2012 m. rugpjūčio 29 d., trečiadienis

Kai grįžau iš bezdališko spangesio



Šiandiena buvo įspūdinga. Įspūdinga, nes emocionaliai net nesuprantu, kaip jaustis. Sakyčiau gerai gal, nes tiek atvirumo senai besu gavusi. Bet galiu sakyti, kad ir sunkiai, nes atvirumas šiandienos buvo... sakykim, ne toks ir lengvas.
- Jis jau treti metai vaikšto su tais pačiais batais. Tai gal neturi iš ko nusipirkti naujų. Neturi. Jis ir tėčio neturi. O kur tėtis? Žuvo avarijoje. Jis kartu buvo mašinoje, kai tėtis mirė. O mama? O mama gyvena Vilniuje. Jį augina močiutė. O tai kodėl ne mama? Jis nesusitinka su mama. Nėr jo mamos.
- Mano tėtis tai laisvai šitaip padarydavo. O kodėl nebepadaro? Mirė. Senai? Prieš du metus. Sunku dabar tau... Jau nebe. Gerai jį prisimenu. Bet nebeplėšk sklepų, gerai? Gerai. Jau galvojau apie tai. Ir su policija reikalų nebenoriu turėti, ir tėčiui nepatiktų.
- O galima, kad močiutė pasirašytų tą sutikimą. O kodėl ne mama? Nes mama ne Telšiuose. Bet netrini? Neeeee.... Išeina. O kur jo mama - klausiu draugo. Jo mama gyvena kažkur kitur. Kodėl? Nes mirė jo tėtis užpernai, tada po kelių mėnesių žuvo du dėdės - mamos broliai. Ir visai nesenai sudegė jų namas. Tad jis daba pas močiutę būna.
- Ar gerai dviračio stabdžiai veikia? Pakeičiau juk. Ooooo... puikiai! Tai gerai, tik užėjau pasakyti, ka eisiu į tą dešimtą klasę. Ka tau ramiau būtų. Nes mama tai sako - kaip nori, gali ir neiti. Oi, kaip gerai, eik, būtinai eik. Jei reikės - padėsiu. Ką ten padėsi, nieko nereikės. Nu, bet šiaip pasakau - kad žinotum. Tai gerai, varau jau tada. Gersit? Ne. Nebegeriu. Rimtai? Pradėjau bėgioti.
- Kurio žodžio iš NEIMSI nesupranti??? Nu, gerai, užprikolinau biškį. Atsiprašau. Neimsiu. Mama :)))
- Bet tai kodėl negali atvažiuoti į Klaipėdą? Pas mane visada gali apsistoti. Belekada. Vidury nakties, paryčiais, net kai nebūsiu namie.
- Jūs dvyniai, jūs galit skaityti vienas kito mintis. Negalim. ar bandėt? Aš nenoriu jo minčių skaityti. Kodėl? Tai kai aš gyvenu su tėčiu Anglijoje, o jis būna čia, jaunimo centre, tai, žinai, kaip jam gerai. O tai kas čia jam gero? Tu visada su juo žaidi pulą ir jis visada laimi.
- Užsirašiau į vakarinę. O kodėl??? Nes direktorius pasakė, kad jei pats neišeisiu - išmes belekokiu atveju. Bet kodėl? Tu gi labai gudrus. Negudrus. Tai durnas? Aišku, kad nedurnas!!! Tai tada gudrus. Nu, gal...

Jie yra mano vaikai. Nelaimingi, nuskriausti, dažnai nereikalingi, žiauriai nepatogūs, chuliganaujantys, bet mieli, atviri, šilti, pasitikintys ir prieraišūs. Kai apgalvoju savo širdies sopulius dėl to, kad kažkas sakė, kad neturi, bet turi mergą, kad kažkas žadėjo gyvenimą kartu... ir raudas savo... Taip atsilupėliškai skamba. Kas tos mergos, meilės, vidinės moterys ir gervės prieš mirusį Tėvą, sudegusius namus, nesančią Motiną, nepasitikėjimą savim ir niekam nereikalingumo jausmą? Bezdalas. Niekingas bezdalas bekvapis. Ir begarsis priedo...

