.
Taip ir baigėsi pyragas. Nekeptas. O kam? Juk pyragas, kepamas be mėlynių, bus ne daugiau kaip sausainis. Nors ir didelis. Tačiau kur jau čia sausainiui lygintis su pyragu. Iš bėdos nebent. O tos bėdos, kai dar kartą pagalvoji, juk nėra. Ir dar... sausainiai turi savybę trupėti. Kas yra išvis baisingai nepatogu. Plius - jaučiuosi esanti iš tų, kur trupinių nerenka, nes... tiek to - nutylėsiu priežastis, nes labai jau per oriai nuskambėjo mintyse jos.
O receptas geras buvo. Tik... ne laiku, ne vietoj ir ne lemty, matyt. Dabar reikia pieno. Prisiminimams nuryti. Vietoje jo naudosime laiką.

2013 m. liepos 20 d., šeštadienis

Narplionės ir sijonai


Švęsdama savo ypatingo nieko neveikimo šeštadienį, lyginau sijoną. Žadėjau puoštis. Klostės, padelkos ir vėjai švelniai plazdantys. Taip norėjau atrodyti. Ir atrodžiau. Bet paskui persirengiau. Tačiau ne apie sijoną norėjau pakalbėti. Juo labiau ne apie tai, kaip jį lyginau...
Lygindama sijoną, svarsčiau, kada nutiko tas momentas, kai šitaip viskas apsivertė? Niekaip neatrišau. Bet tik gal dėl to, kad pasikeitimai nenutinka per naktį. Tikriausiai...
Sakote, kalbu apylankomis? Tai nieeeko... intro visad yra reikalingas daiktas - susikaupimui, išdrįsimui, smalsumui ir visiems kitiems pasiruošimams.
Žodžiu, gyvenu keistoje situacijoje. Nenoriu išsamiai detalizuoti, nes neetiška būtų. Tačiau apie situacijos keistumą papasakojau keletai žmonių. Pirma jų reakcija - o kodėl tu šitaip ramiai kalbi? Juk turėtum kelti ultimatumus, nustatinėti terminus ir griežtai pasakyti, pagrūmoti pirštu, žiūrėti kiaurai veriančiu žvilgsniu ir... oooi, turėtum būti juoda kaip debesys prieš pat pat pradedant žaibuoti. Ir tikrai turėčiau. Nes dažniausiai šitaip reaguoju į aplinką. O gal jau galima sakyti - reaguodavau? Pačiai keista. Neįprasta. Nauja. Bet nėr. Nei debesų, nei grūmojimų, nei griaudėjimų. Lietaus irgi nėr. Neverkiu. Nei čiut. Aaaaišku, gal, va, tuoj ims ir užpuls iš pastalės... nes ir pilnatis, ir šiaip mėnesio jautrumas... Tačiau kol kas - sausuma.
Man net nėr gaila savęs :) O būdavo. Oooooi, toooks gailumas užeidavo, taip apgailėdavau ir apraudodavau savo dalią... kaip net pasakose ar dainose to nedaro našlaitės. O šįkart - anei krepšt. Nu, gal tik krepšt. Galvoju tik, kad ten, anoj pusėj miesto, reik apsispręsti, reik išgainioti baimes ir rasti šviesos. O tas nėr lengva. Ir tikiu. Ir suprantu. Ir palaikau. Bent jau stengiuosi. Kad ir kaip kartais skaudu būtų. Kad ir kaip jausčiau, kad graudulys ritinėjasi po gerklę. Manau, kad suprasiu ir labai labai man nepalankų sprendimą. Idant laimės būtų. Idant šypsenų būtų. Idant laisva valia. Idant išskleistais sparnais. Idant kvepiant pilnais pilnais plaučiais.
Tai, va...
Kas iš to? Aha, norisi ir man kažkokio užraukimo. Sakau, kad šeštadieniais sijonų lyginti nereikia. Nes tuo pat metu atslenka narplionės ir......... viskas baigiasi, pavadinkim, melancholija. Arba nebenoru puoštis :)

