Dabar, va, žinau. Jei galėčiau rinktis, noriu, kad būtų taip: ryte pasidarbuoti savam nemokamam sporto klube, pavadinimu Ferma, o po pietų keliauti į Jaunimo centrą. Labai puiki būtų dienotvarkė. Ir kūnui, ir dūšiai, taip sakant :) Mhm... dabar, šitą, va, susikoncentruoju ir... šitaip ir bus. Ir visai jau greitai. Ir nebebus marazmų, nebebus kasmėnesinių gąsdinimų dėl neaišku, ko. Nebebus apsiseilėjusio vadovo, kuris pilnai galėtų vaidinti katiną pasakoje "Dangus griūva". Ką ten vaidinti. Tiesiog pabūti. Ir auditorija plotų atsistojusi ir net bisuotų gal! Reiks išeinant jam šitą idėją pametėti. Ir garbės, ir pripažinimo...iki kol akis, ausis ir smegenis užsipilant.
O dabar jau baigėsi kava, nesibaigė kuo puikiausia diena, nesibaigė kuo gausiausia energija, nesibaigė kuo šauniausia nuotaika, tad jau ir eisiu.
Mielai pakylėtos popietės, draugai!!! :)
2011 m. rugsėjo 29 d., ketvirtadienis
2011 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis
Santykis
Yra pasauly tokių nuotraukų, kur visai ne mano, bet tiksliai galiu pasakyti, kur vyksta veiksmas ir... net į ką žiūrima buvo. Ir taaaip knieti pasakyti. Bet tyliu. Per drąsu kažkaip. Gal per įžūlu. Gal per nemandagu. Arba tiesiog... kaip atrodys? Ką žmonės pagalvos? Baisu ir dėl šiaip reakcijos, nes santykis man vis dar nėr aiškus. Ir vis dar neišvarau iš galvos minties, kad: jei aš šitaip matau, jaučiu ir įtariu, tai visai dar nereiškia, jog šitaip mato, jaučia ir įtaria transliuotojas žodžių, veiksmų ir tylių supratimų. Bet tai kaaaaaaaaip sunku. Nepaprastai. O paprasčiau? Neeeee... paprasčiau yra baisu. Ir, kol visai dar pamanomas baimės bei sunkumo santykis, renkuosi sunkumą. Su viltim ir tikėjimu, kad išsivynios savaime.
O žvilgsniai gražūs. Ir mieli net. Ir prisiminimai gražūs. Ir mieli net...
O žvilgsniai gražūs. Ir mieli net. Ir prisiminimai gražūs. Ir mieli net...
Atmintys
Pradėjau lankytis Jaunimo centre. Neee, turiu aš ką veikti ir kur veikti turiu. Daugiau, nei sočiai turiu. Bet ir smalsumo šiam gyvenime užtenka. Tad dėl jo ir dėl praktikos nuėjau. Viskas tvarkoj... vienas vokietis, keli vaikinukai. Laukiu, vadovės. Bet labai neilgai, nes iškart užsireikė jau žaisti. Čia, sakė, kad neliūdna laukti būtų. Žaidžiu. Po truputį jų daugėja. Po truputį gausėja pažinčių. Ir tada smūgiuoja iš klausimo: "Užsirašei į sąsiuvinį? Visiem, kas ateina, reikia užsirašyti." Po kiek laiko išgirstu užnugarinį dialogą: "Kaip tos naujokės vardas? Taigi sakė tau!"
Jie tikrai galvoja, kad esu aš naujokė. Jie viiisiškai nenutuokia, kiek metų man. Ir, taip, jaučiau tą norą patikti, būti pastebėtiems, būti protingesniems, būti aktyvesniems. Nejaugi ir jie.... vyrai :)
Šiandien einu vėl. Jau suorganizuotas stalo futbolo turnyras, jau paskirtos komandos. Tai kas, kad nemoku žaisti, bet tada partneris mano turi labai stengtis ir būti vyras, kad negautume į kaulus :) Ir Aliasas jau beveik paruoštas naudojimui. Įdomu tik, ką apie tą praktiką parašyti reikės...
