Patosas

Dabar, va, žinau. Jei galėčiau rinktis, noriu, kad būtų taip: ryte pasidarbuoti savam nemokamam sporto klube, pavadinimu Ferma, o po pietų keliauti į Jaunimo centrą. Labai puiki būtų dienotvarkė. Ir kūnui, ir dūšiai, taip sakant :) Mhm... dabar, šitą, va, susikoncentruoju ir... šitaip ir bus. Ir visai jau greitai. Ir nebebus marazmų, nebebus kasmėnesinių gąsdinimų dėl neaišku, ko. Nebebus apsiseilėjusio vadovo, kuris pilnai galėtų vaidinti katiną pasakoje "Dangus griūva". Ką ten vaidinti. Tiesiog pabūti. Ir auditorija plotų atsistojusi ir net bisuotų gal! Reiks išeinant jam šitą idėją pametėti. Ir garbės, ir pripažinimo...iki kol akis, ausis ir smegenis užsipilant.
O dabar jau baigėsi kava, nesibaigė kuo puikiausia diena, nesibaigė kuo gausiausia energija, nesibaigė kuo šauniausia nuotaika, tad jau ir eisiu.
Mielai pakylėtos popietės, draugai!!! :)

Santykis

Yra pasauly tokių nuotraukų, kur visai ne mano, bet tiksliai galiu pasakyti, kur vyksta veiksmas ir... net į ką žiūrima buvo. Ir taaaip knieti pasakyti. Bet tyliu. Per drąsu kažkaip. Gal per įžūlu. Gal per nemandagu. Arba tiesiog... kaip atrodys? Ką žmonės pagalvos? Baisu ir dėl šiaip reakcijos, nes santykis man vis dar nėr aiškus. Ir vis dar neišvarau iš galvos minties, kad: jei aš šitaip matau, jaučiu ir įtariu, tai visai dar nereiškia, jog šitaip mato, jaučia ir įtaria transliuotojas žodžių, veiksmų ir tylių supratimų. Bet tai kaaaaaaaaip sunku. Nepaprastai. O paprasčiau? Neeeee... paprasčiau yra baisu. Ir, kol visai dar pamanomas baimės bei sunkumo santykis, renkuosi sunkumą. Su viltim ir tikėjimu, kad išsivynios savaime.
O žvilgsniai gražūs. Ir mieli net. Ir prisiminimai gražūs. Ir mieli net...

Atmintys

Pradėjau lankytis Jaunimo centre. Neee, turiu aš ką veikti ir kur veikti turiu. Daugiau, nei sočiai turiu. Bet ir smalsumo šiam gyvenime užtenka. Tad dėl jo ir dėl praktikos nuėjau. Viskas tvarkoj... vienas vokietis, keli vaikinukai. Laukiu, vadovės. Bet labai neilgai, nes iškart užsireikė jau žaisti. Čia, sakė, kad neliūdna laukti būtų. Žaidžiu. Po truputį jų daugėja. Po truputį gausėja pažinčių. Ir tada smūgiuoja iš klausimo: "Užsirašei į sąsiuvinį? Visiem, kas ateina, reikia užsirašyti." Po kiek laiko išgirstu užnugarinį dialogą: "Kaip tos naujokės vardas? Taigi sakė tau!"
Jie tikrai galvoja, kad esu aš naujokė. Jie viiisiškai nenutuokia, kiek metų man. Ir, taip, jaučiau tą norą patikti, būti pastebėtiems, būti protingesniems, būti aktyvesniems. Nejaugi ir jie.... vyrai :)
Šiandien einu vėl. Jau suorganizuotas stalo futbolo turnyras, jau paskirtos komandos. Tai kas, kad nemoku žaisti, bet tada partneris mano turi labai stengtis ir būti vyras, kad negautume į kaulus :) Ir Aliasas jau beveik paruoštas naudojimui. Įdomu tik, ką apie tą praktiką parašyti reikės...
Bet nenoriu šiandien apie tai galvoti. Šiandien galvojasi apie visai neseną patritį. Kai oooooi, kaip sukausi, kaip nejaučiau žemės po kojom, kaip jaučiau tik stiprias vedančias rankas, kaip nereikėjo galvoti kaip šokti, bet reikėjo tik jausti ir... šokti. Šiandien galvojasi dar ir apie supratimą beigi požiūrį, kurio gyvenime nesitikėjau iš vyro lūpų išgirsti. Jei man (tai čia man) neišeina kažkaip apsisukti, jei pradedu ne ta koja ėjimą, jei laiku nerandu ar nesugaudau savo partnerio rankos, vadinasi, kažką blogai daro JIS. Apšalau, apsalau, aptirpau... Tai, taaaaip, be abejo, aš šitaip galvodavau. Bet kad vyras taip galvotų - va čia tai jau patirtis. Ir kaip, sakykite, tokio neįsimylėti?

Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo...


Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią...
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.

Jau daug daug kartų skaičiau M. Martinaičio "Atmintis". Jau daug daug kartų rinkausi šitas eilutes. Bet šitoje situacijoje tai yra taip taiku... ir taip stipru. Bet tai niekad negrįžta...

Gimtadienis be Aliošos

Sako man: "Bet tai kad jūs nieko daugiau ir neveikiate, tik keičiatės neaiškiais pezalais." Taip. O man iki staugimo norisi aiškumo. Bet... tyliu dantis sukandusi, laukiu. Ko? Gerai, pažiūrėkime, ko laukiu...
Absoliučiai visus santykius, kurie vyko per gyvenimą, pradėjau pati. Atėjau, pamačiau, nugalėjau, palikau. Žygiavau kaip tikras Aleksandras Makedonietis ir nukariaudavau belekokį man patikusį objektą. Tas nėra sunku. Visai. Tik neturi tęstinumo. Tada gal ir nereikėjo. Dabar jau gal ir reikia. O ir šiaip, pagalvojus, kad... nu, kas gali teisingo įvykti, kai rinkėja tampa medžiotoja? Jinai kurį laiką gal ir mėgaujasi, bet paskui nebesusivokia vaidmenyse. Instinktyvioji prigimtis tempia į save, prisimesta makedonietiškoji diktuoja - laikykis, būk vyrs. Ir... nu, taip, plėšia pusiau, išbalansuoja... galva kaip išbyrėjusi saulėgrąža.
Tad šio gimtadienio proga susivokiau viename: daugiau jokių Aliošų gyvenime. Jei vyras nesugeba/bijo/jaučiasi nepatogiai kalbėti apie aiškų santykį. Reikškiasi, jis, pagal mano matavimo skalę, yra Alioša, o Aliošų man nebereikia. Kas per santykis, jei rinkėja turi vartytis iš įprasto vaidmens į medžiotoją, tada atgal, tada pirmyn, tada pusiau, tada vėl atgal. Eeeeeikit peklon su visais spektakliais! Aš noriu būti moterimi. Jei nesugebi būti vyru - gyvenk su Alioša.

Laukiu laimės

Labai produktyvi diena, turiu pastebėti. Atlikau šeimos užduotį, parašiau visus neparašytus laiškus, sukviečiau vaikus, pasiguodžiau, patariau, pagalvojau, nustebau, padėkojau, susitariau... Ir viskas tik dėl to, kad nereikėtų pradėti "dirbti". Patikslinti? Viskas dėl to, kad tik dar nereikėtų lakstyti su šluota, kempine, vaikytis dulkes, šveisti vonią ir atversti namus į muziejų. Viskas dėl to, kad dar nereikėtų eiti į virtuvę ir ten burti būrimus ne dėl to, kad miela, ne dėl to, kad kvepia, ne dėl to, kad mėgaujuosi, o tam, nes reikia. O tada ir virtuvę dar atversti į muziejų...
O tada ateis artimiausi žmonės. Kraujas. Ir, atrodo, juk šitie žmonės tai turėtų suprasti, palaikyti, pritarti ir paskatinti. Mmmm... teoriškai. Praktikoje bus šitaip: jie ateis, atiduos pakvietimus arba vokus, susisės, tada kibs į maistą, tada nuspręs, kad reikia išgerti. Nors žino mano poziciją tuo klausimu. Tada gers ir toliau valgys. Ir dar turės būti linksma. Tada jau bus pavalgę ir ateis laikas tortui. Vienas iš vyriausių svečių pasakys, kad saldumynus valgyti po maisto yra nesveika. Ir tada visi kibs kalbėti - sveika-nesveika, skanu-neskanu ir biškį apsipyks. Tada tas nesveikumo kalbos užvedėjas sakys: "Įdėk ir man."
Tada jie išeis. O man liks trupinių ir neplautų lėkščių krūvos. Ir tada stovėsiu gražiai prie kriauklės, gal net ne tik iš čiaupo vandeningi skysčiai kapsės... ir būsiu laiminga. Nes šito gi linki visi ir visada.
Nekantraudama laukiu.........

Žinojimas, teisybė, vienas štampas ir baimė

Praėjus žvilgsnių savaitei, nurimus penktadienio Vilniaus su Šiaulių elementais kelionės įspūdžiams, pasidariau didžiausią puodą kavos ir prisėdau. Laikas pasakai.
Šiandien sužinojau, kad žmonės žino daug apie mane. Žymiai daugiau, nei aš pati. Gal ir gerai, tiktai tai, ką jie žino, nėra tiesa. Gal iš dalies tik. Arba kaip vienas iš galimų variantų, kuris dar nenutiko ir visada yra tikimybė, kad taip niekada nenutiks. Bet jie jau žino. Be to žinojimo, jie dar yra šventai įsitikinę, kad tai yra tiesa. O tiesą, kas be ko, būtina skleisti. Tai ir skleidžia. Juokinga. Bet ne į naudą. Nes tada tie, kurie galbūt galėtų būti potencialūs žmonės su svarbia funkcija ir misija mano gyvenime, išbraukia mane iš savo sąrašų kaip neatitinkančią reikalavimų. Gal ne reikalavimų, bet kriterijų. Laisvės kriterijų. 
Bet tada apima kiti galvojimai - kokie tie žmogeliai patiklūs. Juk nėra nei vieno materialaus laisvės trūkumo įrodymo. Nei mažiausio konretaus. Kažkokių nekonkrečių gal vienas kitas išlenda. Bet tai tokie visai nežymūs ir yra tik žaidimas. Gal su potekste, bet žaidimas.
Bet gal ne? Gal čia aš labiau sudėtinga arba kaip tik atvirkščiai - atsileidusi? Net ir matydama materialius nelaisvės požymius, ieškau, knisu, rausiu, klausinėju - ar tiksliai taip. O gavusi atseit patikimos informacijos iš kokių keturioliktų, jei ne penkioliktų, asmenų, numoju ranka, pasisakau sau: "Eeeei, bet juk čia tik žaidimas, tik mažas nekaltas žaidimukas su potekstėm, be abejo, bet tiksliai be materialios ateities." Ir einu žaisti. Ir žaidžiu.... ir kaip visai linksma būna. Ir vyšnios žydi žanduose, ir pakylėta jaučiuosi, ir šypsotis norisi, ir keltis ryte lengva... Tai kas tame yra blogo? Ar jaustis laiminga yra blogai? Net jei ta laimė daugiau susikurta, nei realiai vykstanti...
O tie kiti - ne. Jei jau yra viena kokia arba dvi kalbos (leidžiu sau priminti, kad kalba ir teisybė nėra tas pats) apie materialę nelaisvę, vadinasi - stop, negalima, nevalia. Nu, i gerai. Ir tegu. Svarbiausia - leisti žmonėms būti žmonėmis. Nors šitoj situacijoje tikrai sąmoningai žmonėmis įvardiju vyriją. Bet tai ne, nepykstu, net apmaudu nėra. Tai, matyt, irgi yra vienas iš skirtumų mąstyme mūsų. Net ne "matyt", o tiksliųtiksliausiai... Tik nežinau, kaip reaguoti. O reaguoti tai norisi. Todėl juokiuosi. Bet tik dėl to, kad, sako, tinka.
"Pasakyčiau Tau, bet trūksta žodžių" - dainuoja R. Kazlas ant vieno žmogaus sienos. Man žodžių netrūksta, bet labai trūksta drąsos. Žmogiškos. Bet... nedera moterims. Moterims dera juoktis... ir kepti pyragus.

Pliauškalai apie simpatijas arba sajanizmą (dar nenusprendžiau)