2013 m. kovo 31 d., sekmadienis

Melų pasaka

Kitą kartą, atrodo, kad per pačias Velykas, kai keltis buvo žiauriai sunku, nes laikrodis eilinį kartą persuktas buvo ir, aišku, ne ton pusėn, kur miego prisideda, sėdėjau prisikišusi ausis muzikos dviem balsais. Sėdėjau tik iš dalies. Užpakalis sėdėjo, kojos lingavo ramiai, rankų pirštai kapojo knopkeles, akys vedžiojo raideles, skrandis aptingęs virškino Mamos ir Tėčio stalo gausumą. Galva irgi, atrodo, ramiai sėdėjo. Tik ta Vidinė Moteris vis nesiliovė. Trako kaip pasiutusi. Daužė mintis neleisdama joms sukristi į kokį rišlesnį pamąstymą arba prisiminimą. Dėl šito dūkimo ramiai sėdintis kūnas viduj jautė virpulius. Kad ir kaip įtemptai dūzgė smegenys, niekaip tiksliai nesugebėjo identifikuoti bendros būsenos. Galiausiai, jau gerokai suplukusios, apsistojo ties supratimu, kad vis dėl to tai yra nerimas. Iš niekur. Nei dėl ko. Tačiau net pradėti paieškas dėl priežasčių smegenys griežtai atsisakė. "Eik peklon, merga nestabilioji, ką sau manai???? Tai ką? Net per šventes nebegalės nors kiek atsikvėpti? Išgerk Tu ar ką? Apsisemsim, va, pateliuškuosim, surasim kokį grybišką paaiškinimą, kuris gal net pralinksmins..."
Tačiau alkoholio nenoriu. Gal geriau tiesiog pabūsiu. Gal Vidinė Moteris pasidarbavusi, primetusi malkų ir gerai užkaitinusi susimils prisėsti ir nurimti.
"Moterie, sakyk man, kas vyksta? Kam ta ugnis? Kam tas karštis? Kam tas virpėjimas? Kam tas smegenų prakaitavimas?"
"Smegenys čia nei prie ko, Moterie. Laikas prie ko. Ar pati žinai, kiek laiko jau vakuumuoji?"
O, velniava... datos ir skaičiai niekad nebuvo mano stiprioji pusė. Čia taip švelniai pasakyta.
"Nežinau. Metus. Du. Tris. O gal ir keturis."
"O kodėl?"
"Šito irgi nežinau. Geriau jau tada tiksliai suskaičiuosiu."
"O už vis geriausia būtų, kad atsidarytum langą, įkvėptum nakties juodumo, per ežerą atlekiančio vėjo, minkšto ir drėgno tuoj žeme pakvepsiančio šalčio ir... atsakytum į anos šalies minčių beldimą. Laikas nušvisti. Laikas įsileisti anos šalies gyventojus. Kitaip atrodančius, kitaip kvepiančius, kitaip galvojančius, kitaip matančius, o dar kitaip girdinčius, kitaip suprantančius, kartais, atrodo, nejautrius, absoliučiai glušus ir nesugyvenamus."
Atsidariau langą.

Bet, kaip žinia, yr jau pati didžioji povelykinė melagių diena. Tad viskas, ką girdėjot, matėt ir skaitėt, gali būt melai-pramanai. O taip, greičiausiai, ir yra. Arba ne. Aišku yra tai, kad laikas į sapną. Tad merkit akeles, du mieli mano krikštavaikiukiai, da savo Mamos pilve tebesisupantys. Šiandien pirmą kartą jumis pačiupinėjau :)