Bet nenoriu šiandien apie tai galvoti. Šiandien galvojasi apie visai neseną patritį. Kai oooooi, kaip sukausi, kaip nejaučiau žemės po kojom, kaip jaučiau tik stiprias vedančias rankas, kaip nereikėjo galvoti kaip šokti, bet reikėjo tik jausti ir... šokti. Šiandien galvojasi dar ir apie supratimą beigi požiūrį, kurio gyvenime nesitikėjau iš vyro lūpų išgirsti. Jei man (tai čia man) neišeina kažkaip apsisukti, jei pradedu ne ta koja ėjimą, jei laiku nerandu ar nesugaudau savo partnerio rankos, vadinasi, kažką blogai daro JIS. Apšalau, apsalau, aptirpau... Tai, taaaaip, be abejo, aš šitaip galvodavau. Bet kad vyras taip galvotų - va čia tai jau patirtis. Ir kaip, sakykite, tokio neįsimylėti?
Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo...
Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią...
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.
Jau daug daug kartų skaičiau M. Martinaičio "Atmintis". Jau daug daug kartų rinkausi šitas eilutes. Bet šitoje situacijoje tai yra taip taiku... ir taip stipru. Bet tai niekad negrįžta...
Jie tikrai galvoja, kad esu aš naujokė. Jie viiisiškai nenutuokia, kiek metų man. Ir, taip, jaučiau tą norą patikti, būti pastebėtiems, būti protingesniems, būti aktyvesniems. Nejaugi ir jie.... vyrai :)
Šiandien einu vėl. Jau suorganizuotas stalo futbolo turnyras, jau paskirtos komandos. Tai kas, kad nemoku žaisti, bet tada partneris mano turi labai stengtis ir būti vyras, kad negautume į kaulus :) Ir Aliasas jau beveik paruoštas naudojimui. Įdomu tik, ką apie tą praktiką parašyti reikės...
Bet nenoriu šiandien apie tai galvoti. Šiandien galvojasi apie visai neseną patritį. Kai oooooi, kaip sukausi, kaip nejaučiau žemės po kojom, kaip jaučiau tik stiprias vedančias rankas, kaip nereikėjo galvoti kaip šokti, bet reikėjo tik jausti ir... šokti. Šiandien galvojasi dar ir apie supratimą beigi požiūrį, kurio gyvenime nesitikėjau iš vyro lūpų išgirsti. Jei man (tai čia man) neišeina kažkaip apsisukti, jei pradedu ne ta koja ėjimą, jei laiku nerandu ar nesugaudau savo partnerio rankos, vadinasi, kažką blogai daro JIS. Apšalau, apsalau, aptirpau... Tai, taaaaip, be abejo, aš šitaip galvodavau. Bet kad vyras taip galvotų - va čia tai jau patirtis. Ir kaip, sakykite, tokio neįsimylėti?
Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo...
Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią...
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.
Jau daug daug kartų skaičiau M. Martinaičio "Atmintis". Jau daug daug kartų rinkausi šitas eilutes. Bet šitoje situacijoje tai yra taip taiku... ir taip stipru. Bet tai niekad negrįžta...
2011 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis
Gimtadienis be Aliošos
Sako man: "Bet tai kad jūs nieko daugiau ir neveikiate, tik keičiatės neaiškiais pezalais." Taip. O man iki staugimo norisi aiškumo. Bet... tyliu dantis sukandusi, laukiu. Ko? Gerai, pažiūrėkime, ko laukiu...
Absoliučiai visus santykius, kurie vyko per gyvenimą, pradėjau pati. Atėjau, pamačiau, nugalėjau, palikau. Žygiavau kaip tikras Aleksandras Makedonietis ir nukariaudavau belekokį man patikusį objektą. Tas nėra sunku. Visai. Tik neturi tęstinumo. Tada gal ir nereikėjo. Dabar jau gal ir reikia. O ir šiaip, pagalvojus, kad... nu, kas gali teisingo įvykti, kai rinkėja tampa medžiotoja? Jinai kurį laiką gal ir mėgaujasi, bet paskui nebesusivokia vaidmenyse. Instinktyvioji prigimtis tempia į save, prisimesta makedonietiškoji diktuoja - laikykis, būk vyrs. Ir... nu, taip, plėšia pusiau, išbalansuoja... galva kaip išbyrėjusi saulėgrąža.