Įspėjimas: Vyrams šis tekstas gali traumuoti vakarą/rytą/dieną. Eikit žiūrėti geriau krepšinio ar bent jau šiaip kokio sporto, ar laidų apie automobilius, arba šiaip laidų ir kabelių. Bus prasmės bent. O moterytėms sakau - ujėėėėėėėi, kas per dienos gerumas... Bet apie viską iš eilės.
Be abejo ir šįryt vėlavau. Bet... jau tik ne pilnas dešimt minučių. Tai visai dar pataikiau į pradžią. O pradžia buvo tokia, nu... tokia ministresinė nuo pačio ryto. Nes jie nusprendė, kad reikia paanalizuoti vakarykštę situaciją su paaugliu. Tiksliau, kaip ten toje situacijoje tvarkiausi. Tai žandai kurį laiką vyšniom, braškėm ir net aronijom raudonavo. Bet sužinojau atsakymus į kažkiek galvoje vakar vakare dūzgusius klausimus... Bet ne apie rimtus dalykus ir šio vakaro pasaka. Tiesiog įvedžiau į aplinkybes.
Žodžiu, pajutau tokį eee.... sakykim, mini užstojimą/užtarimą iš žvilgsnių siuntėjo. Tad labai taip visaip nusprendžiau savyje, kad tai ne kas kita, bet tik dar viena simpatijos išraiška. O tokie sprendimai pačiam visai dar ryte, puikiai išbudina ir tonizuoja. Ir tikrai - visą dieną buvau užsitonizavusi, susikaupusi beigi taip aktyviai dirbo smegeninė... teisiog siurbte siurbė kiekvieną žodį. Net nuklydus mintimis į stebėjimus (apie juos tuoj tuoj papasakosiu), informacijos priėmimas nenutrūkdavo. Greičiausiai, buvo įsijungę (tyčia arba ne) abu smegenų pusrutuliai vienu metu. Jei išmoksiu dar ir tai valdyti... būsiu jau visai netoli supersajanų lygio!
O dabar apie tuos stebėjimus. Oooooi, nu, ką gi aš paprasta mergaitė galiu padaryti... Taigi patys primokė visaip stebėti - kūno kalbą, judesius, veido išraiškas. Be abejo, mokė su intencija, kad visa tai bus naudojama darbui su jaunimu. Ale... labai gerai ir ant vyrų tai pasinaudoja. Ir... ne, aš dar niekam nesakiau, kad be horoskopų, esam abi su žebenkštim (jos mąstymas loginis, kritinis, koncentruotas ir be vieno nereikalingo nukrypimo) perskaičiusios baisingai daug dvasingos rašliavos apie tą pačią kūno kalbą, judesius, veido išraiškas, bet tik ne darbui su jaunimu, o darbui su vyrais. Tad... atlikau tyrimą.
Pradėkime nuo kojų. Ne viename patarimų moterims rinkinyje skaičiau, kad: jei patinki vyrui, tai jo kojos bus labai visaip į tave atsuktos. Ir tikrai - stebėjau batus. Tiksliau - jo batų nosis. Nes ne tik kojos, bet ir pats visą dieną rinkosi tokią buvimo vietą, kad stovėtų/sėdėtų tiesiai priešais. Nors, nu, gerai, sakykim, kad tai sutapimas. Bet negi gali sutapti kokius keturis (keičiau sėdėjimo vietą tyrimo vardan) kartus?
Pereikime prie rankų. Tiksliau - gestikuliacijos. Chm... neprisimenu, ką apie tai skaičiau patarimuose, bet, taip bent jau atrodė, kad, žinokit, ir jis atvirais delnais. Tik pakeliu akis - atsuktos kojos ir delnas atviras. Buvo kurį laiką sunėręs rankas, bet, kai pagalvoji, nu, kiek laiko gali išbūti žmogus riešus atlenkęs. Taigi pavargstasi...
Balsas. Oooooo... taip. Taip taip taip. Išklausiau viską. Kiekvieno sakinio žodžio skiemens raidę. Labai toks geras tembras, tempas. Ir dar juokas geras. O ypač krizenimai geri. Ir čia nesišaipau aš. Nes kai prie viso to komplekto dar prisideda žvilgsniai... O prie žviilgsnių dar prikabini tai, kad visada mane girdi. Net jei tik burbteliu kažkokį mikrokomentariuką sau po nosim. Ir juokiasi kartu iš kokių nors juokingų situacijų prieš tai susižvalgius, aišku.
Reziumuojant šios dienos tyrimą, turiu pastebėti: arba čia simpatijos, arba tai būdas ir noras kartu, kad taip viską išmokčiau, jog be vargo pasiekčiau supermegasajanizmą. Ir dar turiu pastebėti, kad TAI (kad ir kas tai bebūtų) man labai padeda. Atveria kažkokius imtuvus/čiakras/siurblius.
Liko dar rytojus. O rytoj ne tik kavagėriai, bet ir vakarėlis visai nekodiniu pavadinimu BETONOVKĖ.

Skaros, suknus paauglys ir feromonai

Seka pasakas mažiems mums pirkioj vakarais... Panašu į tai, kad šitaip į skaras susimūturiavus, šiokia tokia ir gims. Mūturuotė ne dėl to, kad fasonas (nors visai ir fasonas, kai įsižiūri), o dėl to, kad... labai sparčiai ir kryptingai kūnas siunčia nuorodas, jog keliaujame visi (aš, voverė, žebenkštis ir kūnas) į ligą. Jei, žinoma, peršalimą galima vadinti liga. Kažkoks bendras silpnumas - galva, gerklė, akys ir spuogas ant kaktos, bet tas gal šiaip - tiesiog laiku į kompaniją išdygęs.
Taigi... vieną kartą, šį antradienį, buvau jaunimo darbuotoja. Ir atėjo pas mane paauglys aštuntokas, vardu Haris. Geras vaikas, bet sumušė mokykloje naujoką dėl ilgų plaukų ir šiaip hipiavimo. Būtų, rodos, kasdieninė situacija, bet neeee.... Jiems besimušant (ne)laiku ir (ne)vietoj atsirado mokytojas, kuris bandė skirti paauglių santykių aiškinimąsi, tačiau galų gale abu mušeikos susivienijo ir suspardė mokytoją. O čia jau darosi nebekasdieniška... Buvo tikrai nelengva, nes pasišiaušimas kaip ežio. Kur bandai liesti, ten susigūžia ir atsuka spyglius. Susibadžiau ne tik pirštus, bet ir rankas, galvą, smegenis... Kažkiek pavyko, daugiau nepavyko. Rezultatas 0,000001, bet rezultatas...
Pasibaigus situacijai, ilgai dar purtė kažkoks keistas drebulys. O juk čia tik situacija, kuri suvaidinta buvo. O tas ežingas paauglys taigi žmogus, kurį vadinu draugu. (Bet kai nori, jisai gali būti dar sunkesnis už tą paauglį - čia šiaip pastaba į lempą.) Žinau, kad realiai baigėsi jau diena, situacija jau seniausiai baigėsi, o galva pilna galvojimų. Žinau,kad nebuvo iš tikrųjų jokio paauglio, kad kaip pasikalbejau, taip ir gerai, nes visi viską jau seniausiai pamiršo. O man zuja, malasi... ir širdį kaip tais spaudžia, kad reikėjo geriau. Matyt, kai pakyla šiek tiek temperatūra, užaštrėja voveriškas jautrumas. Bet tai kokio įdomumo pasaka, ane? Pati jau rašydama snaudžiu...
Geriau papasakosiu aš jums apie žvilgsnius. Nuo čia vyrai galit nebeskaityti, nes bus grynų gryniausias bobizmas, nuo kurio jums gali ne tik kad sustoti skrandžio veikla, bet ta veikla gali amžiams išsibalansuoti ir pradėti veikti atvirkščiai. Nu, žodiu - pykinti ir stipriai pradės. Na, o moterys, kadangi, kaip žinia, ant šnekėjimo yra tiksliai STIPRIAUSIA lytis... manau, supras mane ir gal net kartu padūsaus.
Tai vaaaaa..... tikriausiai visos žinote tą jausmą, kai visai visai nesitiki ir... šast, žvilgsniukas su užlaikymu iš ten, iš kur net nebūtum pagalvojusi. Ir tada tas toks - eeeeee.... ir vyšnios užsirpsta veide. Man vyšnių iš pirmo karto nebuvo, nes pagalvojau, kad čia gal susivaideno, gal šiaip... matau, ką noriu matyti. Bet laiko patikrinimui buvo sočiai, tai ėmiausi šito darbelio. Ir ką manote? Nu, ogi riiiimts. Ogi, vagi... ir ujėėėėėėi, ir vėėėl??? Ir kava, ane? Ir lia lila lia lia lia.... matau save suokiančia laibiausiu balseliu, matau save visaaaaip visaipiškiausiai besiskėryčiojančią ir atvirais delnais, ir užversta galva, ir skambiu juoku, ir plaukus bečiupnodama... Ir kai taip pamačiau save... kaip net nejauku už tokį akivaizdų flirtą pasidarė. Atvirai sakau - bandžiau susivaldyti. Manot, pavyko? Kokią minutę gal. O paskui vėėėėėl visaip.... Tada pagalvojau - o kodėl turėčiau valdytis? Juk ar tai aš kalta, jei tasai asmuo skleidžia teisingus feromonus? Arba gal aš skleidžiu.... Bet tai koks skirtumas? Feromonai yra nevaldomi ir nėr čia apie ką kalbėti. Todėl nusprendžiau nesivaržyti ir pasigerinti sau dieną. Pavyko. Net sunkusis paauglys nuslinko laipteliu žemyn. O juk dar rytojus...paskui porytojus..... o feromonai toliau skatins žaidimą.... Kaaaaaaaaip man patinka būt moterim su teisingais feromonais. Net saldu darosi.
Pabaiga

Auka šeimai

Labai puiki diena, turiu pastebėti. Prapūtė, žiūriu, skalbinius, su sese pakalbėjom gerai irgi visai apie vyrus (aišku), apie aiškią žalą, kurią jie mūsų gvyvenimams daro, apie draugus, apie Maximos nuolaidas, apie mitybą (saldumo poreikį), grožio priemones, pinigų stoką (kaip visada) ir knygas. Žiekit, ką parodė:
http://www.pegasas.lt/lt/geguzes-knygu-naujienos/stipri-moteris-ilgisi-stipraus-vyro/9262
Galvoju - pirkti, ar ne. Ar bus ten kažko, ko dar nežinau. Bus, aišku, bet ar bus kažko aktualaus, ko dar nežinau. Kiek skaitinėjau atsiliepimų, sako, sužavėjo moteris toji rašliava. Bet tai ne, gal po gimtadienio arba kitą mėnesį, kai stoka bus stabilesnė ir prognozuojamesnė, nei rugsėjį...
Nes rugsėjis, kai pagalvoji, pats baisiausias metų mėnuo. Man. Neee, viskas gerai, man patinka oras, man patinka rudenėjantys kvapai, patinka žvaigždėti dangūs ir miglos ant lauko ir ežero, patinka, kad tuoj jau bus galima išsitraukti pirštines ir ilgus batus, patinka, kad pilna obuolių su cukinijom ir visokiom vynuogėm su slyvais (rašau vyr. g. tyčia, nes bent jau mano senelio sode neauga slyvos... tik slyvai)... Bet labiausiai man patinka gimtadienis. Mano. Taip patinka, kad jau nu mėnesio pradžios pradedu stresuoti, aiškiai suvokdama, kad žiauriai nenoriu to darbo. Nes tai yra darbas. Juodas. Tai ne koks mėšlo vežimas, ne sliekų šėrimas, net ne bulviakasis ar nesibaigiantis remontas... visus tuos sudėjus į vieną, gausi ne ką daugiau, kaip kokią šimtąją dalį gimtadienio darbo.
Sakysit - tai kam darai? Aha, ir aš taip sakau. Ir vakar jau mamai pasakiau, ka nieko nedarysiu ir nieko nenoriu.... Bdziiiiiingt bumerangas - tai gerai, ir senelei pasakyk, ir kumai, nes jos tai jau ruošiasi. Ir su tuo balsu tokiu... ir su tuo tonu tokiu... kur priploja prie žemės ir nebeatsikeli geras dešimt minučių. Niekaip nesuprantu - iš kur tas noras eiti į gimtadienį? Ir būtiniausi gi atėjus da reik vaišintis. Ir staltiesė būtinai turi būti... Vien jau nuo to mintyse nusipiešto vaizdo alpulys ima... O atsakyti, va, NEGALIU. Spaudimas juodas. Nuo pat mažumės nesupratau prasmės sėdėjimo ir ėdimo, beigi kalbėjimo apie kažką, kas nėra nei įdomu, nei aktualu............. Jei kas sakytų - sukurk patį baisiausią filmą, tai scenarijus jau viršuj išvardintas. Tik tame vakarėlyje da būtų visi buvę mano, sakykim, vyrai, dabartinis mano direktorius ir kaimynes da įrašyčiau. Va. Bet tada jau gautųsi siaubo komedija.
Žodžiu, pasiguodžiau. Turiu dar laiko staltiesės išlyginimui, meniu sudarymui... Tai su tuo gal ir apsiraminimas ateis... Nors tiksliai žinau, kad prie mano nesibaigiančių norų sąrašo, vėl prisiklijuoja tas vienas, kasmet norimas: "Kad gyvenime nebūtų gimtadienių."

Pasaka apie voverę ir žebenkštį

Oooo......tikrai tikrai nieko neslėpdama, atviriausiai prisipažįstu, kad, nu, taip, esu horoskopų auka. Skaitau ir skaitau. Perskaitau, pamirštu ir vėl skaitau. Viską iš eilės: akmenų, gėlių, paukščių, vaisių ir daržovių. Susiderinu su visais vyrais iš eilės ir, didžiai nuostabai, beveik su visais galėčiau būti tobulai laiminga. Dažnai būdrauju iki vidurnakčio, nes kaip tik tuo metu Feisbuke pasikeičia horoskopas. (Taip, kaip rašė ir žadėjo šiandien, jau yra porą trejetą kartų taip rašę ir žadėję.) Paskaitau, o tada ryte vėl paskaitau, nes iš vakaro nieko nebūn galvoj išsilaikę.
Taip smarkiai šitoj srity beplušėdama, kažkur kažkokiam puslapy radau (daba neberandu) apie toteminius gyvūnus pagal tai, kada esi, žmogus, gimęs. Mhmh, mhm.... voverė. Nu, ir kaip voverei priklauso - guvi, žavi, imli, žingeidi, darbšti, pareiginga, tvarkinga, riešutėlius rankioja, gliaudo visus kaip... kaip riešutus, žodžiu. "Mmmmmm.... nu, rimtai, grynai aš. Kartais. Nu, gerai, retkarčiais." Bet, kaip manote, ar gali būti viskas tik gerai ir gražiai, kaip kad visą gyvenimą nori? Aaaaaišku, kad ne. Ir tada perskaičiau apie žebenkštį. Antitotemas. Ir kai jau ta žebenkštis užvaldo... o tada jau laikykis pasaulėli. Tada prasideda debesys, audros, lietūs, žaibai, spiegimas, aštrūs nagai, negailestingas gerklės perkandimas, kraujo pelkės... Panašiai, kaip Vietname per karą, kur per filmus rodo - maždaug. "Nu, grynai aš. Ir ne kartais net..." Ir tada man pasidarė labai baisu, nes realiai suvokiau, kad žebenkštis gerokai labiau įsikerojusi nei voverė. Tai, vaaaaa.... nuo to laiko labai sąmoningai gniuždžiau žebenkštį ir visaip skatinau voverę. Iki dabar. Nes dabar tai atradau ooohohooooooo.... Taigi, pasirodo.... toteminį gyvūną gali nusistatyti PATS, o jis visai nebūtinai turi sutapti su horoskopo paskirtuoju!
"Jei nesate kilę iš šamaniškos kultūros, kur gyvuotų senosios tradicijos, į totemo paieškas teks leistis savarankiškai. Pradėti reikėtų nuo pagrindinio totemo, pirmiausia surasti ir užmegzti ryšį būtent su juo." - tikrai, man atrodo, nesame. Mhm, gerai... savarankiškai. Užmegzti ryšį būtent su juo, o ne su kokiu nors svetimu. Nu, nieko, kaip nors. Mhm... o kaip kaip tai daroma?... "Hipnotinis transas. Tai galima atlikti vadovaujant patyrusiam dvasinių kelionių vadovui ar dvasinių kelionių įrašams (guided meditation). Tokių įrašų būna pirkti internete, arba radę meditacijos tekstą galite patys jį įkalbėti į grotuvą ir naudoti meditacijai vesti." - iškart netinka. Nieko nesiruošiu pirkti tikrai, o su grotuvais (kurio net neturiu) pavojinga. O tai kas prižadins, kai jau užsitranzinsi ten? Nieks. Aha, ir galėsiu sau sveika šokti ratelius su visaaaaaais visų toteminiais gyvūnėliais... Ne, negerai šitas būdas. "Gan dažnai toteminis gyvūnas pasirodo sapne ar net realiame gyvenime." Tfu tfu tfu... užsižiebiau lempelę. Nu, aišku, kad ne iš baimės - kad geriau matyčiau, jei sugalvos dabar pasirodyti.
"Sapnus galima programuoti, tad prieš miegą išreiškę norą susitikti su savo toteminiu gyvūnu, galite jį susapnuoti. Siekiant sustiprinti šį ketinimą galite paaukoti jam simbolinę dovaną, pavyzdžiui tabako lapą, ar žvakę ją uždegdami." Ką taip? Tabako lapą? Mmmm.... bet ka su tabako lapais pabaiga jau kaip ir numatyta. Ėch... Reiks prieš miegą ir žvakę, ir lapą balkone paaukot. Bet tik vardan totemo!
"Suradus savo totemą derėtų tai kaip nors paminėti ir įtvirtinti savo ryšį. Dažniausiai tai atliekama sukuriant savo gyvūnui globėjui altorėlį su paveikslėliais, statulėlėmis, mėgstamu maistu ar augalu, kailio kuokštu, kaulu ar kaip atrodys tinkama.".......................... va, nuo čia jau ir supratau, kad voverės su žebenkštim man gyvenime yra daugiau, nei sočiai... Bet lapą aukosiu, nes tokie staigūs sprendimų kaitaliojimai gali nuvesti organizmą į didį stresą, o aš su visa vovere ir visa žebenkštim visai to nenorime.