2012 m. rugpjūčio 27 d., pirmadienis

Neįkandamas paukščių modelis

Tąkart supratau, kad vairuoti man patinka. Labai. Ypač kai leki sau kažkokiu keliuku, vakaras jau į pabaigą, raudonina beveik jau pažemes, miglos kyla... pasišiaušia nugara net, koks gražumas paprastas.
Bet net su pasišiaušusia nugara galvojosi daug. Manau, kad teisingai pasielgta. Aha, daba kas nors sakys - ėch, Tu, arogantiška boba. Bet tai ką? Geriau jau arogantiška, bet užtat sąžininga ir ori. Tik kažkoks sprangulys kybo vis klausimo pavidale - kodėl tie, kurie praslysta gyvenimu gervišku mano, visad amžiais amžiniausiais turi būti gužučiai. Tep tep tep link gužučio, tasai sau tep tep tep nuo gervės. O tada gervė sau galvoja - nu, nafik, nejau aš čia kažkokia višta, kad lėkčiau kaip begalvė. Ir tep tep tep tolyn nuo gužučio. Ką tuo metu galvoja gužutis - atsakyti negaliu, bet tik atsisuki ir matosi, ka jau partepnoja link gervės. O tada trukt už vadžių ir pasaka be pabaigos. Ir gervei tada uuuuuUUUuuuuuuuuuuuu kaup suūžia galvoje klausimai kaip spiečiai keturi. Bet kas iš to? Atsakymo nieks nei vieno neištransliuoja. Tada sau sėdi kaip žvejo dukra ir pančioja keletą, kartais net keklioliką vakarų susipainiojusi klausimų be atsakymų tinklą. Iki kol nusibosta arba pavargstasi. Iki kol neužeina noras pasipurtyti plunksnelas ir bandyti gal paklausti. Taip juk paprasčiau. Bet tuo metu gužutis jau būn kažką gal irgi apgalvojęs, o gal pavargęs, nes apsisuka ant kulno, trinkteli pentinais ir gužena sau nuo gervės kuo sparčiausiai. Pas mergų. Ir tada tooooks grūzas gervei pareina. Dar pastoviniuoja, pamindžikuoja, ką nors dar paveikia... ir bando sau žirglenti toliau. Iki kol nepasižiūri per petį - ogi gužutis jau bepareinąs... Ir taip jau trim metų.

http://www.youtube.com/watch?v=LoscZggC1HQ&feature=relmfu

Ant palingavimo... metai prabėga, paukščiai sugrįžta.

2012 m. rugpjūčio 17 d., penktadienis

Vėjai


Vienas naujas žmogus iš gyvenimo, visai ne per seniausiai pasakė: "Bet mes juk esam suaugę žmonės ir galim kalbėtis apie viską." Ir iš tikrųjų. Galim. Ir pasikalbėjom. Ir kaip viskas dabar skaidriai aišku. Ir kaip viskas paprasta.
Ėch, kaip jaučiuosi pratiurlinusi vieną tokį aiškumo pokalbį. Galėčiau, aišku, imti ir pasikalbėti - kas įvyko, kodėl baigėsi, o gal nepasibaigė. Bet tai, va... klausimas kitas - ar bėr prasmės tame pokalbyje? Žinau, sesė tuoj pasakys - labai mažai teletabių šioj žemėj, sugebančių skaityti mintis. Mhm.. žinau. Reik pagalvoti. O kol kas... vėjai galvoj. Vien vėjai... Bet jaučiuosi laiminga.


2012 m. liepos 29 d., sekmadienis

Modelis - kodėl? su vaniline kava



Ėėėėėch, sekmadienis... Rytas, kai galima keltis be žadintuvo arba nesiketi visai. Rytas, kai galima visai neskubant siurbti vanile gardintą kavą. Rytas, kuris iš tikrųjų yra jau diena, bet tai jo rytiškumo išvis nekeičia. Galiu tai sau leisti sekmadieniais. O žinau, kas sau to leisti negali. Kodėl? Nes reik gaminti pusryčius, skalbti, tvarkyti, dirbti ir dar kartą dirbti. Kai suvedu galus... taip išeina, kad vyrui ir jo vaikams. Nes aš, be vyro ir vaikų, galiu kimarinti tiesiogine ta žodžio prasme. O ji, su vyru ir vaikais jo, to sau leisti negali. Kaip baisu, kai pagalvoji...
Bet ji, kai kalbam, dažniausiai sako, kad gerai yra. Viskas gerai. Stipri Motera, nieko nepaknisi. Tik kartais, kai jau, matyt, visko yra per daug, pasisako ji ir kitų kampų, kai kalbam. Ji dirba trijuose darbuose. Fiziškai tai nelabai įmanoma, bet ji kažkaip dar tempia. Jis dirba irgi daug. Bet toli gražu ne visas ir net ne pusė jo darbo yra mokama. Darbas savo malonumui. Gal ir faina... aišku, ka faina, bet tik iš ko gyventi???
Bet čia darbai už kuriuos mokama. O buitis gi dar yra... Kai pasidarbuoji trijuose darbuose, šutini staigiai į parduotuvę, perki tašę maisto ir varai į viešąjį transportą. Tada grūdiesi pusę ar daugiau valandos iki kol grįžti namo. O grįžus tavęs jau laukia. Neplauti indai, suversta virtuvė ir akis išpūtęs vyras su visais vaikais - valgyti, valgyti, valgyti!!! Kąąą gi... nusispiri batus ir tep tep į virtuvę. Dirbti.  Ir kai jau ateina sekmadienis - vanilinės kavos ir kimiranimo metas - reikia dirbti. Triūsikai su rankšluosčiais, dulkių gaudymas, užuolaidų plautynės ir be ga lo.... Sakysit - o ką vyras, kodėl negali vakarienės pagaminti, jei jau tupi namuose nuo pietų? Ot, negali. Baisiai užimtas supersvarbios informacijos paieškomis internete. Arba muzikos. Arba straipsnio. Arba už visus pinigus ir dar skolon nuperka kokį diiiiiiidelį, labai brangų daiktą. Jį padeda į kampą ir pradeda naują procesą. Tai apie kokias vakarienes čia kalbat? 
Baisus dalyks ta Meilė. Jauti, kad nyksti, bet išeiti be vieno šanso. Verki, kad nepameni, kada buvai kirpykloje, kada paskutinį kartą lakavaisi nagus ar miegojai 8 valandas, o vistiek - būni sau ir kad nors tu ką.
Kai jau visai visai sunkus metas užslenka, pasiguodžiam, kad darbas žmogų puošia. Nu tai ką... nušiurusiais plaukais, bet užtad žiauriai puošni :) Juokas pro ašaras, aišku. Bet ji taip gyvena. O aš toliau nesuprantu - kodėl?
Ėėėėch... visus tokius gyvenimus lengva ranka nurašau ant Meilės. Nes nerandu nei protingo, nei kvailo paaiškinimo. Tfu tfu tfu... neduok tu nedavęs tokios Meilės. Labai tikiuosi, kad tų meilių visokių būn.... Labai tikiuosi, kad abu parduotume savo aukso žiedus dėl viens kito ir abu vaduotume viens kitą iš vainų. Nors manęs tai gal net ir neimtų į vainą...

2012 m. liepos 22 d., sekmadienis

Trečias modelis. Gyvenimo tempai arba kaip tūliko nebuvimas išgelbėjo.

Šįkart apie save.
Buvau įpuolusi į žaidimus poromis. Pradžioje gi buvo - oooo.... motociklai, šalmai, važinėjimai... vėjai tik švilpia, tik burzgia viskas aplink. Romaaaantika, kitaip ir nepasakysi. Bet čia pradžioje. O tada praėjo laiko. 
Dirbau, kaip daba pamenu, darbą, kur bėgom, kur karštyje. Tad visai džiaugiausi, kad gyvenam per atstumą. Atvažiuodavo jis. Aš lėkdavau keturlinka - kad spėčiau išsiplauti iš plaukų aliejų, kad pataisyčiau maisto iš aštuoniolikos patiekalų, kad visi patiekalai būtų tobuli. O kur dar visokios prisegamos kojinės ir kiti viliokiški atributai beigi gudrybės... Žodžiu, darbo pasiruošiminio - iki ausų. Bet spėdavau... (dabar tai nebelabai įsivaizduoju - kaip?)
Mano princas gi atvykdavo į pasimatymus ant plieninio žirgelio. Ir... deja, deja, pavaręs. Labai. Nelabai matydavo tų kojinių - nebent pati primygtinai parodydavau. Sulapnojęs delikatesus, atsistodavo ir... lėtai nupėdendavo į kambarį, kur krisdavo į lovą. Tada bandydavau klausti - ar skanu, ar kaip čia. Atsakymą gaudavau visada vieną: "Valgyti galima." Šitas tai smeigdavo kiaurai. Išmušdavo ir... užpūtusi visas kruopščiai sudėliotas žvakeles, išsiskalbusi indus, nueidavau su savo visiškai neveiksniais viliokiškais atributais beigi gudrybėmis irgi į kambarį. Pažiūrėti diskaverio. Kartais eidavome į barą. Kur reikėdavo knapsoti. Be veiksmo. Kartais nutempdavau į folklorinių šokių vakarones, ko, aišku, paskui didžiai gailėdavausi, nes pareidavau numindytomis kojomis ir sočiai prisižiūrėjusi nelaimingo veido išraiškų. Kartais važiuodavome į festivalius. Jis - pabūti, aš - dirbti. Nejučia pradėjau jaustis, kad turiu visiškai neveiksnų kūdikėlį, kurį kaskart reikėdavo: aprengti, užrišti batus, nunešti į mašiną, pasodinti, nuvežti į, sakykim, festivalį, tada ištraukti jį lauk, staigiai pastatyti palapinę, įrengti guolį, pamaitinti, nuvesti pažieti muzikos, atidžiai stebėti, ar nepavargo, tada parvesti atgal, nurengti, paguldyti į lovą, apklostyti, pačiūčiuoti, pamigdyti, žiūrėti, kad nesušaltų... Bet ką jūs manote? Tempiau kaip arklys dantis sukandusi. Kodėl? O ka nežinau.
Tada buvo net nuspręsta gyventi kartu. Aš mečiau darbą, įsidarbinau kaime. Gyvenau pas tėvus (oooo, šito tai nenoriu net prisiminti). Važinėjau ir... LAUKIAU. Laukiau, kol bus sutvarkyta jo lūšnelė. Nes gyventi be tualeto namie - kategoriškai atsisakiau. Tikrai nemačiau savęs bėgančios vidurnaktį per pūgą į lauko tualetą. Be šansų.
Taigi... laukiau. Daugiau nei metus. Investavau visas savo santaupas. Rinkau plyteles ir grindis, tapetus ir... laukiau. O galo nesimatė. Tiksliau - nesimatė net pradžios. Pykau. Žliumbiau naktimis. Tada vėl pykau iki kol klaktelėjo vieną dieną.
Nusprendžiau, kad nebegaliu daugiau taip. Susiradau butą, išsikrausčiau iš tėvų namų ir nebeatsakinėjau jam į žinutes. Laukiau, kol pastebės žmogus, kad kažkas ne taip. Pastebėjo po dviejų savaičių.
Dabar jau galiu pasakyti, kaip ir mano senelė vis dar kartais man pasako - tai buvo didžiausia laimė gyvenime, kad neatsirado joks vaikelis, kad neapsigyvenau tam kaime, kad laiku klaktelėjo. Net neabejoju, kad kažkur šiuo metu ar gal da po kokių metų jau vyktų skyrybų procesas.
Kai vis dar karts nuo karto paanalizuoju - kame gi šaknis visa ko, randu tik vieną atsakymą: mes skirtingai matėm erdvę ir dar skirtingiau suvokėm laiką. Jam trys mėnesiai - kas čia tėra, o man - pasiusk, kokio ilgumo, juk ketvirtadalis metų!!! Jis dažnai apie save sakydavo - mano galva debesyse, o kojos ant ledo. Aš gi kaip dabar, taip ir tada, save matau labai stabiliai stovinčią ant tvirtos žemės. Gal net su kažkokiomis įaugusiomis šaknimis. Kaip tos tokios sveikos, didelės liepos kur plačiais vainikais būna. Debesys, aišku, praplaukia, bet iš esmės - galva giedroj erdvėj. Tik dėl to nieko nepavyko. Nes... nes ir negalėjo pavykti.

2012 m. liepos 15 d., sekmadienis

Untras modelis. Konkurencija.

Turiu draugą. Jei tą likutį bendravimo da galima draugyste vadinti. Nesiplėsiu. Neverta dėmesio. Žodžiu - turiu pažįstamą žmogų, kuris vis nuolat susiranda... daba sėdžiu suglumusi ir... nu, negaliu aš jų Moterimis pavadinti. Sakykim, susiranda Moteriškos Lyties Atstoves (toliau - MLA) pragyvenimui.
Kad jisai nėra gyvenimo deimantas, tai šitą jau žinau. Kotletai turi būti kaip jo mamos, nes tik tie yr skaniausi. Bulvės turi būti išvirtos lygiai prieš jam grįžtant iš darbo. Ir šiaip, jei dabar jam kažko norisi, vadinasi, taip ir turi būti. Nors savo, sakykim, diktatą moka jis pridengti sakydamas: "Bet tai faina būtų, kad ten ir da kažkur nuvažiuotume, o tada padarytume taip, o iš ten da kažkur kitur ir tada jau taip ir anaip. Žodžiu - gauni paruoštą planą ir belieka tik vykdyti :) Bet ir dar ne apie tai.
Susiranda jis tą MLA, dažniausiai metams. Bet jau tokias, kad.... nu, tokias... pilkas. Be ugnies. Be šarmo. Be spindulių. Tokias pilkas, ramias, paklusnias. Kokias nors su rūžava maike arba daugybe auskarų, kurie tik ir skamba, nes viduj - kaip tuščioj butelkoj. Pats gi tuo metu yra baaaisiai charizmatiškas, dramatiškas ir, nieko nepasakysi, turi ugnies. Tik kartais pro šoną iš didelių užmačių nueina.
Ir visad scenarijus tas pats. Metai. Maksimum. Nes pilkosios MLA neatlaiko ir pabėga. O toliau ašarų pakalnės, liūdesiai, begalybinis savęs gailestis ir, nu, neįsivaizduojamai... tokie debesys, kad geriau bėgti neatsisukant, nes visi bandymai padėti ir sudraskomi į skutelius. Žodžiu - reabilitacija vienumoje.
Po šitos stadijos užsisuka naujas ratas ir........... atvemta žabtai pamačius, jog pareina vėl su kokia nors bespalve MLA...
Visaip varčiau, pro visokius kampus žiūrėjau.... bet galvojasi tik vienaip - matyt, nepakankamai tos ugnies. Arba ugnis tik paviršinė. Tik parodomoji. arba kažkokia nesuprantama konkurencija. Arba negalėjimas būti ant vieno laipto su Moterim. Arba..... arba baimė, kad Moteris gali jo parodomąją ugnį ir užgesinti :) Nu, nes, žinot gi... kiek daug galima šilumos gauti iš butaforijos???
Ar su šituo gyvenčiau aš? Bekompromisiai - NE. Jei žmogus, vargiai ką išmanantis saldumyninėje sferoje, kritikuoja mano pyragus... be abejo, prisidengdamas: "bet čia tik patarimas"; arba leidžia sau aiškinti, kur važiuoti nuo gimimo užaugtam mieste, kai už vairo sėdžiu aš... ooooi, žiežirbos į visas puses skraido... O mintyse dūzgia dūzgimai - kas vyksta? kas daros? Ir niekaip kitaip neišgalvoju - konkuruoja jis su manim. O su konkurentais gyventi šeimoje... nežinau, kaip jums, bet man atrodo - neįmanoma.