Tad šio gimtadienio proga susivokiau viename: daugiau jokių Aliošų gyvenime. Jei vyras nesugeba/bijo/jaučiasi nepatogiai kalbėti apie aiškų santykį. Reikškiasi, jis, pagal mano matavimo skalę, yra Alioša, o Aliošų man nebereikia. Kas per santykis, jei rinkėja turi vartytis iš įprasto vaidmens į medžiotoją, tada atgal, tada pirmyn, tada pusiau, tada vėl atgal. Eeeeeikit peklon su visais spektakliais! Aš noriu būti moterimi. Jei nesugebi būti vyru - gyvenk su Alioša.
Absoliučiai visus santykius, kurie vyko per gyvenimą, pradėjau pati. Atėjau, pamačiau, nugalėjau, palikau. Žygiavau kaip tikras Aleksandras Makedonietis ir nukariaudavau belekokį man patikusį objektą. Tas nėra sunku. Visai. Tik neturi tęstinumo. Tada gal ir nereikėjo. Dabar jau gal ir reikia. O ir šiaip, pagalvojus, kad... nu, kas gali teisingo įvykti, kai rinkėja tampa medžiotoja? Jinai kurį laiką gal ir mėgaujasi, bet paskui nebesusivokia vaidmenyse. Instinktyvioji prigimtis tempia į save, prisimesta makedonietiškoji diktuoja - laikykis, būk vyrs. Ir... nu, taip, plėšia pusiau, išbalansuoja... galva kaip išbyrėjusi saulėgrąža.
Tad šio gimtadienio proga susivokiau viename: daugiau jokių Aliošų gyvenime. Jei vyras nesugeba/bijo/jaučiasi nepatogiai kalbėti apie aiškų santykį. Reikškiasi, jis, pagal mano matavimo skalę, yra Alioša, o Aliošų man nebereikia. Kas per santykis, jei rinkėja turi vartytis iš įprasto vaidmens į medžiotoją, tada atgal, tada pirmyn, tada pusiau, tada vėl atgal. Eeeeeikit peklon su visais spektakliais! Aš noriu būti moterimi. Jei nesugebi būti vyru - gyvenk su Alioša.
2011 m. rugsėjo 20 d., antradienis
Laukiu laimės
Labai produktyvi diena, turiu pastebėti. Atlikau šeimos užduotį, parašiau visus neparašytus laiškus, sukviečiau vaikus, pasiguodžiau, patariau, pagalvojau, nustebau, padėkojau, susitariau... Ir viskas tik dėl to, kad nereikėtų pradėti "dirbti". Patikslinti? Viskas dėl to, kad tik dar nereikėtų lakstyti su šluota, kempine, vaikytis dulkes, šveisti vonią ir atversti namus į muziejų. Viskas dėl to, kad dar nereikėtų eiti į virtuvę ir ten burti būrimus ne dėl to, kad miela, ne dėl to, kad kvepia, ne dėl to, kad mėgaujuosi, o tam, nes reikia. O tada ir virtuvę dar atversti į muziejų...
O tada ateis artimiausi žmonės. Kraujas. Ir, atrodo, juk šitie žmonės tai turėtų suprasti, palaikyti, pritarti ir paskatinti. Mmmm... teoriškai. Praktikoje bus šitaip: jie ateis, atiduos pakvietimus arba vokus, susisės, tada kibs į maistą, tada nuspręs, kad reikia išgerti. Nors žino mano poziciją tuo klausimu. Tada gers ir toliau valgys. Ir dar turės būti linksma. Tada jau bus pavalgę ir ateis laikas tortui. Vienas iš vyriausių svečių pasakys, kad saldumynus valgyti po maisto yra nesveika. Ir tada visi kibs kalbėti - sveika-nesveika, skanu-neskanu ir biškį apsipyks. Tada tas nesveikumo kalbos užvedėjas sakys: "Įdėk ir man."
Tada jie išeis. O man liks trupinių ir neplautų lėkščių krūvos. Ir tada stovėsiu gražiai prie kriauklės, gal net ne tik iš čiaupo vandeningi skysčiai kapsės... ir būsiu laiminga. Nes šito gi linki visi ir visada.
Nekantraudama laukiu.........
