Laukiu laimės

Labai produktyvi diena, turiu pastebėti. Atlikau šeimos užduotį, parašiau visus neparašytus laiškus, sukviečiau vaikus, pasiguodžiau, patariau, pagalvojau, nustebau, padėkojau, susitariau... Ir viskas tik dėl to, kad nereikėtų pradėti "dirbti". Patikslinti? Viskas dėl to, kad tik dar nereikėtų lakstyti su šluota, kempine, vaikytis dulkes, šveisti vonią ir atversti namus į muziejų. Viskas dėl to, kad dar nereikėtų eiti į virtuvę ir ten burti būrimus ne dėl to, kad miela, ne dėl to, kad kvepia, ne dėl to, kad mėgaujuosi, o tam, nes reikia. O tada ir virtuvę dar atversti į muziejų...
O tada ateis artimiausi žmonės. Kraujas. Ir, atrodo, juk šitie žmonės tai turėtų suprasti, palaikyti, pritarti ir paskatinti. Mmmm... teoriškai. Praktikoje bus šitaip: jie ateis, atiduos pakvietimus arba vokus, susisės, tada kibs į maistą, tada nuspręs, kad reikia išgerti. Nors žino mano poziciją tuo klausimu. Tada gers ir toliau valgys. Ir dar turės būti linksma. Tada jau bus pavalgę ir ateis laikas tortui. Vienas iš vyriausių svečių pasakys, kad saldumynus valgyti po maisto yra nesveika. Ir tada visi kibs kalbėti - sveika-nesveika, skanu-neskanu ir biškį apsipyks. Tada tas nesveikumo kalbos užvedėjas sakys: "Įdėk ir man."
Tada jie išeis. O man liks trupinių ir neplautų lėkščių krūvos. Ir tada stovėsiu gražiai prie kriauklės, gal net ne tik iš čiaupo vandeningi skysčiai kapsės... ir būsiu laiminga. Nes šito gi linki visi ir visada.
Nekantraudama laukiu.........