2012 m. liepos 10 d., antradienis

Mintis su šluota. Pirmas modelis.

Šįryt, beplaunant iškraustyto savanorio buto grindis (kiaulė - susižeidė koją (aišku, kad tyčia :) ) ir nebebuvo kaip pririesti išsivalyti normaliai, bet ne apie tai...)... taigi, besidarbuojant su šluota, atėjo į galvą šiek tiek minčių. Apie modelius.
Modelis numeris vienas:
Turiu draugę. Jinai turi būsimą vyrą. Jau taip visai būsimą. Tas, be abejo, yra gerai. Ir aš kuo nuoširdžiausiai linkiu jiems pasiveselinti kuo greičiau ir kuo įspūdingiau. Bet. Yra toks vienas niuansas - jinai visame kame turi jam pritarti. Visais įmanomais ir neįmanomais būdais laikinti visus pasisakymus, o juo labiau nuotraukas, Feisbuke. Turi aikčioti ir visaip kaip gėrėtis, grožėtis, girti beigi liaupsinti. Viską. Jį. Jo aplinką. Jo draugus. Mašinos pakeistą glušą. Pasisekimus darbe. Atseit genealias idėjas. Ir taip kasdien, ir taip be galo...
Dar pradžioje, kai jie dar nebuvo beveik vedę, kalbėdavomės ne kartą. Vis klausdavau - o Tau šitai priimtina? Patogu? Nepavargsti rodyti tą tokį hiperdomėjimąsi. Sakydavo, kad pavargsta. Kartais. Bet paskui, matyt, sustiprėjo ir nebepavargsta. Sakosi esanti laiminga. Ir net labai. Neturi didelių svajonių anei įgeidžių. Neturi tikslų, išskyrus gal tą vieną - tobulai pagaminti Kievo kotletą.
Aš gi manau, kad įprato. Taip paprasčiau. Jokių barnių. Vyras laimingas. Jinai tada irgi laiminga. O ką čia reiškia pasakyti - nu, bet matai, kaaaaip Tu čia taip gudriai sugalvojai... ėmei, va, ir pamatei, kad prakiuro glušas. Oho, bet tai Tu šaunuolis. Tu pats nuostabiausias... Ir taip čiauškėdama greitai greitai paduodi garuojantį kotletą, paglostai, kol pavalgo, tada palydi ant sofos ir leidi pažiūrėti televizorių. Vis laiks nuo laiko pakalbėdama apie neišpasakytą jo nuostabybę.
Ar aš taip galėčiau? Teoriškai - laisviausiai. Praktiškai - be šansų. Jausčiaus, lyg namuose kokį durneliuką auginčiau. Arba vaikelį, kuriam kiekvienas pirstelėjimas yra pasaulinės svarbos įvykis. Įdomu, kiek ilgai taip išgyvenčiau? Gal valandą. Maksimum.
Žiūrėdama iš savo varpinės, šiam modeliui dedu minusą, o draugės jau nebesuprantu. Ir beveik nebebendraujam, tiesą pasakius, nes negaliu klausytis - lialialialialia... kokie gražūs triūsikų apvadėliai arba kaip faina, kaip faina - Tavo grindys nevalytos, bet vis tiek labai faina. Ir dar man iš varpinės matosi, kad jų vaikai garantuotai bus mano, kaip jaunimo darbuotojos, klientai.