O tada ateis artimiausi žmonės. Kraujas. Ir, atrodo, juk šitie žmonės tai turėtų suprasti, palaikyti, pritarti ir paskatinti. Mmmm... teoriškai. Praktikoje bus šitaip: jie ateis, atiduos pakvietimus arba vokus, susisės, tada kibs į maistą, tada nuspręs, kad reikia išgerti. Nors žino mano poziciją tuo klausimu. Tada gers ir toliau valgys. Ir dar turės būti linksma. Tada jau bus pavalgę ir ateis laikas tortui. Vienas iš vyriausių svečių pasakys, kad saldumynus valgyti po maisto yra nesveika. Ir tada visi kibs kalbėti - sveika-nesveika, skanu-neskanu ir biškį apsipyks. Tada tas nesveikumo kalbos užvedėjas sakys: "Įdėk ir man."
Tada jie išeis. O man liks trupinių ir neplautų lėkščių krūvos. Ir tada stovėsiu gražiai prie kriauklės, gal net ne tik iš čiaupo vandeningi skysčiai kapsės... ir būsiu laiminga. Nes šito gi linki visi ir visada.
Nekantraudama laukiu.........
2011 m. rugsėjo 19 d., pirmadienis
Žinojimas, teisybė, vienas štampas ir baimė
Praėjus žvilgsnių savaitei, nurimus penktadienio Vilniaus su Šiaulių elementais kelionės įspūdžiams, pasidariau didžiausią puodą kavos ir prisėdau. Laikas pasakai.
Šiandien sužinojau, kad žmonės žino daug apie mane. Žymiai daugiau, nei aš pati. Gal ir gerai, tiktai tai, ką jie žino, nėra tiesa. Gal iš dalies tik. Arba kaip vienas iš galimų variantų, kuris dar nenutiko ir visada yra tikimybė, kad taip niekada nenutiks. Bet jie jau žino. Be to žinojimo, jie dar yra šventai įsitikinę, kad tai yra tiesa. O tiesą, kas be ko, būtina skleisti. Tai ir skleidžia. Juokinga. Bet ne į naudą. Nes tada tie, kurie galbūt galėtų būti potencialūs žmonės su svarbia funkcija ir misija mano gyvenime, išbraukia mane iš savo sąrašų kaip neatitinkančią reikalavimų. Gal ne reikalavimų, bet kriterijų. Laisvės kriterijų.
Bet tada apima kiti galvojimai - kokie tie žmogeliai patiklūs. Juk nėra nei vieno materialaus laisvės trūkumo įrodymo. Nei mažiausio konretaus. Kažkokių nekonkrečių gal vienas kitas išlenda. Bet tai tokie visai nežymūs ir yra tik žaidimas. Gal su potekste, bet žaidimas.
Bet gal ne? Gal čia aš labiau sudėtinga arba kaip tik atvirkščiai - atsileidusi? Net ir matydama materialius nelaisvės požymius, ieškau, knisu, rausiu, klausinėju - ar tiksliai taip. O gavusi atseit patikimos informacijos iš kokių keturioliktų, jei ne penkioliktų, asmenų, numoju ranka, pasisakau sau: "Eeeei, bet juk čia tik žaidimas, tik mažas nekaltas žaidimukas su potekstėm, be abejo, bet tiksliai be materialios ateities." Ir einu žaisti. Ir žaidžiu.... ir kaip visai linksma būna. Ir vyšnios žydi žanduose, ir pakylėta jaučiuosi, ir šypsotis norisi, ir keltis ryte lengva... Tai kas tame yra blogo? Ar jaustis laiminga yra blogai? Net jei ta laimė daugiau susikurta, nei realiai vykstanti...
O tie kiti - ne. Jei jau yra viena kokia arba dvi kalbos (leidžiu sau priminti, kad kalba ir teisybė nėra tas pats) apie materialę nelaisvę, vadinasi - stop, negalima, nevalia. Nu, i gerai. Ir tegu. Svarbiausia - leisti žmonėms būti žmonėmis. Nors šitoj situacijoje tikrai sąmoningai žmonėmis įvardiju vyriją. Bet tai ne, nepykstu, net apmaudu nėra. Tai, matyt, irgi yra vienas iš skirtumų mąstyme mūsų. Net ne "matyt", o tiksliųtiksliausiai... Tik nežinau, kaip reaguoti. O reaguoti tai norisi. Todėl juokiuosi. Bet tik dėl to, kad, sako, tinka.
"Pasakyčiau Tau, bet trūksta žodžių" - dainuoja R. Kazlas ant vieno žmogaus sienos. Man žodžių netrūksta, bet labai trūksta drąsos. Žmogiškos. Bet... nedera moterims. Moterims dera juoktis... ir kepti pyragus.