2013 m. vasario 4 d., pirmadienis

Pasaka vaikui

Vieną kartą, visai dar nesenai, gyveno mergaitė. Džiugiai gyveno. Pasišokinėdama keliavo per gyvenimą. Kartais pasukdama ne į savo kelią, nes visai neįgudusi buvo naudotis GPS. Šypsojosi, rodos, daug. Tačiau žmonės jos privengdavo. Bet tik tokie, kur bailūs arba negalintys atskirti tiriančio žvilgsnio nuo kokio tais nuožmui arba piktu vadinamo. Nors to nuožmumo, sako, jai netrūko. Galėjo tyliai namie kikendama rašinėti ne visiems patinkančius tekstus kad ir apie tuvius. Arba supykusi skaudžiai sužaibuoti akimis. Arba tvirtai pasakyti - NE. Bet juk, nu, ir kas, ar ne?
Ir tikrai - nu ir kas. Tik labai nedaug kas iš tikrųjų žinojo, kaip ta mergaitė jaučiasi. Kasdienybėje, tiesa, jinai jausdavosi visai padoriai. Dažnu atveju - net puikiai. Bet... kai tik atsirasdavo nors mažiausia tikimybė (ne reikalui esant, o norui) susitikti su priešingos lyties žmogumi... o jei dar koks nors tas žmogus iš senų senovės akim nužiūrėtas, lūpom nušypsotas, kalbom apkalbėtas... tada pasidarydavo tai nuožmiai, kaip sako, sunkaus charakterio mergaitei trošku. Išsiplėsdavo vyzdžiai, sudūgzdavo galvoje ir taaaaip šiurpu darydavosi, kad net keliai linkdavo. Norėdavosi kuo greičiau gerai apsikamšyti kaldra ausis, susigūžti lovoje ir galvoti - ojėi, ojėi, kaip čia bus... kaip reikės pasilabinti? ką reikės kalbėti? kur reikės dėti rankas? o akis kur? o kuo maitinti? o kaip miegoti? Klausimas augindavo klausimą ir kai jau tieji pasidarydavo visiškai nevaldomi... ateidavo ramiai Panika ir nusivesdavo mergaitę į niekur. Ten, kur ramu, ten, kur saugu, ten kur toliau galima straksėti vėjavaikiškai be iššūkių.
Bet, štai, vieną dieną, atrodo, kad net vakar, ėmė ta mergaitė ir pasipasakojo apie savo sapną. Nuo pasakojimo viskas nusirideno į pokalbį. O nuo pokalbio nušoko į pakvietimą. Ir dabar, kai jau atėjo antis... norėjau pasakyti - naktis, sėdi mergaitė raudonais žandais. Sėdi ir galvoja - o gal ir sapnavau. Nes kitaip - iš kur mergaitei tiek drąsos tąkart buvo?
Tai, va. Sėdi mergaitė raudonais žandais. Su šypsena visai ne nuožmia. Su mintimis visai apyramėmis. Sėdi ir galvoja - o tai kas čia vyksta apskritai? Bet... kaip, berods, Vasilisa sakė, - diena protingesnė už vakarą. Tad, vaike mano, laikas užmerkti akeles. O kaip karalaitis į užjūrį lėkti ruošėsi, papasakosiu kitąkart...

Šitą būtinai paseksiu savo pirmagimiui. Kada nors.

2012 m. gruodžio 17 d., pirmadienis

Kvapai, pirkiniai ir siūlas



Diena jau pabaigon. Diena su jausmu - bet tai kaaaaip, kaip nepaimti batų? TOKIŲ batų! Ir dar už tokią kainą! IMU IMU IMU... Kaip žmogus, siekiantis antivartotojiškumo, gerai pasiprekinau. Panašiai su žvakėmis. Trys. Tačiau dėl šito nesisieloju. Žvakių namuose per daug paprasčiausiai nebūna.
O juk ėjau suknelės. Pasimatavusi gal septintą, supratau, kad šiandien jos paprasčiausiai nėra.
Dabar gi situacija sudėtingėja. Teks ne šiaip įsigyti suknelę, bet ji trūks-plyš (tfu tfu tfu ka tik netrūktų ir juo labiau neplyštų, tiesiogine prasme) turės derėti prie batų. Jėėėtau, kaip nemėgstu puoštis. Ir visa tai vadinasi vestuvės.
Kalėdos gi šiemet kitokios. Jokių niurzgesių, jokių galvosūkių. Paprasta ir aišku. Dovanos jau susirikiavusios lentynoje. Kitos dar minty, bet planas skaidrus kaip vanduo destiliuotas. Keista. Nepamenu tiksliai, kada paskutinįkart taip buvo. Gal kažkada vaikystėje. O kol kas namai kvepia kepiniais. Būti norisi.
Beje, šiandien dar pastebėjau, kad kažkur, kažkada kažkaip nutrūko siūlas. Pamečiau. Chm... ar tai susiję su sapnuotais didžiagalviais baravykais? Radusius prašau nieko siūlui nedaryti. Tegu ilsisi ramybėje :)