Prisistatymas iki kol pasirodė ženklas

Šįryt atsibudau ir voverė įsakmiai išdiktavo į smegenis - Inga, atėjo laikas susikurti Blog'ą. Ir, va, rezultatas. Nekreipiant dėmesio, kad vieną kartą jau buvau šitąjį pametusi (siaubingai didelės tos erdvės... tik nuspaudi kryžiuką ir ieškok tada jau)... manau, kad visai pavyko.
Ta proga, kad jau vyksta, kas vyksta, pasidariau kavos ir iškilnigai sėdu rašyti. Iš pradžių mąsčiau, kad prisistatysiu pati, paskui galvojau, kad vertėtų gal pristatyti temas. Viską gražiai ir sistemingai. Tačiau apmetusi galvoje, kaip visa tai atrodys, išgirdau garsų žebenkšties žvengimą ir supratau, ka nieko nebus. Nebent norėčiau pasidaryti kažką panašaus į tokį vieną puslapį "mąstantiems" ir dar nuo savęs pridėsiu - labai giliai jaučiantiems. Kur visokių daug galima rasti sentencijų, protingų minčių, vakarėlių MIŠKO tema, rožių, nepaprastų (nukopintų) receptų, perspausdintų horoskopų... ai, ir ko ten tik nerasi. Žodžiu, kai nori dvasingai pažvengti iš pilvo galo, reikia keliauti ten, o toliau viskas savaime jau.
Tai, va... tokio prisistatymo kaip tik ir nesinorėtų.
Gal tik pasisakysiu, kad esu Inga. Esu moteris. Šiam žodyje, jei kas paprašytų pakomentuoti, telpa viskas - gudri, lengvai bendraujanti dama, akiplėšiškai flirtuojanti pasileidėlė, aistringai iki paskutinio kvapo išleidimo siaučianti, kai groja specifinė muzika, šokėja, labai rimto veido (sako, net pikto) dainininkė, kokias tris melodijas mokanti, bet puikiai tuo manipuliuojanti susisvarbinusi muzikantė. Prisideda į komplektą ir Ragana. Nors aš pati taip nemanau. Tai kas ta šluota balkone. Nu, gerai, ir ta dėžutė su vienu nukaltu plauku. Nu ir kas? Arba tos arbatos, pyragai... nori tikėk, nori ne. Prieskonių žaismai. Daiktų žaidimai. Minčių triukai, kad linksmiau būtų. Esu normali moteris, kaip dauguma aplinkui. Ai, tiesa, gal ir ne visai... - nežanota. Kaip Kazlas dainuoja: "Galėjau kartą susituokt iš reikalo ir laukt senatvės." Ir aš galėjau. Net kartus kokius keturis. Bet reikalo nemačiau, o ir senatvės kažkaip nelaukiu. Bet nenusigąskite - jums nuo to tik geriau. Kodėl? Nu, kaip kodėl? Būčiau susituokusi, rašyčiau apie vyrą, vakarienių gamybą, pakilusią vaiko temperatūrą arba panosėje pakibusį snarglį. Dar galėčiau rašyti apie skalbimo miltelius ir visokius kitus valiklius EKO gražiai buičiai palaikyti, pamperius, be abejo, besikalančius dantis, rutiną (arba ne) lovoje (nu, tas punktas jau būtų vienas įdomesnių, aišku). O dabaaaaaar... dabar tai jums galėsiu pateikti labai gurmaniškai išjaustų pasakėlių, nors žebenkštis kartais sukikena: "Infantilumas, brangioji,... tai vadinama infantilumu." Gerai, tada jums pateiksiu brandžios moters giliai išjaustų infantiliškų klejonių apie... vyrus (kas be ko), spintą ir jos turinį, maistą ir jo transformaciją toli gražu ne į raumenis, automobilininkų gyvenimo ypatumus, kažkiek gal muzikos, gal vaizdo, bet tiksliai viskas bus persunkta moteriško mąstymo. Tad vyrams, žinokit, nerekomenduoju. Nes užknis juodai. Gali sueiti tik nebent kaip edukacinė medžiaga siekiant moters pažinimo. Bet taip nebūna. Rimti vyrai iškart viską žino. Jie tokie gimsta. Ir nieko čia nepaknisi.... o ir nereikia :)
Tai toks tad įvadas. Galėčiau, aišku, paistyti dar kelias valandas, bet kava baigėsi. O tai, kaip žinia, neabejotinai yra ženklas.