Šiandien sužinojau, kad žmonės žino daug apie mane. Žymiai daugiau, nei aš pati. Gal ir gerai, tiktai tai, ką jie žino, nėra tiesa. Gal iš dalies tik. Arba kaip vienas iš galimų variantų, kuris dar nenutiko ir visada yra tikimybė, kad taip niekada nenutiks. Bet jie jau žino. Be to žinojimo, jie dar yra šventai įsitikinę, kad tai yra tiesa. O tiesą, kas be ko, būtina skleisti. Tai ir skleidžia. Juokinga. Bet ne į naudą. Nes tada tie, kurie galbūt galėtų būti potencialūs žmonės su svarbia funkcija ir misija mano gyvenime, išbraukia mane iš savo sąrašų kaip neatitinkančią reikalavimų. Gal ne reikalavimų, bet kriterijų. Laisvės kriterijų.
Bet tada apima kiti galvojimai - kokie tie žmogeliai patiklūs. Juk nėra nei vieno materialaus laisvės trūkumo įrodymo. Nei mažiausio konretaus. Kažkokių nekonkrečių gal vienas kitas išlenda. Bet tai tokie visai nežymūs ir yra tik žaidimas. Gal su potekste, bet žaidimas.
Bet gal ne? Gal čia aš labiau sudėtinga arba kaip tik atvirkščiai - atsileidusi? Net ir matydama materialius nelaisvės požymius, ieškau, knisu, rausiu, klausinėju - ar tiksliai taip. O gavusi atseit patikimos informacijos iš kokių keturioliktų, jei ne penkioliktų, asmenų, numoju ranka, pasisakau sau: "Eeeei, bet juk čia tik žaidimas, tik mažas nekaltas žaidimukas su potekstėm, be abejo, bet tiksliai be materialios ateities." Ir einu žaisti. Ir žaidžiu.... ir kaip visai linksma būna. Ir vyšnios žydi žanduose, ir pakylėta jaučiuosi, ir šypsotis norisi, ir keltis ryte lengva... Tai kas tame yra blogo? Ar jaustis laiminga yra blogai? Net jei ta laimė daugiau susikurta, nei realiai vykstanti...
O tie kiti - ne. Jei jau yra viena kokia arba dvi kalbos (leidžiu sau priminti, kad kalba ir teisybė nėra tas pats) apie materialę nelaisvę, vadinasi - stop, negalima, nevalia. Nu, i gerai. Ir tegu. Svarbiausia - leisti žmonėms būti žmonėmis. Nors šitoj situacijoje tikrai sąmoningai žmonėmis įvardiju vyriją. Bet tai ne, nepykstu, net apmaudu nėra. Tai, matyt, irgi yra vienas iš skirtumų mąstyme mūsų. Net ne "matyt", o tiksliųtiksliausiai... Tik nežinau, kaip reaguoti. O reaguoti tai norisi. Todėl juokiuosi. Bet tik dėl to, kad, sako, tinka.
"Pasakyčiau Tau, bet trūksta žodžių" - dainuoja R. Kazlas ant vieno žmogaus sienos. Man žodžių netrūksta, bet labai trūksta drąsos. Žmogiškos. Bet... nedera moterims. Moterims dera juoktis... ir kepti pyragus.
2011 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis
Pliauškalai apie simpatijas arba sajanizmą (dar nenusprendžiau)
Įspėjimas: Vyrams šis tekstas gali traumuoti vakarą/rytą/dieną. Eikit žiūrėti geriau krepšinio ar bent jau šiaip kokio sporto, ar laidų apie automobilius, arba šiaip laidų ir kabelių. Bus prasmės bent. O moterytėms sakau - ujėėėėėėėi, kas per dienos gerumas... Bet apie viską iš eilės.
Be abejo ir šįryt vėlavau. Bet... jau tik ne pilnas dešimt minučių. Tai visai dar pataikiau į pradžią. O pradžia buvo tokia, nu... tokia ministresinė nuo pačio ryto. Nes jie nusprendė, kad reikia paanalizuoti vakarykštę situaciją su paaugliu. Tiksliau, kaip ten toje situacijoje tvarkiausi. Tai žandai kurį laiką vyšniom, braškėm ir net aronijom raudonavo. Bet sužinojau atsakymus į kažkiek galvoje vakar vakare dūzgusius klausimus... Bet ne apie rimtus dalykus ir šio vakaro pasaka. Tiesiog įvedžiau į aplinkybes.
Žodžiu, pajutau tokį eee.... sakykim, mini užstojimą/užtarimą iš žvilgsnių siuntėjo. Tad labai taip visaip nusprendžiau savyje, kad tai ne kas kita, bet tik dar viena simpatijos išraiška. O tokie sprendimai pačiam visai dar ryte, puikiai išbudina ir tonizuoja. Ir tikrai - visą dieną buvau užsitonizavusi, susikaupusi beigi taip aktyviai dirbo smegeninė... teisiog siurbte siurbė kiekvieną žodį. Net nuklydus mintimis į stebėjimus (apie juos tuoj tuoj papasakosiu), informacijos priėmimas nenutrūkdavo. Greičiausiai, buvo įsijungę (tyčia arba ne) abu smegenų pusrutuliai vienu metu. Jei išmoksiu dar ir tai valdyti... būsiu jau visai netoli supersajanų lygio!
O dabar apie tuos stebėjimus. Oooooi, nu, ką gi aš paprasta mergaitė galiu padaryti... Taigi patys primokė visaip stebėti - kūno kalbą, judesius, veido išraiškas. Be abejo, mokė su intencija, kad visa tai bus naudojama darbui su jaunimu. Ale... labai gerai ir ant vyrų tai pasinaudoja. Ir... ne, aš dar niekam nesakiau, kad be horoskopų, esam abi su žebenkštim (jos mąstymas loginis, kritinis, koncentruotas ir be vieno nereikalingo nukrypimo) perskaičiusios baisingai daug dvasingos rašliavos apie tą pačią kūno kalbą, judesius, veido išraiškas, bet tik ne darbui su jaunimu, o darbui su vyrais. Tad... atlikau tyrimą.
Pradėkime nuo kojų. Ne viename patarimų moterims rinkinyje skaičiau, kad: jei patinki vyrui, tai jo kojos bus labai visaip į tave atsuktos. Ir tikrai - stebėjau batus. Tiksliau - jo batų nosis. Nes ne tik kojos, bet ir pats visą dieną rinkosi tokią buvimo vietą, kad stovėtų/sėdėtų tiesiai priešais. Nors, nu, gerai, sakykim, kad tai sutapimas. Bet negi gali sutapti kokius keturis (keičiau sėdėjimo vietą tyrimo vardan) kartus?
Pereikime prie rankų. Tiksliau - gestikuliacijos. Chm... neprisimenu, ką apie tai skaičiau patarimuose, bet, taip bent jau atrodė, kad, žinokit, ir jis atvirais delnais. Tik pakeliu akis - atsuktos kojos ir delnas atviras. Buvo kurį laiką sunėręs rankas, bet, kai pagalvoji, nu, kiek laiko gali išbūti žmogus riešus atlenkęs. Taigi pavargstasi...
Balsas. Oooooo... taip. Taip taip taip. Išklausiau viską. Kiekvieno sakinio žodžio skiemens raidę. Labai toks geras tembras, tempas. Ir dar juokas geras. O ypač krizenimai geri. Ir čia nesišaipau aš. Nes kai prie viso to komplekto dar prisideda žvilgsniai... O prie žviilgsnių dar prikabini tai, kad visada mane girdi. Net jei tik burbteliu kažkokį mikrokomentariuką sau po nosim. Ir juokiasi kartu iš kokių nors juokingų situacijų prieš tai susižvalgius, aišku.
Reziumuojant šios dienos tyrimą, turiu pastebėti: arba čia simpatijos, arba tai būdas ir noras kartu, kad taip viską išmokčiau, jog be vargo pasiekčiau supermegasajanizmą. Ir dar turiu pastebėti, kad TAI (kad ir kas tai bebūtų) man labai padeda. Atveria kažkokius imtuvus/čiakras/siurblius.
Liko dar rytojus. O rytoj ne tik kavagėriai, bet ir vakarėlis visai nekodiniu pavadinimu BETONOVKĖ.
