Pradėjau lankytis Jaunimo centre. Neee, turiu aš ką veikti ir kur veikti turiu. Daugiau, nei sočiai turiu. Bet ir smalsumo šiam gyvenime užtenka. Tad dėl jo ir dėl praktikos nuėjau. Viskas tvarkoj... vienas vokietis, keli vaikinukai. Laukiu, vadovės. Bet labai neilgai, nes iškart užsireikė jau žaisti. Čia, sakė, kad neliūdna laukti būtų. Žaidžiu. Po truputį jų daugėja. Po truputį gausėja pažinčių. Ir tada smūgiuoja iš klausimo: "Užsirašei į sąsiuvinį? Visiem, kas ateina, reikia užsirašyti." Po kiek laiko išgirstu užnugarinį dialogą: "Kaip tos naujokės vardas? Taigi sakė tau!"
Jie tikrai galvoja, kad esu aš naujokė. Jie viiisiškai nenutuokia, kiek metų man. Ir, taip, jaučiau tą norą patikti, būti pastebėtiems, būti protingesniems, būti aktyvesniems. Nejaugi ir jie.... vyrai :)
Šiandien einu vėl. Jau suorganizuotas stalo futbolo turnyras, jau paskirtos komandos. Tai kas, kad nemoku žaisti, bet tada partneris mano turi labai stengtis ir būti vyras, kad negautume į kaulus :) Ir Aliasas jau beveik paruoštas naudojimui. Įdomu tik, ką apie tą praktiką parašyti reikės...
Bet nenoriu šiandien apie tai galvoti. Šiandien galvojasi apie visai neseną patritį. Kai oooooi, kaip sukausi, kaip nejaučiau žemės po kojom, kaip jaučiau tik stiprias vedančias rankas, kaip nereikėjo galvoti kaip šokti, bet reikėjo tik jausti ir... šokti. Šiandien galvojasi dar ir apie supratimą beigi požiūrį, kurio gyvenime nesitikėjau iš vyro lūpų išgirsti. Jei man (tai čia man) neišeina kažkaip apsisukti, jei pradedu ne ta koja ėjimą, jei laiku nerandu ar nesugaudau savo partnerio rankos, vadinasi, kažką blogai daro JIS. Apšalau, apsalau, aptirpau... Tai, taaaaip, be abejo, aš šitaip galvodavau. Bet kad vyras taip galvotų - va čia tai jau patirtis. Ir kaip, sakykite, tokio neįsimylėti?
Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo...
Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią...
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.
Jau daug daug kartų skaičiau M. Martinaičio "Atmintis". Jau daug daug kartų rinkausi šitas eilutes. Bet šitoje situacijoje tai yra taip taiku... ir taip stipru. Bet tai niekad negrįžta...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą