Didžiausias vakarykštis atradimas - mano Kaimynas iš tikrųjų yra KAIMYNĖ :) Ir... miegojom šiąnakt kartu.
Išėjau iš vonios, o Kaimynė patogiai įsitaisiusi lovos kojugaly. Guli prisispaudusi, neatmerkia akių, suprask - miega. Ėėėėėch, kaip gerai žinomas jausmas, kai labai labai nori, kai ryžtiesi, kai padarai ir lauki įvertinimo.... O taip baisu būna, kad sustingsti ir užsimerki net. Labai jausmelis toks įsimintinas. Ir išgyventas. Ir ne kartą. Gal čia ir naujai užgimęs moteriškas solidarumas, gal šiaip... šventinės nuotaikos, gal gaila, kad per šventes ji viena pati lauke klajojo, kol neužmatė manęs naktį grįžtančios ir neatlėkė miaukdama gailiai. Nežinau kas, bet leidau jai taip pasilikti. Nes būdama jos vietoj, labai šito būčiau troškusi :)
Iš ko dar nusprendžiau, kad su Kaimyne turim panašių pajautimų? Įsitaisė jinai mano lovos pusėj. Bet kad ir kaip dažniau miegočiau savo pusėj, karts nuo karto pamiegu ir kitoj. Ne bėda, kaip sako Sigis :)
Beje, visai ne per seniausiai sužinojau, kad jos vardas yra Marusia :)))) Tikrasis šeimininkas ją taip kvietė. Tačiau mano namuose jinai šito vardo neturės. Kieno vežimas, to ir muzika, taip sakant. Pas mane ji ir toliau bus kaip buvusi - Kaimynė, kuri labiausiai mėgsta stintas, nors valgo viską :)
2011 m. gruodžio 26 d., pirmadienis
2011 m. gruodžio 25 d., sekmadienis
Sveikinimas
Ir štai pagaliau. Didysis darbų sezonas baigėsi. Šitaip laukta valanda atėjo. Dabar jau galima pabūti. Dabar jau atėjo Kalėdos su visom šventėm ir buvimais. Prie punkto "Įsipareigojimai" galima dėti pliusą.
Tai, va. Su Šventinėm Šventėm! Linkiu, kad jos gyventų širdyje, kad būtų galima tiesiog būti su žinojimu, kad padaryta VISKAS. Linkiu, kad ateinančios dienos atneštų džiaugsmo, gyvasties, minčių ir prasmių. Ir taip kasdien. Linkiu, kad galvose nebūtų karo. Linkiu, kad būtumėte su šypsenom. Linkiu, kad namai kvepėtų Laime.
Kuo nuoširdžiausiai
Aš, Moteris ir Vidinė Moteris
Tai, va. Su Šventinėm Šventėm! Linkiu, kad jos gyventų širdyje, kad būtų galima tiesiog būti su žinojimu, kad padaryta VISKAS. Linkiu, kad ateinančios dienos atneštų džiaugsmo, gyvasties, minčių ir prasmių. Ir taip kasdien. Linkiu, kad galvose nebūtų karo. Linkiu, kad būtumėte su šypsenom. Linkiu, kad namai kvepėtų Laime.
Kuo nuoširdžiausiai
Aš, Moteris ir Vidinė Moteris
2011 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienis
Kai pagalvoji globaliai
Tą vieną drąsos vakarą atsivėrė Moters laukymėjė plyšys. Toks nuo dangaus iki žemės. Įplyšo. Tačiau jei tai būtų tik kosmetinis įplyšimas, manau, nebūtų net dėmesio kreipusi Moteris. Deja, pro plyšį labai atkakliai lindo žvarba. Bet taip, kad nebeįmanoma net buvo stovėti, o atsisėsti - tuo labiau. Nebegelbėjo minties galia, nes, reikia pripažinti, baisiai jau ištežusi pastaroji šiam etape.
Žvarba kaustė, stingdė ir garsiai juokėsi į veidą. Sunku taip. Labai sunku... Pašiurpusi nuo šalčio, o gal nuo nejaukumo, apėjo dar kartą Moteris savo laukymę. Sugrubusiais pirštais susirinko vieną kitą atsiminimą, vieną kitą jausmą, vieną kitą emociją ir išėjo. Visai netoli. Į Saugumą.
Lengvai atvėrusi sunkias Akmens bokšto duris, šyptelėjo Moteris - bet tai kiek dar kartų Gyvenime būsiu naivi? Vidinė Moteris apgaubė vilnone skara ir, apkabinusi per pečius, vedėsi aukštyn. Aukštyn akmeniniais laiptais. Vienas po kito, vienas po kito. Plyšio žvarbos jau beveik net ir nebesigirdėjo. O šalčio nebesijautė. Tiksliau - nesijautė nei šalčio, nei šilumos. Nei garso, nei tylos. Nebuvo nei šviesos, nei tamsos. "Kosmosas?" - paklausė Moteris? "Ne, - šyptelėjo Vidinė Moteris. - Saugumas."
Ir tikrai, nors nebuvo šviesu čia, nebuvo šilta, negrojo muzika, nebuvo kam šypsotis, tačiau čia buvo saugu. Labai. Taip saugu, kad atsigulė Moteris ir iškart užmigo. Be sapno. "Miegok, Moterie, - šypsojosi Vidinė Moteris. - Silpna esi kaip ta snaigė. Nori žėruoti, nori šokti, nori suktis ir siausti, nori žavėti, o tada papučia vėjai, žvarbos ir... ir turi kažkas prilaikyti, turi duoti užuovėjos, turi apkabinti. Ir kiek kartų jau įtikinėjai save ir mane, kad RADAU! Dabar būsiu laiminga savo snaigiškam buvime... ir kiek kartų grįžai su vis mažiau žėrėjimo, su vis mažiau šokimo, su vis mažiau siautulio? Kiek kartų grįžai sunkiai vilkdama savo emocijas? Kiek kartų? Gal pabūk, mano Moterie, Saugume akmeniniame iki kol dar nors kažkiek turi spindesio..."
Atsibudusi Moteris nebedarė langelio į laukymę. Susikaupusi pasitaisė kavos, susikaupusi pasiruošė dienai, susikaupusi pakėlė galvą, susikaupusi įkvėpė naujos dienos iššūkių ir išvažiavo gyventi darbo. O po darbo - kito darbo, o tada namų darbų. Nėra laiko silpnumui, kai pagalvoji globaliai.
Žvarba kaustė, stingdė ir garsiai juokėsi į veidą. Sunku taip. Labai sunku... Pašiurpusi nuo šalčio, o gal nuo nejaukumo, apėjo dar kartą Moteris savo laukymę. Sugrubusiais pirštais susirinko vieną kitą atsiminimą, vieną kitą jausmą, vieną kitą emociją ir išėjo. Visai netoli. Į Saugumą.
Lengvai atvėrusi sunkias Akmens bokšto duris, šyptelėjo Moteris - bet tai kiek dar kartų Gyvenime būsiu naivi? Vidinė Moteris apgaubė vilnone skara ir, apkabinusi per pečius, vedėsi aukštyn. Aukštyn akmeniniais laiptais. Vienas po kito, vienas po kito. Plyšio žvarbos jau beveik net ir nebesigirdėjo. O šalčio nebesijautė. Tiksliau - nesijautė nei šalčio, nei šilumos. Nei garso, nei tylos. Nebuvo nei šviesos, nei tamsos. "Kosmosas?" - paklausė Moteris? "Ne, - šyptelėjo Vidinė Moteris. - Saugumas."
Ir tikrai, nors nebuvo šviesu čia, nebuvo šilta, negrojo muzika, nebuvo kam šypsotis, tačiau čia buvo saugu. Labai. Taip saugu, kad atsigulė Moteris ir iškart užmigo. Be sapno. "Miegok, Moterie, - šypsojosi Vidinė Moteris. - Silpna esi kaip ta snaigė. Nori žėruoti, nori šokti, nori suktis ir siausti, nori žavėti, o tada papučia vėjai, žvarbos ir... ir turi kažkas prilaikyti, turi duoti užuovėjos, turi apkabinti. Ir kiek kartų jau įtikinėjai save ir mane, kad RADAU! Dabar būsiu laiminga savo snaigiškam buvime... ir kiek kartų grįžai su vis mažiau žėrėjimo, su vis mažiau šokimo, su vis mažiau siautulio? Kiek kartų grįžai sunkiai vilkdama savo emocijas? Kiek kartų? Gal pabūk, mano Moterie, Saugume akmeniniame iki kol dar nors kažkiek turi spindesio..."
Atsibudusi Moteris nebedarė langelio į laukymę. Susikaupusi pasitaisė kavos, susikaupusi pasiruošė dienai, susikaupusi pakėlė galvą, susikaupusi įkvėpė naujos dienos iššūkių ir išvažiavo gyventi darbo. O po darbo - kito darbo, o tada namų darbų. Nėra laiko silpnumui, kai pagalvoji globaliai.
2011 m. gruodžio 13 d., antradienis
Saulė balkone
Vieną kartą, kai jau buvo nustota raudoti, o visai ramiai grįžta į protą, pripažintos visos nuodėmės ir nusikaltimai, ir galvoje jau apyramis ūžimas besigirdėjo, prisėdo Moteris prieš išvykstant. Pasėdėti su kava ir muzika. Apgalvoti tų protingųjų Moterų žodžius: "Jei apie viską pagalvotum globaliai... Jei į viską žiūrėtum iš viso gyvenimo perspektyvos..." Nu, tikrai, kai iš viso gyvenimo perspektyvos, tai, tikiu, viskas pasimirš ir pasakos Moteris anūkei apie tai, kad, va, žiūrėk, vaikeli - ne tik marianiniuose serialuose taip būna, senelė Tavo irgi kažkada vieną kartą taip buvo padariusi. Ir juoksis. Tikrai.
Taip besigalvojant atėjo Saulė į balkoną. Su šviesa ir kažkokiu palengvėjimu. Susitvarkysi, Moterie. Visada susitvarkai ir dabar susitvarkysi. Gal tiesiog per daug atsipalaidavai ir nėrei stačia galva. Pamiršai atsargumą, pamiršai distanciją, pamiršai, kaip skausmingai tokie pamiršimai kerta kaip rykštele per šlapias blauzdas. Nors... iš kitos pusės, Moterie, ar tai neįrodo, kad dar nesi visai ta geležinė, kokią tikisi ir nori matyti Tave aplinka? Ar tai neįrodo, kad dar turi visą spektrą aštraus pajautimo. Aštraus, gyvo, stipraus. Ir, jei dreskia, tai nuoširdžiai, jei pramuša, tai su garsu ir dideliu proveržiu. Gerai. Geriau, nei jausti pusiau arba visai nieko nejausti, bet būti susivaldžiusiu, kultūringu, dideliu žmogum.
Susidėliosi, Moterie. Aplinka iš Tavęs to tikisi...
Taip besigalvojant atėjo Saulė į balkoną. Su šviesa ir kažkokiu palengvėjimu. Susitvarkysi, Moterie. Visada susitvarkai ir dabar susitvarkysi. Gal tiesiog per daug atsipalaidavai ir nėrei stačia galva. Pamiršai atsargumą, pamiršai distanciją, pamiršai, kaip skausmingai tokie pamiršimai kerta kaip rykštele per šlapias blauzdas. Nors... iš kitos pusės, Moterie, ar tai neįrodo, kad dar nesi visai ta geležinė, kokią tikisi ir nori matyti Tave aplinka? Ar tai neįrodo, kad dar turi visą spektrą aštraus pajautimo. Aštraus, gyvo, stipraus. Ir, jei dreskia, tai nuoširdžiai, jei pramuša, tai su garsu ir dideliu proveržiu. Gerai. Geriau, nei jausti pusiau arba visai nieko nejausti, bet būti susivaldžiusiu, kultūringu, dideliu žmogum.
Susidėliosi, Moterie. Aplinka iš Tavęs to tikisi...
2011 m. gruodžio 11 d., sekmadienis
Sutrypto santykio rauda
Turėjo tai būti puikus savaitgalis. Turėjo. Gavosi? Su kaupu. Paprastai taip. Vaikiškai, tiesiogine ta žodžio prasme. Su begalybe ašarotų buvimų, su durniškais spygliais, su neįsivaizduojamu, nepaaiškinamu kiekiu veiksmų, kur, atrodo, žinai, ką reikia sakyti, o išsižioji ir negali pati patikėti, ką pasakei.
Kas buvo norėta pasakyti?
Daugybė gražių ir net prasmingų prisipažinimų, kurių nebesugebu užsigniaužusi laikyti.
Kas buvo pasakyta?
Viskas, ko sakyti negalima net sau. Koks turėjo būti elgesys - gražiai, gal net romantiškai mielas.
Koks buvo elgesys?
Ežio spygliai, nesuvaldomas neigimas, nesuvaldomas sūrus tekėjimas dėl to, kad kava per šalta, o ledai per daug ištižę.
Ko norėjosi?
Norėjosi prisiglausti, norėjosi šypsotis akimis ir kūnu, norėjosi imti už rankos, norėjosi...
Kas gavosi?
Gavosi bėgimas su kuprinėmis ir maišais, kad nepratrūkčiau raudoti balsu. Nors tik atrakinus duris tai gavosi. Nuostabiai puikiai. Kaip filmuose. Su drebančiom rankom ir pasikūkčiojimais.
Ką norėjosi galvoti?
Puiku, tu esi drąsi ir suaugusi. Tu gali kalbėti ir žodžiais išreikšti, kas vyksta galvoje ir širdyje, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
Kas galvojasi?
Esi durna per visą pilvą. Esi vaikas. Nemoki būti su žmonėmis. Nemoki pasakyti. O kai jau atrodo, kai moki, yra nueita taip toli, kad tai jau niekam nebeįdomu. Viskas, ką padarei yra taip vaikiška, kad pačiai baisu. Kodėl taip elgiesi? Ko bijai? Likti viena? Juk ir taip esi viena. Mažai ašarų? Praaašom. Kiek tik norisi ir nesinori.
Išprotėjai, Moterie, sako Vidinė Moteris. Tačiau kas iš to? Žebenkštys lenda iš tamsių kampų, kyla graužaties demonais. ir gerai. Taip ir reikia. Bailei, isterikei ir drammaqueen vaidmens pilnai pateikėjai taip ir reikia.
Kas bus rytoj?
Tobulai užtinusios akys. Ir supratimas, kad VĖL sugadinai VISKĄ.
Gal vienatvėje būta jau per ilgai, gal šitokia šūdina lemtis. Gal paprasčiausiai jau laikas į klinikas. Gal iš tikrųjų taip ir yra - būna Moterys, kurios suteikia vyrams laimės ir būna Moterys, kurios nemoka laimės suteikti. Jei ateitų dabar graužaties Demonas... atsiduočiau visiškam sugraužimui. Nes... o ką? O kas liko? Šukių santykių sudaužytų, ašarotų servetėlių ir neišsakytų pasakymų krūvos.
Tobuloms Moterims - tobuli savaitgaliai.
Kas buvo norėta pasakyti?
Daugybė gražių ir net prasmingų prisipažinimų, kurių nebesugebu užsigniaužusi laikyti.
Kas buvo pasakyta?
Viskas, ko sakyti negalima net sau. Koks turėjo būti elgesys - gražiai, gal net romantiškai mielas.
Koks buvo elgesys?
Ežio spygliai, nesuvaldomas neigimas, nesuvaldomas sūrus tekėjimas dėl to, kad kava per šalta, o ledai per daug ištižę.
Ko norėjosi?
Norėjosi prisiglausti, norėjosi šypsotis akimis ir kūnu, norėjosi imti už rankos, norėjosi...
Kas gavosi?
Gavosi bėgimas su kuprinėmis ir maišais, kad nepratrūkčiau raudoti balsu. Nors tik atrakinus duris tai gavosi. Nuostabiai puikiai. Kaip filmuose. Su drebančiom rankom ir pasikūkčiojimais.
Ką norėjosi galvoti?
Puiku, tu esi drąsi ir suaugusi. Tu gali kalbėti ir žodžiais išreikšti, kas vyksta galvoje ir širdyje, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
Kas galvojasi?
Esi durna per visą pilvą. Esi vaikas. Nemoki būti su žmonėmis. Nemoki pasakyti. O kai jau atrodo, kai moki, yra nueita taip toli, kad tai jau niekam nebeįdomu. Viskas, ką padarei yra taip vaikiška, kad pačiai baisu. Kodėl taip elgiesi? Ko bijai? Likti viena? Juk ir taip esi viena. Mažai ašarų? Praaašom. Kiek tik norisi ir nesinori.
Išprotėjai, Moterie, sako Vidinė Moteris. Tačiau kas iš to? Žebenkštys lenda iš tamsių kampų, kyla graužaties demonais. ir gerai. Taip ir reikia. Bailei, isterikei ir drammaqueen vaidmens pilnai pateikėjai taip ir reikia.
Kas bus rytoj?
Tobulai užtinusios akys. Ir supratimas, kad VĖL sugadinai VISKĄ.
Gal vienatvėje būta jau per ilgai, gal šitokia šūdina lemtis. Gal paprasčiausiai jau laikas į klinikas. Gal iš tikrųjų taip ir yra - būna Moterys, kurios suteikia vyrams laimės ir būna Moterys, kurios nemoka laimės suteikti. Jei ateitų dabar graužaties Demonas... atsiduočiau visiškam sugraužimui. Nes... o ką? O kas liko? Šukių santykių sudaužytų, ašarotų servetėlių ir neišsakytų pasakymų krūvos.
Tobuloms Moterims - tobuli savaitgaliai.
2011 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis
Pasaka apie Hambardzumijano turtus
Atsibudusi dar visai be saulės, išgėrusi privalomąją ryto kavą, ėmėsi Moteris savo po visus namus išsiblaškiusių rūbų. Nu, kas per įprotis - tik nepakabini/nepadedi nusirengusi į vietą vakare, iškart kurią nors suknelę, būna, kad ir megztinius, ištinka panikos priepuolis ir tada situacija tampa nevaldoma. Jie išsibėgioja po visur. Nugula ant visų kėdžių, kartais susiriečia kamuoliais ant sofos, bet kad tik ne į spintą, ne į savo namus. Kažkokie klajokliai iš prigimties tie Moters rūbeliai. Bet... negi dėl to mažiau mylimi? Aaaišku, kad ne.
Prisėdusi paskaityti kokių nors kitų naujienų nei apie Snorą, laukdama žinių iš sesės, ir siurbčiodama antrą kavą (šįkart su juodo pipiro labai smulkiu fragmentu), užklydo klausimą (rusų kalba): "Ar tvarkotės namus pačios, ar samdote pagalbą?" Kaaaas čia per.... - mintyse pasipiktino Moteris. Pagalba? Nu, gerai, reikia prisipažinti, kad juk ir ji baigia užkamuoti Vidinę Moterį su nesibaigiančiu noru - kad namai visada būtų švarūs ir nereikėtų tvarkytis. Tačiau, kaip ir visada, Vidinė Moteris sudėlioja visus norus į vietas: "Nori, kad ateitų kažkas, greičiausiai - kita Moteris ir tvarkytų Tavo daiktus? Lankstytų apatinius rūbus? Laistytų Tavo gėles? Siurbtų ir plautų Tavo grindis, rankiotų plaukus nuo kilimo? Valytų dulkes kilnodama Tavo žvakeles, knygas? Skaitytų visa kuo primargintus, prispalvintus lapus? Ir visą šitai darydama dar Tave vertintų: laikas atsinaujinti kojines, reikėtų susimąstyti dėl vitaminų plaukams vartojimo, kokia beskonybė! - sušuktų žiūrėdama į tą vėžlį-taupyklę, kurį padovanojo senelė ir... niekaip nevalia jo išmesti, ooooo, vaikyti, reikėtų ir pas psichoterapeutą kokį gal net, nes tie lapai tai kalba. Norėtum?"
Kvaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa............... aišku, kad ne. Nenorėtų. Net gal neišgyventų po vieno tokio sutvarkymo. Bet ta, va, merga, štai, rusiškai rašo, kad tvarko jai namus kažkas... nes jai laiko gaila. "Pažiūrėk, už ko ji ištekėjusi!" - atrodo iš pačios gilumos išsijuokė Vidinė Moteris ir nusisuko tuo parodydama, kad šiandienai užteks.
VACHE HAMBARDZUMYAN jos vyras... Mmmmm.... nu, tiesa, jei jau ryžties tekėti už Hambardzumijano, tai... tai tikrai su žinojimu, kad už tai nei namų tvarkysi, nei vaikų auginsi, nei langų valysi, nei valgyti gaminsi. Ir pyragų jokių nebus. Bet bus pinigų viskam tam ir dar visam kitam plastikiniam tiuningui, kurį uždeda grožio salonuose... Bet o kur tikrumas? Kur šiluma?
Nieeeko nebus, nusprendė Moteris, išsitraukė siurblį ir su didžiausia meile pradėjo siurbti grindis, o tada šveisti vonią... O tada žinojo, kad ateis rytojus, ji įeis į švarią virtuvę, iškeps patį pačiausią pyragą... ir vėl burnos, kad reikia tvarkytis... ir gal net akimirką pagalvos apie Hambardzumijaną, tiksliau - jo turtus. Bet nusispjaus per petį ir vėl paims siurblį.
Ši pasaka yra be galo. Šitaip vyksta kiekvieną savaitę. Kartais po keletą kartų. Tačiau kaskart su naujom mintim ir nuotaikom. Labai tinka vaikams ir Simonai prieš miegą, nes gali pasakoti, pasakoti, pasakoti... nesibaigia vis, o visi seniausiai miega.
Prisėdusi paskaityti kokių nors kitų naujienų nei apie Snorą, laukdama žinių iš sesės, ir siurbčiodama antrą kavą (šįkart su juodo pipiro labai smulkiu fragmentu), užklydo klausimą (rusų kalba): "Ar tvarkotės namus pačios, ar samdote pagalbą?" Kaaaas čia per.... - mintyse pasipiktino Moteris. Pagalba? Nu, gerai, reikia prisipažinti, kad juk ir ji baigia užkamuoti Vidinę Moterį su nesibaigiančiu noru - kad namai visada būtų švarūs ir nereikėtų tvarkytis. Tačiau, kaip ir visada, Vidinė Moteris sudėlioja visus norus į vietas: "Nori, kad ateitų kažkas, greičiausiai - kita Moteris ir tvarkytų Tavo daiktus? Lankstytų apatinius rūbus? Laistytų Tavo gėles? Siurbtų ir plautų Tavo grindis, rankiotų plaukus nuo kilimo? Valytų dulkes kilnodama Tavo žvakeles, knygas? Skaitytų visa kuo primargintus, prispalvintus lapus? Ir visą šitai darydama dar Tave vertintų: laikas atsinaujinti kojines, reikėtų susimąstyti dėl vitaminų plaukams vartojimo, kokia beskonybė! - sušuktų žiūrėdama į tą vėžlį-taupyklę, kurį padovanojo senelė ir... niekaip nevalia jo išmesti, ooooo, vaikyti, reikėtų ir pas psichoterapeutą kokį gal net, nes tie lapai tai kalba. Norėtum?"
Kvaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa............... aišku, kad ne. Nenorėtų. Net gal neišgyventų po vieno tokio sutvarkymo. Bet ta, va, merga, štai, rusiškai rašo, kad tvarko jai namus kažkas... nes jai laiko gaila. "Pažiūrėk, už ko ji ištekėjusi!" - atrodo iš pačios gilumos išsijuokė Vidinė Moteris ir nusisuko tuo parodydama, kad šiandienai užteks.
VACHE HAMBARDZUMYAN jos vyras... Mmmmm.... nu, tiesa, jei jau ryžties tekėti už Hambardzumijano, tai... tai tikrai su žinojimu, kad už tai nei namų tvarkysi, nei vaikų auginsi, nei langų valysi, nei valgyti gaminsi. Ir pyragų jokių nebus. Bet bus pinigų viskam tam ir dar visam kitam plastikiniam tiuningui, kurį uždeda grožio salonuose... Bet o kur tikrumas? Kur šiluma?
Nieeeko nebus, nusprendė Moteris, išsitraukė siurblį ir su didžiausia meile pradėjo siurbti grindis, o tada šveisti vonią... O tada žinojo, kad ateis rytojus, ji įeis į švarią virtuvę, iškeps patį pačiausią pyragą... ir vėl burnos, kad reikia tvarkytis... ir gal net akimirką pagalvos apie Hambardzumijaną, tiksliau - jo turtus. Bet nusispjaus per petį ir vėl paims siurblį.
Ši pasaka yra be galo. Šitaip vyksta kiekvieną savaitę. Kartais po keletą kartų. Tačiau kaskart su naujom mintim ir nuotaikom. Labai tinka vaikams ir Simonai prieš miegą, nes gali pasakoti, pasakoti, pasakoti... nesibaigia vis, o visi seniausiai miega.
2011 m. lapkričio 14 d., pirmadienis
Dvi temos
Šįvakar išleidau Moterį į atostogas. Kartu su Vidine Moterim iškeliavo. Be progos.
Šįvakar tegu bus apie mane. Dvi temos.
Beveik nuo pat atsikėlimo galvojau - kodėl taip svarbu yra kalbėti. Kalbėti su moterimis kitomis. Ką ten kalbėtis - narplioti situacijas ir asmenis po siūlą, spėlioti, ką reiškia koks vienas ar kitas mostas, žvilgsnis, pasakymas, judesys, ištarta frazė... viskas viskas iki mažiausios smulkmenos. Kam man to reikia? Nes, akivaizdu, jei šitaip elgiuosi, vadinasi, reikia. Be abejo, tai stiprina mūsų draugystę ir visi kiti niuansai iš tos temos svarbūs. Tačiau, jaučiu, atviriausias atsakymas būtų - gera pasakojimuose dar ir dar ir dar ir dar ir dar ir dar kartą išgyventi man svarbius įvykius. Kaip ir gera išgyventi svarbius įvykius tik su artimiausiomis mergikėmis. Juk nesidžiaugiu ir neišgyvenu su kiekvienu pasitaikiusiu. O ir kampai matymo kitokie. Ir juk tiesa, kad kartais iš šalies matosi daugiau. Arba kaip tik - nieko nesimato, ką, atrodo, matai priešais.
Kita tema, kuria paraleliai galvojau irgi beveik nuo atsikėlimo - saugumas. Kažkaip lyg ir nebūtų dėl ko, nes nėra situacijos, nėra... daug labai ko nėra, bet virpa kažkas širdy. Ir ta vibracija tiesiogiai veikia nerimą gaminančią smegenų sritį. Dėl ko? Man labai neramu, kai ateina, stebi pasikeitimą, matai, kad kažkas riša, matai kad gal net patinka iki palydėjimo ir nieko negalima nei sakyti, nei klausti, nei komentuoti. Nes... o kokią turiu aš teisę klausinėti? Oficialiai - jokios. Iš smalsumo? Bet nelabai taktiška, gal net greičiau - labai netaktiška, kištis į kitų žmonių asmeninį gyvenimą. Tačiau kaip išlaviruoti tarp takto, smalsumo, nerimo ir net liūdesio? Ar galima kištis su klausimais į kitų žmonių gyvenimą, jei tie klausimai neduoda pačiai gyventi? Nu, gal per didelis kalibras - neduoda gyventi, bet kad kažkaip trinasi po galvą kartu su liūdesiais - faktas. Oooooi, nu, tik nereikia pradėti, kad išsigalvojimai čia. Tai taip. Pati žinau. Burbulai burbulai... bet tai o ką daryti? Klausti negalima, neklausti - negaliu. Pirmadienis, vadinasi... Savaitė prasidėjo. Tfu per petį tokius pirmadienius...
Šįvakar tegu bus apie mane. Dvi temos.
Beveik nuo pat atsikėlimo galvojau - kodėl taip svarbu yra kalbėti. Kalbėti su moterimis kitomis. Ką ten kalbėtis - narplioti situacijas ir asmenis po siūlą, spėlioti, ką reiškia koks vienas ar kitas mostas, žvilgsnis, pasakymas, judesys, ištarta frazė... viskas viskas iki mažiausios smulkmenos. Kam man to reikia? Nes, akivaizdu, jei šitaip elgiuosi, vadinasi, reikia. Be abejo, tai stiprina mūsų draugystę ir visi kiti niuansai iš tos temos svarbūs. Tačiau, jaučiu, atviriausias atsakymas būtų - gera pasakojimuose dar ir dar ir dar ir dar ir dar ir dar kartą išgyventi man svarbius įvykius. Kaip ir gera išgyventi svarbius įvykius tik su artimiausiomis mergikėmis. Juk nesidžiaugiu ir neišgyvenu su kiekvienu pasitaikiusiu. O ir kampai matymo kitokie. Ir juk tiesa, kad kartais iš šalies matosi daugiau. Arba kaip tik - nieko nesimato, ką, atrodo, matai priešais.
Kita tema, kuria paraleliai galvojau irgi beveik nuo atsikėlimo - saugumas. Kažkaip lyg ir nebūtų dėl ko, nes nėra situacijos, nėra... daug labai ko nėra, bet virpa kažkas širdy. Ir ta vibracija tiesiogiai veikia nerimą gaminančią smegenų sritį. Dėl ko? Man labai neramu, kai ateina, stebi pasikeitimą, matai, kad kažkas riša, matai kad gal net patinka iki palydėjimo ir nieko negalima nei sakyti, nei klausti, nei komentuoti. Nes... o kokią turiu aš teisę klausinėti? Oficialiai - jokios. Iš smalsumo? Bet nelabai taktiška, gal net greičiau - labai netaktiška, kištis į kitų žmonių asmeninį gyvenimą. Tačiau kaip išlaviruoti tarp takto, smalsumo, nerimo ir net liūdesio? Ar galima kištis su klausimais į kitų žmonių gyvenimą, jei tie klausimai neduoda pačiai gyventi? Nu, gal per didelis kalibras - neduoda gyventi, bet kad kažkaip trinasi po galvą kartu su liūdesiais - faktas. Oooooi, nu, tik nereikia pradėti, kad išsigalvojimai čia. Tai taip. Pati žinau. Burbulai burbulai... bet tai o ką daryti? Klausti negalima, neklausti - negaliu. Pirmadienis, vadinasi... Savaitė prasidėjo. Tfu per petį tokius pirmadienius...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