Be abejo ir šįryt vėlavau. Bet... jau tik ne pilnas dešimt minučių. Tai visai dar pataikiau į pradžią. O pradžia buvo tokia, nu... tokia ministresinė nuo pačio ryto. Nes jie nusprendė, kad reikia paanalizuoti vakarykštę situaciją su paaugliu. Tiksliau, kaip ten toje situacijoje tvarkiausi. Tai žandai kurį laiką vyšniom, braškėm ir net aronijom raudonavo. Bet sužinojau atsakymus į kažkiek galvoje vakar vakare dūzgusius klausimus... Bet ne apie rimtus dalykus ir šio vakaro pasaka. Tiesiog įvedžiau į aplinkybes.
Žodžiu, pajutau tokį eee.... sakykim, mini užstojimą/užtarimą iš žvilgsnių siuntėjo. Tad labai taip visaip nusprendžiau savyje, kad tai ne kas kita, bet tik dar viena simpatijos išraiška. O tokie sprendimai pačiam visai dar ryte, puikiai išbudina ir tonizuoja. Ir tikrai - visą dieną buvau užsitonizavusi, susikaupusi beigi taip aktyviai dirbo smegeninė... teisiog siurbte siurbė kiekvieną žodį. Net nuklydus mintimis į stebėjimus (apie juos tuoj tuoj papasakosiu), informacijos priėmimas nenutrūkdavo. Greičiausiai, buvo įsijungę (tyčia arba ne) abu smegenų pusrutuliai vienu metu. Jei išmoksiu dar ir tai valdyti... būsiu jau visai netoli supersajanų lygio!
O dabar apie tuos stebėjimus. Oooooi, nu, ką gi aš paprasta mergaitė galiu padaryti... Taigi patys primokė visaip stebėti - kūno kalbą, judesius, veido išraiškas. Be abejo, mokė su intencija, kad visa tai bus naudojama darbui su jaunimu. Ale... labai gerai ir ant vyrų tai pasinaudoja. Ir... ne, aš dar niekam nesakiau, kad be horoskopų, esam abi su žebenkštim (jos mąstymas loginis, kritinis, koncentruotas ir be vieno nereikalingo nukrypimo) perskaičiusios baisingai daug dvasingos rašliavos apie tą pačią kūno kalbą, judesius, veido išraiškas, bet tik ne darbui su jaunimu, o darbui su vyrais. Tad... atlikau tyrimą.
Pradėkime nuo kojų. Ne viename patarimų moterims rinkinyje skaičiau, kad: jei patinki vyrui, tai jo kojos bus labai visaip į tave atsuktos. Ir tikrai - stebėjau batus. Tiksliau - jo batų nosis. Nes ne tik kojos, bet ir pats visą dieną rinkosi tokią buvimo vietą, kad stovėtų/sėdėtų tiesiai priešais. Nors, nu, gerai, sakykim, kad tai sutapimas. Bet negi gali sutapti kokius keturis (keičiau sėdėjimo vietą tyrimo vardan) kartus?
Pereikime prie rankų. Tiksliau - gestikuliacijos. Chm... neprisimenu, ką apie tai skaičiau patarimuose, bet, taip bent jau atrodė, kad, žinokit, ir jis atvirais delnais. Tik pakeliu akis - atsuktos kojos ir delnas atviras. Buvo kurį laiką sunėręs rankas, bet, kai pagalvoji, nu, kiek laiko gali išbūti žmogus riešus atlenkęs. Taigi pavargstasi...
Balsas. Oooooo... taip. Taip taip taip. Išklausiau viską. Kiekvieno sakinio žodžio skiemens raidę. Labai toks geras tembras, tempas. Ir dar juokas geras. O ypač krizenimai geri. Ir čia nesišaipau aš. Nes kai prie viso to komplekto dar prisideda žvilgsniai... O prie žviilgsnių dar prikabini tai, kad visada mane girdi. Net jei tik burbteliu kažkokį mikrokomentariuką sau po nosim. Ir juokiasi kartu iš kokių nors juokingų situacijų prieš tai susižvalgius, aišku.
Reziumuojant šios dienos tyrimą, turiu pastebėti: arba čia simpatijos, arba tai būdas ir noras kartu, kad taip viską išmokčiau, jog be vargo pasiekčiau supermegasajanizmą. Ir dar turiu pastebėti, kad TAI (kad ir kas tai bebūtų) man labai padeda. Atveria kažkokius imtuvus/čiakras/siurblius.
Liko dar rytojus. O rytoj ne tik kavagėriai, bet ir vakarėlis visai nekodiniu pavadinimu BETONOVKĖ.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)