Sako man: "Bet tai kad jūs nieko daugiau ir neveikiate, tik keičiatės neaiškiais pezalais." Taip. O man iki staugimo norisi aiškumo. Bet... tyliu dantis sukandusi, laukiu. Ko? Gerai, pažiūrėkime, ko laukiu...
Absoliučiai visus santykius, kurie vyko per gyvenimą, pradėjau pati. Atėjau, pamačiau, nugalėjau, palikau. Žygiavau kaip tikras Aleksandras Makedonietis ir nukariaudavau belekokį man patikusį objektą. Tas nėra sunku. Visai. Tik neturi tęstinumo. Tada gal ir nereikėjo. Dabar jau gal ir reikia. O ir šiaip, pagalvojus, kad... nu, kas gali teisingo įvykti, kai rinkėja tampa medžiotoja? Jinai kurį laiką gal ir mėgaujasi, bet paskui nebesusivokia vaidmenyse. Instinktyvioji prigimtis tempia į save, prisimesta makedonietiškoji diktuoja - laikykis, būk vyrs. Ir... nu, taip, plėšia pusiau, išbalansuoja... galva kaip išbyrėjusi saulėgrąža.
Tad šio gimtadienio proga susivokiau viename: daugiau jokių Aliošų gyvenime. Jei vyras nesugeba/bijo/jaučiasi nepatogiai kalbėti apie aiškų santykį. Reikškiasi, jis, pagal mano matavimo skalę, yra Alioša, o Aliošų man nebereikia. Kas per santykis, jei rinkėja turi vartytis iš įprasto vaidmens į medžiotoją, tada atgal, tada pirmyn, tada pusiau, tada vėl atgal. Eeeeeikit peklon su visais spektakliais! Aš noriu būti moterimi. Jei nesugebi būti vyru - gyvenk su Alioša.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą